Karas Ukrainoje nėra tiesiog regioninis konfliktas dėl konkrečios teritorijos. Kaip ir „Hamas“ ataka Izraelyje nėra tiesiog pavienis teroro aktas. Matome sukilimą prieš Vakarus, kurio masto vakariečiai dar nesuprato, ir šis nesupratimas ateityje gali kainuoti dar brangiau.
Ketvirtadienį kreipdamasis į Vokietijos parlamentą kancleris Olafas Scholzas išreiškė pasipiktinimą dėl Vladimiro Putino ciniškumo. „Esu daugiau nei pasipiktinęs, kai girdžiu Rusijos prezidentą nuolat įspėjantį, jog dėl ginkluoto konflikto gali būti civilių aukų. Didesnio cinizmo negali būti“, – piktinosi O. Scholzas.
Mes, rytietiškieji vakariečiai, jau esame įpratę su lengva pašaipa žiūrėti į tokius politinio elito pasisakymus. Neišsemiama kantrybė susirūpinti ir pasipiktinti atrodo kaip Vakarų politikų impotencijos įrodymas. Kaip dar galima pasipiktinti cinizmu tų, kurie cinizmą jau seniai pavertė savo modus operandi?
Ar dar gali piktinti cinizmas po Krymo aneksijos, po MH17 keleivinio lėktuvo numušimo ir ilgus metus besitęsiančio nusikaltimo neigimo, po invazijos į Ukrainą ir visų karo nusikaltimų?
Bet piktintis derėtų jau ne dėl politikų naivumo, o dėl jų nesugebėjimo įžvelgti, kad įvairūs šiuo metu kurstomi konfliktai yra įgavę naujų spalvų ir naują kontekstą. Tai, ką mes matome, nėra tik kelių autoritarų politinė avantiūra. Tai naują pagreitį įgaunantis sukilimas prieš Vakarus ir juos apibrėžiančią liberalios demokratijos, susitarimų bei teisės viršenybės sistemą.
2022-ųjų vasario gale prasidėjusi Rusijos režimo karinė invaziją į Ukrainą kurį laiką galėjo atrodyti kaip regioninis karinis konfliktas dėl silpstančios, bet pasauline galia save matančios valstybės vado asmeninių ambicijų. Bet šioms asmeninėms ambicijoms mandatą suteikė ir dauguma Rusijos piliečių.
Dar liūdniau yra tai, kad Rusija, nepaisant plataus pasmerkimo demokratijų gretose, nesulaukė aiškaus signalo sustoti iš kitų didžiųjų pasaulio valstybių. Iranas ar Šiaurės Korėja tapo tiesioginiais kariniais Maskvos sąjungininkai, o tokios valstybės kaip Kinija, Indija, Brazilija, NATO narė Turkija ar ES narė Vengrija tapo tyliais sąjungininkais Rusijai bandant atlaikyti sankcijų ir ekonominio spaudimo naštą.
Šią sąjungą galima būtų laikyti atsitiktine, jei ne tolesni įvykiai ir pasikartojantys veiksmai ar reakcijos. Po „Hamas“ teroristų atakų Izraelyje, nusinešusių šimtus civilių gyvybių, pasmerkimo sulaukti iš demokratiškosios ir provakarietiškosios pusių, kai likusioji pasaulio dalis mandagiai nutylėjo savo poziciją ar žymiai labiau aktyvavosi smerkti tada, kai palestiniečių teroristai paskleidė dezinformaciją dėl tariamai Izraelio paleistos raketos, pataikiusios į Gazos ruože esančią ligoninę.
Tai, ką mes matome, nėra tik kelių autoritarų politinė avantiūra. Tai naują pagreitį įgaunantis sukilimas prieš Vakarus ir juos apibrėžiančią liberalios demokratijos, susitarimų bei teisės viršenybės sistemą.
