Šitas mokestis niekada nesulauks bent kiek platesnio palaikymo. Nebent susitaikymą, kaip sukandus dantis susitaikoma su neišvengiamu blogiu. Ne todėl, kad mažai kas supranta, kiek po pertvarkos reikėtų mokėti už savo namus ir kodėl jos reikia.
Lietuviai lengviau priimtų pridėtinės vertės ar pajamų, pelno mokesčius, net jeigu jie paimtų iš kišenės didesnes sumas, nei visuotinį, tegu ir nedidelį, gyventojų nekilnojamojo turto apmokestinimą.
Nuo pajamų ar pelno reikia atiduoti, kai jų turi, pridėtinės vertės mokestį moki, jeigu perki. O štai nekilnojamojo turto mokestis yra tarsi aklas. Jam neįdomu, ar tavo piniginėj švilpia skylė ar ji plyšta nuo pertekliaus. Jį domina tik vertės ir vienetai.
Jis abejingas šeimos dydžiui, tavo sveikatai, paskoloms tam pačiam būstui įsigyti. Dar labiau abejingas lietuvio poreikiui tvirtai stovėti ant savo žemės, sėdėti ant savo sofos namuose, kurie, mūsų giliam suvokime, turi būti neliečiama tvirtovė.
Savas stogas virš galvos – vienas pirmųjų reikalų, kuriuos nori spręsti suaugęs žmogus. Didžioji dauguma tam dirba visą darbingą gyvenimą, keli procentai turtinio elito gali nesukti galvos, o esantys priešingoje galimybių skalės pusėje, apie tą savą stogą tik svajoja.
Tai giluminė priežastis, kodėl tokius projektus gali teikti nebent politikai savižudžiai, kitoj platumoj matantys bendruomenės poreikių ir naudos audinį bei juo tikintys. Arba įtakingų profesionalų vyriausybės, kurių vienkartiniams ministrams ateitis politikos elite vienodai rodo.
Esminė, nenulaužiama priežastis, bet ne vienintelė.
Pastarieji metai nebuvo baisiausi Lietuvos istorijoje, bet dabartiniams gyventojams jie buvo sunkūs. Pandemija, jos sukelta isterija, pasikeitusi realybė, įrodžiusi, kad įprasti dalykai gali būti atšaukti. Deklaravusi siekį sunaikinti Ukrainą, Rusija sunaikino mūsų tikėjimą, jog Europa sukūrė taikaus gyvenimo modelį. Dabar dar - Izraelis ir jo sunaikinimą vertybiniu tikslu laikantys islamo teroristai.
Savas stogas virš galvos – vienas pirmųjų reikalų, kuriuos nori spręsti suaugęs žmogus. Didžioji dauguma tam dirba visą darbingą gyvenimą, keli procentai turtinio elito gali nesukti galvos, o esantys priešingoje galimybių skalės pusėje, apie tą savą stogą tik svajoja.
Nežinomybė liejasi per kraštus. Jos palydovai – nerimas, saugumo stoka. Kai tokiom aplinkybėm kas nors tiesia ranką į tavo namus, kurie rytoj gal taip pat gali būti susprogdinti, vienintelė įmanoma reakcija yra atmetimas.
Nepasitikėjimą augino daug kas. Žmonės patyrė neįtikėtiną kainų šuolį. Infliacija elgėsi lyg iš narvo ištrūkęs pasiutęs žvėris.
Elektros rinkos liberalizavimas paliko juntamą randą. Be elektros šiandien nėra nieko. Žmonės buvo priversti spręsti galvosūkį, kurį tiekėją rinktis. Kol galvojo, paaiškėjo, kad elektros kainų skrydį į padanges nulėmė ne objektyvūs dalykai, o daugiausia - jos prekiautojų taikomi kainų skaičiavimo būdai.
Ką tik paaiškėjo, kad elektros linijas valdantis operatorius, su kuriuo nepasiginčysi, nugvelbė kelis šimtus milijonų ir grąžins juos per keliolika metų. Tokių pavyzdžių daug.
Kai nėra pasitikėjimo, o žmogus tarsi pastatytas į nuolatinę kovos poziciją, bandymai koreguoti, keisti, įvesti visuotinį turto mokestį atrodo nelogiški, prieštarauja žmogaus psichikos veikimo tvarkai, sužadina priešpriešą anksčiau nei išgirstami argumentai.
Ar gali padėti argumentas, jog mainais gausime 4 milijardus, o gal tik 26 milijonus, iš Briuselio? Tikriausiai, lygiai tiek, kiek pripažįstame, jog esame turguje. Lygiai tiek, kiek tikime, kad vienkartinė išmoka kažkam gali nulaužti vyraujantį giluminį įsitikinimą, jog turto mokesčiai galiausiai kuria benamių arba nuomininkų visuomenę.
Komentaras skambėjo per LRT RADIJĄ
