Kokio dydžio bausmė galiausiai išspręstų narkotikų problemą? Tokį retorinį klausimą galima užduoti tiems, kurie ragina policinėmis priemonėmis spręsti problemą, kurios šaknys glūdi kur kas giliau nei paprasčiausias narkotikų pasiekiamumas.
Narkotikų vartojimo problema aktualumo bangomis vis iškyla viešojoje erdvėje. Pastarosiomis savaitėmis ją sukėlė nauji vaikų apsinuodijimo atvejai, atskleidę dažnai dangstomą ar nematomą sudėtingą socialinę realybę.
Koks buvo politinis atsakas? Prezidentūra šį klausimą svarsto įtraukti į Valstybės gynimo tarybos darbotvarkę.
„Kai mes sprendžiame nacionalinio saugumo problemas, pasitelkiame ne tik flomasterius, meškiukus, piešimo konkursus ar dar kokias nors akcijas, bet taip pat ir kietąsias priemones. Į jas turėtume žiūrėti visiškai kitaip, kaip į neišvengiamą būtinybę, jei norime artimiausiu laikotarpiu perimti kontrolę į savo rankas‘, – teigė prezidento vyriausiasis patarėjas ir Nacionalinio saugumo grupės vadovas Kęstutis Budrys.
„Perimti kontrolę“. Ši nuostata atsispindi ir kitų politikų siūlymuose į narkotikų vartojimą reaguoti kur kas griežtesnėmis bausmėmis, represinėmis priemonėmis ir privalomomis patikromis mokyklose.
Tiesa, ši politika kuriam laikui gali pristabdyti narkotikų plitimą, tokiu būdu kiek sumažinti jų vartojimą, bet ar pasaulyje yra pavyzdžių, kai drausminės priemonės išsprendė esminę bėdą – poreikį vartoti?
Panašu, mūsų valstybė renkasi modelį, kuris jau daugybę kartų įvairiais griežtumo lygmenimis taikytas kitose valstybėse ir jo baigtis beveik visada būna tokia pati. Nauji narkotikų plitimo keliai, nauji prekybos modeliai, naujos narkotinės medžiagos ir didesnis visuomenės uždarumas, kalbant apie sudėtingus psichinės sveikatos, socialinio integralumo, pasitikėjimo, noro gyventi ir prasmės klausimus.
Tiesa, ši politika kuriam laikui gali pristabdyti narkotikų plitimą, tokiu būdu kiek sumažinti jų vartojimą, bet ar pasaulyje yra pavyzdžių, kai drausminės priemonės išsprendė esminę bėdą – poreikį vartoti?
Kokią žinią šios kontroliuojančios priemonės pasiunčia jaunajai kartai? Valstybė – represinis aparatas, kuris baudžia, persekioja ir nenori suprasti. Nenori suprasti ne paties narkotikų vartojimo, bet priežasčių, dėl kurių jauni žmonės pasirenka patogius ir apgaulingai malonius būdus pabėgti nuo realybės ir problemų.
Nesugebėdami ar neturėdami kantrybės tvarkytis su socialinėmis ir sveikatos politikos problemomis kompleksinėmis priemonėmis, nesulaukdami visuotinai tenkinančių rezultatų, imame į rankas diržą. Kaip kantrybę praradęs tėvas, kuris pabandė kalbėtis su vaikais, bet jis per daug pavargęs ir jie per daug nepaklusnūs, valstybė imasi drausmintojo vaidmens.
Narkotikų klausimas ir agresyvios sprendimo priemonės – tik patogi priemonė pridengti, kad santykinai atviroje visuomenėje vis dar mažai kalbama apie jaunųjų kartų problemas. Apie kartų kaitą, kintančias perspektyvas, naujas socialines ir tas pačias senas egzistencines problemas.
Jauni, liūdni ir pikti. Ir mes nebandome išsiaiškinti, kokia šio liūdesio, pykčio ir nepasitikėjimo priežastis. Kodėl vis atviresnėmis sąlygomis, vis daugiau informacijos ir galimybių turinti karta auga su dar didesniu atsiribojimu nuo tikrovės ir netikėjimu, kad sulauks supratimo.