Kas pasikeitė nuo tų dienų, kai po rugsėjo 11-osios teroro atakos prieš JAV bent jau diplomatijos pasaulyje skambėjo vieningas palaikymas? Ar pasaulis tapo mažiau moralus ir empatiškas tragiškoms nekaltų žmonių mirtims? Ar mes tapome ciniškesni?
Atsakymas, deja, ne moralė ar kintanti žmogaus gyvybės vertė, o geopolitinė dėlionė. 2001-aisiais demonstruoti antiamerikietišką ar antivakarietišką laikyseną dar atrodė pražūtinga, o dabar dalis pasaulio pajuto kintantį galios balansą ir vis laisviau elgiasi perspėjimų ar sankcijų akivaizdoje.
Nepavykus pirmųjų dienų puolimui Ukrainoje V. Putinas skelbė, kad Rusijos karinių pajėgų įstrigimą galima vertinti kaip sunkaus karo prieš Ukrainą remiančius Vakarus pasekmę. Pokštu tapęs naratyvas, kad Rusija pradėjo karą prieš NATO ir rusų jau žuvo šimtas tūkstančių, o NATO dar net nepradėjo, tapo realybe.
Tiesa, dabar ta realybė jau neatrodo tokia komiška. Didžioji Rusijos strategija, nepavykus pirmajai puolimo bangai, Ukrainai apgynus Kyjivą ir atstūmus rusų pajėgas, buvo pareikšta, kad prasidėjo karas su Vakarais ir naujasis pasaulio perdalijimas.
Panašu, kad ši strategija, bandant įtraukti kitas valstybes paremti Maskvą, bent jau iš dalies pasiteisina. Vakarai neskyla ir parama Ukrainai vis dar nesilpnėja, bet pati vakarietiška pasaulio tvarka nebeatrodo privalomas kontekstas vertinimams.
Putinas ir „Hamas“ sulaukia palaikymo ne todėl, kad kas nors norėtų pateisinti jų veiksmus, bet todėl, kad dalis pasaulio pateisina jų tikslus ir galutinį geopolitinį rezultatą.
Pačiuose Vakaruose, nepaisant visų karo nusikaltimų, žiaurumo, žudynių, prievartavimų, neapykantos ir agresijos faktų, nesilpnėja ideologizuoto jautrumo balsai. Jautrumo, kuris ragina tiesiog stabdyti karinius veiksmus, brutalių Rusijos nusikaltimų akivaizdoje primena amerikiečių geopolitines klaidas, teisina palestiniečių teroristus kaip desperatiškus kovotojus prieš kapitalistinį ir globalistinį Izraelį.
Šie balsai taip pat prisideda prie to, kad Vakaruose nesuprantamas situacijos rimtumas. Prasidėjo po Antrojo pasaulinio karo pasauliui pasiūlytos teisinės ir diplomatinės sistemos dekonstravimas. Dekonstravimas, kuris, visų pirma, išlaisvina diktatoriškus režimus, o po to – ir istorijoje užkonservuotas antivakarietiškas, antiamerikietiškas nuostatas.
Putinas ir „Hamas“ sulaukia palaikymo ne todėl, kad kas nors norėtų pateisinti jų veiksmus, bet todėl, kad dalis pasaulio pateisina jų tikslus ir galutinį geopolitinį rezultatą. Išversti vakariečius iš ekonominio, politinio, teisinio, o galiausiai ir sociokultūrinio dominavimo pozicijos. Ir šiame sukilime žmogaus gyvybė ar orumas pasitraukia į antrąjį planą.
Rusija negali pasiekti pergalės Ukrainoje, bet ji gali pasiekti, kad jos karas taptų pavyzdžiu kitiems, kad pasaulinę tvarką gali diktuoti tie, kurie atmeta pamatines demokratijos ir žmogaus teisių idėjas. Ir tai yra didysis egzistencinis pavojus Vakarams. Didesnis net už atskirų diktatorių cinizmą.
