„Kiekvienas yra menininkas“. Taip praėjusio amžiaus aštuntajame dešimtmetyje žmogiškąją būtį naujoje tikrovėje apibendrino vokiečių skulptorius Josephas Beuysas. „Bet tik menininkas tai žino“. Kiek vėliau pridėjo prancūzų konceptualaus meno atstovas, filmų kūrėjas Pierreʼas Bismuthas. O kas naujoje tikrovėje yra žurnalistas?
Šis komentaras yra apie žiniasklaidos būklę. Bet tam, kad galėtume pereiti į žiniasklaidos temą, turime trumpai pasiaiškinti, kodėl komentaro įžangai pasirinkau ant Šiuolaikinio meno centro sienos įamžintą frazę.
Teiginys, kad kiekvienas yra menininkas, būtų atrodęs mažų mažiausiai keistai bet kuriame istorijos periode iki XX amžiaus antrosios pusės. Tūkstantmečius puoselėtas ir plėtotas menininko kaip išskirtinių kūrybinių gebėjimų asmens įvaizdis ir statusas visuomenėje pakito menui pasiekus naują vystymosi ir savirefleksijos lygį.
Kelias nuo formos ar pasaulio atvaizdavimo tobulybės atvedė prie konceptualesnių raiškos priemonių. Meno naudojami instrumentai ir platformos atsivėrė, tapo prieinamos platesnei visuomenei. Da Vincis, Rubensas ar van Goghas dar neturėjo abejonių, kas juos skiria iš kitų gretų, bet Josepho Beuyso laikmetis jau vertė apmąstyti meną kaip kūrybinius impulsus, patiriamus kiekvieno žmogaus gyvenime. Potencialą, kurį turime visi, supami meninių priemonių ir interpretuojantys įvairias koncepcijas.
Mano manymu, panašų lūžį ir jo sukeltą šoko bangą, kokį patyrė konceptualėjančio meno atstovai, dabar patiria žurnalistai. Internetas ir ypač staigus socialinių tinklų plėtojimasis neatpažįstamai pakeitė viešąją erdvę ir sudrebino tai, ką galėtume pavadinti žiniasklaidos struktūra.
Kas nutiko? Paprastai sakant, ilgą laiką žinių, informacijos, nuomonių sklaidos procesas buvo struktūruota ir aiškias kategorijas turėjusi sistema, kurios dalyviai žinojo savo vietą ir formavo savo veiklos etiką.
Internetas ir ypač staigus socialinių tinklų plėtojimasis neatpažįstamai pakeitė viešąją erdvę ir sudrebino tai, ką galėtume pavadinti žiniasklaidos struktūra.
Laikraščiai, žurnalai, vėliau radijo ir televizijos kanalai buvo organizacijos, jungiamos savojo ženklo (pavadinimo) ir savo bendruomenės etikos. Norėdamas būti masinės žiniasklaidos ekosistemos dalimi, turėjai priimti tam tikras taisykles, normas, įsipareigoti ir atsižvelgti į turimas laisves ar ribojimus.
Internetas ir socialiniai tinklai šią ilgus metus kurtą žinių perdavimo, jų objektyvumo, atsakomybės dėl klaidų ir netikslumų struktūrą sudrebino ir išjudino taip, kad pastarąjį dešimtmetį diskusijos dėl žiniasklaidos ateities pasiekė ribas nuo būtino atsinaujinimo deklaracijų iki pabaigos konstatacijų.
Naujoje socialinių tinklų ir atvirų kūrėjų platformų aplinkoje kiekvienas yra žurnalistas. Ar bent jau potencialiai gali užsiimti žiniasklaidos veikla, konkuruoti dėl auditorijos, finansavimo šaltinių ar įtakos nuomonei.
Kokia problema, jei tam tikroje srityje atsiranda daugiau konkurencijos ir ji dar aktyviau pradeda keistis laisvos rinkos sąlygomis? Problemos lyg ir neturėtų būti, bet šiek tiek žiniasklaidos lauką sekantys žmonės iškart pastebi, kad šioje transformacijoje visgi slypi įtampos ir grėsmės, apie kurias atviriau ima diskutuoti ir patys žurnalistai.
Šios įtampos ir grėsmės kyla iš menkai apmąstomos skirties tarp žiniasklaidos ir žurnalistikos. Lietuvos viešojoje erdvėje žurnalistika ir žiniasklaida dažnai vartojamos kaip sinonimiškos ar net semantiškai tapačios sąvokos. Bet net ir sutikdami su tuo, kad visi žurnalistai daugiau ar mažiau yra žiniasklaidos sistemos dalimi, ar galime teigti, jog visi žiniasklaidos atstovai yra žurnalistai?
Suprasti problemos esmę galime pasižiūrėję į tai, kaip verčiame tam tikras sąvokas į kitas kalbas. Įvairiose konferencijose, kalbančiose apie žiniasklaidos būklę, lietuviškasis žiniasklaidos terminas dažniausiai pasirenkamas versti kaip media. Šis pasirinkimas toks dažnas, kad net ir gyvojoje kalboje žiniasklaida jau dažnai pavadinama kaip medija, o žurnalistai kaip medijų atstovai.
Neišsiplečiant galima konstatuoti, kad tiek filosofijos, tiek žiniasklaidos mokslo lauke terminas „medija“ turi žymiai platesnę reikšmės amplitudę.
Medija yra kažkas, kas perduoda žinią, tarpininkas komunikacijos akte. Medija gali būti vadinama ir tiesiog platforma, o gali ir visa raiškos forma (kinas, muzika, dailė kaip medijos).