Kokią žinią šios kontroliuojančios priemonės pasiunčia jaunajai kartai? Valstybė – represinis aparatas, kuris baudžia, persekioja ir nenori suprasti.
„Galiu gyventi“ advokacijos vadovas Girvydas Duoblys komentare naujienų portalui LRT.lt pastebėjo: „Jei 20 proc. paauglių vartoja nelegalias tabletes, kuo čia dėti vidaus reikalų ministrė arba policijos vadas? <...> Dalis žmonių tiesiog ieško išėjimo iš blogos psichologinės būsenos tokiais nelabai perspektyviais būdais. Jaunimas dažnai ateina su mumis pasikalbėti. <...> Išsilieti, išpasakoti, kas ant širdies guli, tikisi, kad nebus pasmerkti, nuteisti, kad niekas nemoralizuos.“
Karo su narkotikais laimėti neįmanoma. Jų pramonė tiek pelninga, o technologijos taip sparčiai progresuojančios, kad vieninteliai tikslai, kuriuos realistiškai galime kelti – suvaldyti situaciją ir keisti visuomenę tokia linkme, kad narkotikų vartojimo poreikis mažėtų.
Vietoj to, renkamės greitą ir utopinį kontrolės mechanizmą, kuris pasės nepasitikėjimą valstybe, bet nuramins daugelio politikų sąžines. „Mes padarėme viską – išgaudėme juos su šunimis, patikrinimo visas spinteles, visas kišenes. Narkotikų neliko mokykloje.“
Vadinasi, narkotikai persikels į naujas privatumo erdves, o jų vartojimo poreikis tik augs. Kodėl augs? Nes jauni, liūdni ir pikti jausis ir valstybės priešais, kurių nesupranta ne tik tėvų karta, bet ir tie, kurie reprezentuoja visą valstybės aparatą.
Ką daryti? Susitaikyti su narkotikų vartojimu kaip lėtai ir nuosekliai sprendžiamu iššūkiu, kuriam turi būti pasitelktas visų institucijų sąmoningumas. Kovoti su nelegalia narkotikų prekyba, ardyti prekybos tinklus, bet dekriminalizuoti mažo kiekio lengvųjų narkotikų turėjimą ar net pasvarstyti apie prekybos legalizavimą ir kontrolę.
Jauni, liūdni ir pikti. Ir mes nebandome išsiaiškinti, kokia šio liūdesio, pykčio ir nepasitikėjimo priežastis. Kodėl vis atviresnėmis sąlygomis, vis daugiau informacijos ir galimybių turinti karta auga su dar didesniu atsiribojimu nuo tikrovės ir netikėjimu, kad sulauks supratimo.
Nustoti apsimetinėti, kad globaliame pasaulyje žmonės, galintys savaitgaliui nukeliauti į Amsterdamą ar Lisaboną, Vilniuje privalo gyventi taip, lyg žolės rūkymas būtų sunkus nusikaltimas prieš tautą ir žmoniją.
Neįmanoma sukurti nevartojančios visuomenės, tačiau turime gerą perspektyvą sukurti visuomenę, kurioje įvairių psichotropinių medžiagų ar alkoholio vartojimas būtų suprantamas ne kaip psichologinių problemų užgniaužimo ar išsilaisvinimo iš jų būdas, o gilesnis lindimas į problemas.
Tuo pat metu reikia atvirumo įvairiais jaunąsias kartas paliečiančiais klausimais – nuo lytinio švietimo iki įvairių svaiginančių medžiagų vartojimo, netgi filosofinio lygmens klausimų, pavyzdžiui, jų santykio su tikrove. Aiškintis, kodėl bėgama nuo tikrovės ir kodėl teisės neatsveria pareigų naštos. Mokyti atsakomybės ir supratingumo, gyvenimo kontrolės ir susitaikymo su įvairiomis naštomis bei prievolėmis, bet ne grasinimų išspręsti visus paaugliškus klausimus Valstybės gynimo taryboje.
Atsitokėkime ir nustokime neigti tikrovę, kurioje gyvena jauni, liūdni ir pikti žmonės. Gal didesnis supratingumas ir pastanga jiems pagelbėti išpirks neišvengiamas vyresnės kartos nuodėmes ir atsakomybę už pasaulį, kurį jiems paliekame.
