Slenkuosi. Pamažu, nejaukiai, pati to nesitikėdama, lyg sėdėčiau ant ilgo suolo, kurio kairiam gale įsitaisiusį žmogų žeidžia mano kvepalų dvelksmas, mat mano kvepalai dvelkia sandalmedžiu. Savaime suprantama, jais kvepintis turėtų tik žmonės, kilę iš kraštų, kuriuose auga šis augalas.
Priešingu atveju – jei tai ir ne kultūrinė apropriacija, vis tiek mane galima apkaltinti nejautrumu sandalmedį apdorojančių bendruomenių atžvilgiu. Taigi, judu centro link, kartu bijodama pernelyg priartėti prie išdidaus vyriškio dešinėje, vilkinčio marškinėlius su užrašu „Bobų vieta virtuvėje!“.
Visą gyvenimą mėgau sakyti: „Kas ką nori, tas tą daro, kol tavo laisvė neriboja kitų individų laisvės“. Kitaip tariant, esu ultraliberali. Tačiau pastaruoju metu ėmiau jaustis nepatogiai sutrikusi ir vis išsigąsdavau, kai dešiniųjų argumentai man suskambėdavo logiškiau už kairuolišką politinį wokeness. Prieš tęsdama noriu akcentuoti itin svarbų niuansą: kalbu apie JAV kontekstą, jei konkrečiai – apie savo socialinį burbulą Havajų valstijoje. Bet turbūt nesuklysiu ir apibendrindama, kad šiuo JAV woke kultūra jau ne tik klestinti, bet ir kunkuliuojanti per kraštus, lyg katile nebetelpanti užvirusi sriuba.
Pasakysi kažką ne taip, būsi atšauktas. Apsivilksi bet kokią savo kultūrai nepriklausančią aprangos detalę ar pasidarysi tatuiruotę, būsi apkaltinas kultūrine apropriacija. Priklausymas kultūrai matuojamas pagal genetiką ir niekaip kitaip. Tačiau priklausymas tam tikrai lyčiai neturi nieko bendro su genetika – lytį gali pats pasirinkti, kultūros – ne. Anglų kalboje, kaip ir pas mus, kambariai turi savo pavadinimus: living room – svetainė, guest room – svečių kambarys, master bedroom – didžiausias arba šeimininko miegamasis… STOP! Sakai, šeimininko? Tu – sumautas kolonialistas, nes šitaip buvo sakoma tik vergovės laikais! Dabar politiškai korektiška sakyti „pagrindinis miegamasis“.
Didžiojoje Britanijoje iš naujo perleidžiamos vaikų itin mėgstamo autoriaus Roaldo Dahlo knygos, prieš tai iš jų išimant žodžius „storas“ ir „bjaurus“. Mat nūdienos sąmoningus vaikus reikia mokyti apsimesti, kad niekas nėra bjauru, kad visų odos spalva vienoda, kad asmeninė atsakomybė yra retas reiškinys, nes pabandęs tai padaryti iškart būsi apkaltintas „victim blaming“ – aukos kaltinimu.
„Žinai, pastaruoju metu kažkaip į konservatyvią pusę linkti pradėjau…“, – nedrąsiai pasakiau draugei vakarėlio metu.
Dėmesio: faktas, kad labai svarbu atskirti, kada auka tikrai yra auka (išprievartavimo atvejais auka NIEKADA nėra kalta), ir kitais atvejais, kai susimauni gyvenime, bet nori kaltinti baby boomerių kartą, klimato krizę ar kolonializmą. Jei jums irgi visa, apie ką rašau, atrodo painu, tai sveiki atvykę į „nebežinau, kokios mano pažiūros“ klubą.
„Žinai, pastaruoju metu kažkaip į konservatyvią pusę linkti pradėjau…“, – nedrąsiai pasakiau draugei vakarėlio metu. Po akimirkos mūsų būrelis jau kleketavo apie tai, kaip dešinė staiga ėmė rodytis saugi vieta tiesiog būti. Toli gražu ne tobula vietelė, nes mes ir prieš ginklus, ir už abortus, bet nūnai konservatyviųjų pasaulis, rodosi, stabilesnis nei neįtikėtinu greičiu progresuojanti woke kultūra, apsimetanti, kad nori visus įtraukti, o iš tiesų teskubanti pasmerkti ir besigėrinti jaunatvišku teisuoliškumu.