Noriu pasakyti, kad terminas „žiniasklaida“ implikuoja tiesiog perdavimo veiksmą. Tai, ką, tiesą sakant, fiksuoja ir mūsų lietuviškasis terminas – žinios sklidimą. Šia prasme žiniasklaida galima vadinti ir dviejų močiučių pokalbį ant suoliuko parke, ir nešvankų užrašą tualete, ir etiketę, nurodančią produkto sudėtį, ir šimtus tūkstančių sekėjų turinčio nuomonės formuotojo-turinio kūrėjo-idėjų architekto-gyvenimo mokytojo įrašą kažkurioje platformoje.
Kas tuomet yra žurnalistika? Kuo ji skiriasi nuo žiniasklaidos? Kodėl žurnalistas yra ir turėtų būti daugiau nei žiniasklaidos proceso dalyvis?
Profesionalumo, preciziškumo, objektyvumo reikalavimui sunku atsilaikyti prieš žymiai paprastesniais principais grindžiamas platformas, kuriose sėkmę ir algoritmų malonę atneša primityvus dėmesys ar finansiškai įgalinama sklaida.
Jau minėjau apie vertinius, nurodančius, kad tai, ką dažnai sutapatiname, pasirodo esant ne taip tapatu. Būtent tai atskleidžia faktas, kad žurnalisto veiklą mes vadiname ne media work, o journalism. Kitaip sakant, žiniasklaidos atstovas gali užsiimti įvairiomis funkcijomis, susijusiomis su informacijos, naujienų, nuomonių sklaida, finansavimo procesais, technologiniais sprendimais ir panašiai, bet žurnalistas užsiima žurnalistika.
Ką tai reiškia praktiškai? Žurnalistą nuo žiniasklaidos atstovo visų pirma skiria aiškios atsakomybės, etikos ir veikimo ribos. Žurnalistas turi tam tikrą tikslą ir tas tikslas nėra susijęs tik su žinios sklaida, bet ir su tos žinios reikšmingumu, prasmingumu, etine funkcija.
Žurnalistas yra kad ir minimalios, bet tam tikro dydžio redakcijos atstovas. Redakcijos, kuri nusibrėžia tam tikras etines gaires, prisiima tam tikrą atsakomybę, užtikrina minimalias žurnalisto darbo sąlygas, nuomonių pliuralizmą, galimybę visoms suinteresuotoms pusėms išsakyti savo poziciją, dalis.
Vienišas žurnalistas gali funkcionuoti žiniasklaidos lauke, bet tuomet kyla neišvengiamas konfliktas dėl jo etoso. Kas užtikrina tai, kad jo veikla bus ne tik žinios sklaida, bet ir žurnalistika savo esme?
Turbūt ryškiausias tokios skirties pavyzdys buvo žymiu „YouTube“ vaizdo tinklaraštininku tapusio Skirmanto Malinausko teisinis konfliktas su Lietuvos radijo ir televizijos komisija, kai ši, vadovaudamasi Europos Sąjungos direktyva, patvirtino naujas gaires, pagal kurias asmenys, kuriantys turinį vaizdo dalijimosi platformose, kai kuriais atvejais gali būti prilyginti audiovizualinės žiniasklaidos paslaugų tiekėjams.
S. Malinauskas pasipriešino sprendimui jo veiklą tapatinti su žurnalistika ir taip priimti žurnalistinės veiklos implikuojamas moralines bei teisines pareigas ir atsakomybes.
„Žmonės, kurie nelabai supranta, kas yra „YouTube“, būdami visiški tinginiai, paėmė ir užuot bandę sukurti norminius aktus, kurie leistų papildomai reguliuoti socialinę erdvę, jei toks poreikis yra, tiesiog prilygino žmones, kurie turi kanalus, žurnalistams“, – situaciją komentavo S. Malinauskas.
Šis precedentas – tik platesnio proceso ir naujų tendencijų atspindys. Žurnalistu gali būti kiekvienas, bet ne kiekvienas nori priimti žurnalistinės praktikos taisykles. Žymiai patogiau yra likti pilkojoje žinios sklaidos zonoje. Ir sąlygos tokiam laviravimui yra geriausios, kokias tik turėjome.
Deja, gyvename tikrovėje, kurioje žiniasklaidos kasdien yra vis daugiau, bet žurnalistika traukiasi į jos pakraščius. Tai mūsų laikų žavesys ir didysis prakeiksmas.
Problema ta, kad ilgą laiką informacijos patikimumą ar atsakomybę už melagingus, iškraipytus teiginius užtikrino būtent aiški struktūra ir suprantama perskyra tarp žinios sklaidos ir žurnalistinio profesionalumo.
Naujoje tikrovėje žurnalistams tenka ne tik susidurti su milžiniška konkurencija, bet ir itin nepalankiomis tos konkurencijos sąlygomis. Kokybė niekaip negali pasipriešinti kiekybei. Profesionalumo, preciziškumo, objektyvumo reikalavimui sunku atsilaikyti prieš žymiai paprastesniais principais grindžiamas platformas, kuriose sėkmę ir algoritmų malonę atneša primityvus dėmesys ar finansiškai įgalinama sklaida.
Žinių sklaidos ekosistemoje žurnalistas vis labiau pradeda priminti tą menininką, kurį nuo likusiųjų skiria tik žinojimas, kad jis yra žurnalistas ir vis dar deda pastangas, užtikrindamas tam tikros etinės misijos įgyvendinimą.
Deja, gyvename tikrovėje, kurioje žiniasklaidos kasdien yra vis daugiau, bet žurnalistika traukiasi į jos pakraščius. Tai mūsų laikų žavesys ir didysis prakeiksmas.
