Nori geriau – mokėk daugiau. Tai yra dėsnis. Įprastas, praktikoje išbandytas. Nekeliantis ginčų ar abejonių, kai reikalas sukasi apie asmeninį vartojimą. Tačiau jo galia silpnėja priartėjus prie viešųjų paslaugų. Tų, kurias teikia daug pirštų turinti valstybės ranka.
Šį reiškinį socialiniame tinkle aptarė premjerė Ingrida Šimonytė, plėtodama sunešioto valstybės palto temą.
Pasak premjerės, įdomu, kad viešajame diskurse tai, kas normalu automobiliams, rūbams, maistui ar pramogoms, tampa kaži kaip nenormalu, kai kalbame apie viešąsias paslaugas – švietimą, sveikatą, infrastruktūrą, visuomenės apsaugą ar socialines paslaugas.
Ir tas nenormalumas, I. Šimonytės žodžiais, gana paradoksalus, nes nepanašu, kad turtėjanti visuomenė atsisakytų reikalavimų kokybei, ji reikli kaip niekad, bet į klausimą, ar jūs sutiktumėte daugiau mokėti už geresnės kokybės viešąsias paslaugas, realiausia sulaukti atsakymo „ne, nesutikčiau“.
Tikra tiesa. Reikalavimų kokybei net ir labai norėdamas negalėtum nubraukti. Keliai blogi. Kas dedasi mokyklose, visi žinom. Medicina, socialinės paslaugos… Sunku rasti sritį, kur tas žurnalisto Rimvydo Valatkos aprašytas paltas gulėtų it nulietas.
Tad kodėl žmonės nenori sumesti į bendrą katilą daugiau ir turėti geriau?
Neišmano ekonomikos, vis dar mano, kad viešieji malonumai siunčiami Dievo? Taip nėra. Šiandien didžioji dalis ir net politikai supranta ryšį tarp sumokamų mokesčių ir bendrųjų paslaugų. Žino, kas yra biudžetas, mokesčių vengimas, šešėlinė ekonomika.
Priežastis greičiausiai yra šiek tiek kitokia. Iš principo beveik niekas, net ir žadantieji, netiki tuo geresnės kokybės pažadu. Netiki todėl, kad gyvenimas rodo kitaip.
Jis rodo: jeigu reikia žengti žingsnį, nesvarbu kur, pirmiausia reikia įveikti kliūtį. Žingsnis dėl sveikatos, dėl senatvės negalėjimo, dėl noro kurti gražesnį gyvenimą, statyti ar pagerinti, iš esmės – visur tas pats. Reikia gerai padirbėti, daug žingsnių padaryti, kad gautum paslaugą arba teisę veikti.
Ir dar mokėti. Už gydymą, jeigu nebeturi kantrybės laukti valdiškoje eilėje. Už leidimus, pažymas, vieno vamzdžio niekam nereikalingus projektėlius, registrus. Piršto nepajudinsi be kokio nors papildomo mokesčio.
Turtingoji visuomenės dalis jau senokai turi dvejopą mokesčių ir paslaugų sistemą, viena iš jos dalių vadinasi „Pasidaryk pats“.
Koks gali būti pasitikėjimas teisingu bendrųjų pinigų naudojimu, jeigu vienas duoda leidimą, kitas juo pasipiktina, o trečias liepia nugriauti.
Viena valstybės burna transliuoja apie miškų saugojimą, juos naikinančius kirtimus, o kita skiria baudą už medį, augantį ne tuo vardu pavadintame žemės gabale. Abi priklauso tai pačiai valstybės galvai, bet negirdi viena kitos ir gal net nepažįsta.
O jeigu koks paveldas, tai menkiausiam kabeliui nutiesti prižiūrėtojas pareikalaus projekto ir septyniolikos suderinimų net ir ten, kur jau septynis kartus kasta, ir visa tai truks bent septynis mėnesius.
Tarpininkas, už mūsų mokesčius veikiantis kaip jungiklis tarp valstybės ir žmogaus, buvo pasiųstas ne tuo keliu. Jis pavirto siaurai, pagal savo mažą instrukciją žiūrinčiu baudėju kontrolieriumi ir nežinia, ar dar įmanoma jį perauklėti.
Kokybės pažadas ištirpsta kažkur čia. Kartu ir tikėjimas, kad didesnis indėlis į iždą ką nors pakeis. Jo vietą užima įsitikinimas – geriau galima padaryti su tiek, kiek į bendrą biudžeto katilą sumetama dabar.
Komentaras skambėjo per LRT RADIJĄ
