Elektroniniai grasinimai sprogdinti mokyklas šiandien daug kam jau kelia tik šypseną. Esą nuo pat pradžių buvo akivaizdu – tai tik melaginga kibernetinė ataka, tikintis sukelti sumaištį. Arba – pasilinksminti, iš anksto žinant, kaip reaguos. O kas, jeigu tai tik pirmoji plano dalis?
Nereikia nė plano. Pakaktų vieno nedidelio bumbtelėjimo bent vienu nurodytu adresu ir turėtume jau visai kitą istoriją. Nesvarbu, kas būtų tas „pokštininkas“ – specialiai atsiųstas diversantas ar ant gyvenimo ir valdžios labai supykęs maištautojas. Rekomendacija ignoruoti laiškus nebegaliotų.
Tektų rinktis – visas vidaus saugumo pajėgas skirti patikrinimams, skubiai statyti naujas tvoras ar pasikliauti likimu.
Šis elektroninių sprogdinimų siužetas kol kas yra ne apie labiau praėjusius amžius menančias diversijas. Jis yra apie vis labiau plintantį išmanųjį šių laikų nervų karą. Lyginant su tankais, dronais ar raketomis, tokių atakų sąnaudos lygios beveik nuliui, o reagavimo kaštai gali būti net labai dideli.
Mes tokią vieną akivaizdžią jau turėjome. Baltarusijos viršininko Aliaksandro Lukašenkos į Lietuvą, kitas Baltijos šalis, Lenkiją nukreipti pabėgėliai iščiulpė milijonus, tuo pačiu mus apvogė. Statėm tvorą, bėglių buveines, gydėm, maitinom. Be atokvėpio lakstė ne tik pasieniečiai, iki išsekimo dirbo migracijos, teismų žmonės.
Kilo ginčai dėl europinės ir mūsų teisės, kilo žiežirbos vidaus politikoje.
Gali atrodyti, kad internetu, taip sakant oru, keliaujantys elektroniniai grasinantys laiškai neturi nieko bendra su bėgliais, einančiais žeme per sieną.
Bet ir vienu, ir kitu atveju yra įvertinamas mūsų gyvenimo būdas, mūsų požiūris, mūsų teisė, įstatymai. O tada bandoma pliusą paversti minusu.
Tokie išpuoliai sekina, demoralizuoja, skatina nepasitikėjimą dalykais, kuriuos laikome įprastais.
Pasirinkote padėti pasaulio nuskriaustiesiems, prašom, imkite, atvarysim daugiau nei turite gyventojų. Manot, kad galit laisvai loti ant Vladimiro Putino, vadinti jį pasaulio teroristu Nr.1 ir ramiai gyventi po NATO skėčiu? Štai jums vyšnia ant mokytojų streiko torto.
Kaip dar su mažiausiom sąnaudom galima trikdyti įprastą demokratijos rutiną, sukelti paniką, nepasitikėjimą politikais ir institucijom? Akivaizdu, kad toks klausimas yra egzistencinį karą Europoje sukėlusio kremliaus diktatoriaus dienotvarkėje.
Varžybos. Kas ras atsakymą greičiau. Mūsų klausimas turėtų būti kiek kitoks, platesnis. Kokių sistemų veikla yra mums svarbiausia?
Švarus geriamas vanduo? Internetas, telekomunikacijų tinklai? Elektros tiekimas? Suskystintų dujų terminalas?
Kas sukeltų didžiausią chaosą? Be ko negalėtume ilgiau išgyventi, nepuldami į paniką? Be slėptuve tarnaujančio metro po dešimtmečio ar be elektros ir šilumos šią žiemą?
Turėdami didžiausių potencialių taikinių sąrašą, galėtume išteklius nukreipt apsaugai ir alternatyvoms. Gal net spėtume iki kitos atakos, nebūtinai elektroninės melagienos.
Komentaras skambėjo per LRT RADIJĄ