Visai kaip SOAS universiteto studentai, siekiantys dekolonizuoti savo protus, atsisako visų baltųjų vyrų filosofų minčių tradicijos. Jų šūkis buvo: „Great thinkers too male and pale, students declare!“, „Didieji mąstytojai pernelyg vyrai ir pernelyg išblyškę, studentai pareiškia!“.
Taigi ir Dekartas, ir Platonas jiems pasirodė neverti dėmesio vien dėl to, kad buvo baltosios rasės vyrai, nors rasė, šiaip jau, progresyviųjų teigimu, yra socialinis konstruktas, kuriuo reikia didžiuotis, nepamirštant, kad jis reliatyvus, bet nepakeičiamas ir… Besiklausydama interviu translyčio žmogaus, kuris kartu save identifikuoja kaip vilką, išsyk prisimenu neseniai skaitytoje knygoje paminėtą vieną didesnių DI keliamų pavojų: grėsmės objektyviai tiesai ir bendruomenei apskritai. Vakarų pasaulis jau dabar yra patogiai individualistinis, tačiau DI padedamas kiekvienas rizikuojame apsigyventi mums pritaikytoje unikalioje asmeninėje realybėje, kurioje visi kiti atrodys neteisūs.
Kitaip tariant, esu ultraliberali. Tačiau pastaruoju metu ėmiau jaustis nepatogiai sutrikusi ir vis išsigąsdavau, kai dešiniųjų argumentai man suskambėdavo logiškiau už kairuolišką politinį wokeness.
Apskritai woke kultūra yra tarsi lakmuso popierėlis, patvirtinantis visuomenės klestėjimą. Nes nelikus rimtų asmeninių problemų imamasi gelbėti pasaulį. Kadangi rimtas globalias problemas, tokias kaip klimato krizė ar karai, išspręsti nėra lengva, visada galima imti taisyti aplinkinių kalbą, aprangą, istorinę atmintį ir jausti, kad atlieki gerą darbą. Beveik „baltojo gelbėtojo kompleksas“, nors šių vaidmenų imamasi nepriklausomai nuo rasės.
Vis prisimenu jaunystėje sau duotą pažadą – nebūsiu močiute, kuri pasibaisėjusi kraipo galvą. Kad visada išliksiu ištikima savo principams, laikysiu pirštą ant jaunimo pulso, kad ir kiek metų man bebūtų. Nes anuomet dvidešimt kelerių buvau tikra, kad jaunimas viską žino geriau, labiau supranta pasaulį.
Dabar man ne už kalnų keturiasdešimt ir matau, kad jaunystėje buvau absoliučiai teisi: šiandien jau esu per sena, kad viską žinočiau. Čia, aišku, į galvą lenda sparnuota Sokrato citata, bet necituosiu, nes iškart pasijuntu kalta negalinti pacituoti nė vienos juodaodės filosofės moters. Taip ir lieku muistytis ant to suolo, nebežinodama, ar man slinktis artyn žmogaus kairėje, kurį įžeis mano kvepalai, ar… gal mums, post-woke kultūros nariams yra kokia atskira, stebėtojų ložė?
Naivu manyti, kad dar neseniai moterų maršuose su plakatais žygiavusios moterys staiga ims balsuoti už Trumpą ir dėvės beisbolo kepurėles „America first“. Bet žinau, kad ne aš viena metaforiškai ant to suolo besimuistanti. Ir vis tik svarstydama sužinojau apie save kažką naujo: kad vertybės yra vidinis kompasas, o ne kažkieno nešama vėliava. Kad vertybės nebūtinai keičiasi, keičiasi laikai ir jaunimas. Smalsu stebėti, kas bus toliau, bet paminėsit mano žodį – revoliucija praris savo vaikus ir galiausiai bus atšaukta pati atšaukimo kultūra. O kas tada?
