Aršesni nesutarimai Lietuvos politikoje vis dažniau kelia pasipriešinimo, nepaklusnumo ar net atsiribojimo temas. Politinės poliarizacijos ir degradacijos procesas veda prie visiško neigimo. Kada prasideda ta riba, kai savivalda tampa savivaldžiavimu?
Praėjusios savaitės laidoje „Lietuva kalba“ Širvintų rajono merė Živilė Pinskuvienė įsikarščiavusi pareiškė, kad Gyvenimo įgūdžių programoje įrašyta lytinio ugdymo dalis niekada nebus dėstoma jos savivaldybėje.
„Tomis rekomendacijomis, galiu užtikrinti, Širvintų rajono savivaldybės mokytojai nesinaudos“, – teigė rajono merė, netiesiogiai leisdama suprasti, kad ministerijos sprendimai jos savivaldybėje turi mažesnę galią nei mero politinė valia.
Tuo pat metu Klaipėdoje išrinktasis miesto meras Arvydas Vaitkus stiprina valdžios vertikalę naikindamas patariamąjį balsą finansavimo klausimais turėjusias visuomenines tarybas. Pats meras teigia, kad dėl šio sprendimo labiausiai piktinasi tie, kurie „turėjo galimybę pasipelnyti iš miesto biudžeto, neprileisdami kitų kultūros žmonių ir kultūros veikėjų“. Bet didžiausią pasipiktinimą kelia ne pats sprendimas, o tai, kad jis priimtas tiesiog mero sprendimu, be diskusijos ar pasitarimo su ekspertais. „Šituo formatu atsiranda galimybė ir merui atrinkti keletą (projektų)“, – sako A. Vaitkus.
Ką jau bekalbėti apie Kauną, kur miesto meras ne tik įtikino vietinius, kad kitokio pasirinkimo nėra, bet ir įgyvendina savo miesto, jo architektūros, kultūros supratimą. Kaunas jau pasidabino „Laisvės kario“ skulptūra, ties įvažiavimu į miestą pastatyta 7 metrų Tauro skulptūra, o miesto centre turi išdygti 8 metrų obeliskas Lietuvos policijai. Turbūt neverta net retoriškai klausti, ar dėl tokių sprendimų būta viešos diskusijos su miesto bendruomenėmis ar savo reikalo ekspertais.
Tiesioginiai mero rinkimai išties grąžino gyventojų susidomėjimą rinkimais, bet, panašu, sukūrė naują monstrą.
Nesujaudino Kauno mero ir visą Lietuvą supurtęs atsiskaitymų už savivaldybių tarybos nario išlaidas skandalas. „Jeigu Vyriausybė nutars, kad reikia keisti, tai tegu apsižiūri visą ūkį, visur, kur reikia keisti“, – sakė Kauno meras.
Tiesioginiai mero rinkimai išties grąžino gyventojų susidomėjimą rinkimais, bet, panašu, sukūrė naują monstrą. Vis labiau pastebime tendenciją, kai savivaldoje iškilę politiniai lyderiai, tiesiogiai išrinkti merai pradeda steigti ne tik savo politinio veikimo modelį, apeidami, palenkdami ar palauždami opozicijos valią, bet ir primesdami savo galią bendruomenėms.
Savivaldybės, kuriose pavyksta įsitvirtinti vienai politinei jėgai ar net vienam įtakingam asmeniui, ne tik išoriškai pradeda priminti karalystes, bet ir meta iššūkį centrinei valdžiai Vilniuje.
Širvintos gali atmesti Švietimo, mokslo ir sporto ministerijos programines rekomendacijas, o gal net ir nurodymus. Kaunas gali pats nuspręsti, kokia sistema tinkama jam išlaidų skaidrumui užtikrinti. Klaipėda pati nuspręs, kiek kultūros ar švietimo bendruomenės įsitraukimo priimant sprendimus jai reikia.
Savivaldos stiprėjimas Lietuvoje buvo išreikštas per tiesiogiai rinkto ir geriausiai žmonių matomo mero galios stiprėjimą. Skirtingai nei ankstesniu modeliu tarybos rinkto mero atsakomybė žymiai labiau siejasi su populiarumu, matomumu, įvaizdžiu visuomenėje.
Meras yra žmonių, o taryba – nuobodžios ir įkyrios sistemos dalis. Meras – matoma asmenybė, taryba – beveidės partijų, politinių susivienijimų grupelės. Net ir partinis meras užsidengia šia asmenybės ir laisvo politiko skraiste.
Lietuvos politinėje sistemoje atsirado aplinkybės kurtis mažosioms karalystėms, o savivaldai tapti įtakingų regioninių lyderių savivaldžiavimu.
Lietuvos politinėje sistemoje atsirado aplinkybės kurtis mažosioms karalystėms, o savivaldai tapti įtakingų regioninių lyderių savivaldžiavimu.
Šias klaidas bandyta taisyti. Atsirado ne daugiau nei trijų kadencijų apribojimas, dalis teisių atiduota administracijos direktoriams, pabandyta įgalinti opoziciją taryboje. Bet džinas iš butelio išleistas.
Net ir Širvintų rajono merė tokiomis sąlygomis gali tapti visai įtakinga žaidėja nacionalinėje politikoje. Staiga pareikšti, kad „jau mano rajone tai taip nebus“ ir sukurti priešstatą tarp nacionalinės valdžios sprendimų ir jos įtakos savo rajone. Vilnius ir regionai tampa nebe demografinio judėjimo apibrėžtimi, o konfliktiniu santykiu, atskleidžiančiu naujas ne geografines, o socialines ar net kultūrines perskyras.
Ši priešstata gal ir nebūtų tokia grėsminga, jei negyventume turbūt didžiausios politinės poliarizacijos ir politinio gyvenimo degradacijos sąlygomis. Sąlygomis, kai ideologinės ar vertybinės skirtys nebe tokios svarbios kaip savosios galios įtvirtinimas ir asmeninių interesų gintis.
Politikos stebėtojai galėtų teigti, kad tokia skirtis yra normali amerikietiškam politiniam gyvenimui ar kitoms valstybėms, kuriose vietos valdžia turi neapibrėžtą laisvę veikti tose erdvėse, kurių neriboja federaliniai, centrinės valdžios priimami įstatymai. Bet Lietuvos politinėje sistemoje tokia savivaldos galia ir valia nepaklusti yra nepatirtas reiškinys.
Ar savivaldos pasipriešinimas centrinės valdžios sprendimams gali tapti rimta problema valstybei? Kol kas ne. Tačiau tendencijos rodo, kad savivaldos galia vis labiau suprantama jos turėtojų, o ribos vis labiau išbandomos ir centrinė valdžia neturi gero atsako. Tikėjimas, kad keli savivaldos įstatymo pakeitimai pakeis jau susiformavusią ir šaknis įleidusią naują politinio veikimo kultūrą, yra naivus.
Galios balansas yra pažeistas. Arba iš kitos perspektyvos – turime naują galios balansą. Ir su šia problema metas susigyventi, pradedant ieškoti adekvataus konfliktų sprendimo mechanizmo.
