Kalbėdami apie Lietuvos ir Lenkijos saugumą dažnai minime Suvalkų koridoriaus gynybą. Bet šalia išorės grėsmių egzistuoja ir vidinės valstybių problemos bei egzistenciškai svarbūs pasirinkimai. Ar demokratijos būklė kitapus koridoriaus turi reikšmę Lietuvai?
Pastarųjų metų politiniai įvykiai Lenkijoje turėjo kelti nemažai nerimo Lietuvoje. Nuo 2015-ųjų valdžioje esanti partija „Teisė ir teisingumas“ („Prawo i Sprawiedliwość“, arba tiesiog PiS) bandė konsoliduoti politinę ir teisinę galią savo rankose.
Turbūt žymiausiais antidemokratiniais veiksmai tapo konfliktą su Europos Sąjunga sukėlusi teismų reforma, kuria bandyta sukurti politiškai angažuoto teisinio elito įtaką visai teisinei sistemai. Paprasčiau sakant, Aukščiausiojo teismo (aukščiausios teisminės institucijos Lenkijoje), o ir kitų teismų sudėtį formuoti pagal politinį lojalumą Jaroslawo Kaczynskio vadovaujamiems valdantiesiems.
Taip pat netiesiogiai perimta Lenkijos nacionalinio transliuotojo kontrolė, bandyta daryti įtaką ir kitiems pagrindiniams televizijos kanalams, naujienų portalams, dienraščiams, paskiriant į vadovų postus sau palankius vadovus.
Situacija Lenkijoje neprilygo visiškai orbanizuotai Vengrijai, bet pamažu buvo einama šia linkme. Dėl abortų draudimo ir kitų kvestionuotinų žmogaus teises ir laisves liečiančių įstatymų priėmimo kilę masiniai, bet taikūs protestai buvo ryžtingai malšinami galios struktūrų.
Karo Ukrainoje akivaizdoje „Teisė ir teisingumas“ turėjo puikią galimybę pataisyti pašlijusį savo įvaizdį ir kurį laiką atrodė, kad aktyvi parama Ukrainai bei advokacija stiprinant jos gynybą sugrąžins valdantiesiems gerą įvaizdį net ir vakariečių partnerių akyse.
Bet ir čia „Teisė ir teisingumas“ pademonstravo nenuspėjamumą ir už partijos virvelės tampančio J. Kaczynskio būdui būdingą impulsyvumą. Rinkimų kampanijos metu prabilta apie ginkluotės ir amunicijos tiekimo stabdymą Ukrainai, įsivelta į ginčus dėl grūdų eksporto per Lenkiją, galiausiai įšaldžius ir taip silpnai Ukrainos ekonomikai būtino klausimo sprendimą.
Dabartiniai Lenkijos valdantieji padarė viską, kad jų pralaimėjimo rinkimuose lauktų ne tik kaip niekada vieninga opozicija, bet patyliukais tikėtųsi ir partneriai Vakaruose. Pirminiais duomenimis, į šiuos rinkimus Lenkijoje atėjo beveik 73 proc. rinkėjų, taip pademonstruodami neabejingumą ne tik dabartinei geopolitinei situacijai, bet ir valdžios laikysenai demokratijos atžvilgiu.
Daug pasakantis faktas – kad kartu su rinkimais vykdyti keturi referendumai, inicijuoti būtent valdančiosios partijos, nesulaukė pakankamai aktyvumo, kad jų sprendimai būtų ne patariamosios, o privalomosios galios. Už opozicines jėgas balsavę rinkėjai tiesiog atsisakė referendumo balsavimo lapų.
Dabartiniai Lenkijos valdantieji padarė viską, kad jų pralaimėjimo rinkimuose lauktų ne tik kaip niekada vieninga opozicija, bet patyliukais tikėtųsi ir partneriai Vakaruose.
Pirminiai rezultatai rodo valdančiosios partijos lyderystę, tačiau panašu, kad „Teisė ir teisingumas“ Lenkijos parlamento žemuosiuose rūmuose gaus apie 30 vietų mažiau nei ankstesnėje kadencijoje, o aritmetinės galimybės suformuoti valdančiąją koaliciją atrodo labai mažos.
Tiek Donaldo Tusko „Piliečių platforma“, tiek „Kairės“ sąjunga, tiek „Trečiojo kelio“ politinis judėjimas pasiruošę stumtelėti valdžios švytuoklę į kitą pusę. Link demokratiškesnės ir europietiškesnės Lenkijos vizijos.
Ką tai reiškia Lietuvai? Situacija dviprasmiška. Viena vertus, liberalesnių ir demokratiškesnių politinių jėgų atėjimas į valdžią reikštų, kad kalbėtis su Lenkija bus galima horizontaliau ir konstruktyviau. Pasisakymai apie paramos Ukrainai nutraukimą neturėtų užklupti Lietuvos delegacijų netikėtai.
Kita vertus, Lietuvos politinis elitas per pastarąjį penkmetį nemažai investavo į gerų ryšių su Lenkija atkūrimą. Dėl strateginės partnerystės ir draugystės su lenkais sutaria praktiškai visos politinės jėgos (išskyrus rinkimuose didelio vaidmens neatliekančius tautininkiškus kraštutinės dešinės atstovus).
Buvęs ministras pirmininkas Saulius Skvernelis dėjo dideles viltis į ryšius su Lenkija. Jo liniją savotiškai pratęsė ir pirmąją kadenciją pamažu baigiantis prezidentas Gitanas Nausėda, nuolat pabrėžiantis draugystę šeimomis su Lenkijos lyderiu Andrzejumi Duda. Nacionalinio saugumo sumetimais švelnesnį požiūrį Lenkiją ėmė demonstruoti ir Tėvynės sąjunga-Lietuvos krikščionys demokratai, anksčiau skildavę dėl įvairių kultūrinių ar filologinių lenkiškumo Lietuvoje klausimų.
Lietuvos politikoje pasidarė madinga sekti Lenkijos politine linija ir net kai kurie politikos apžvalgininkai pradėjo matyti lenkiškas politines ar kultūrines skirtis arba paraleles Lietuvos viešojoje erdvėje.
Toks inertiškas sekimas Lenkijos politiniu pavyzdžiu, o kartais net ir noras įtikti strategiškai svarbiam kaimynui gali atvesti prie tokio paties masto problemų ir visuomenės poliarizacijos.
Tai lėmė ir nuosaikų ar net abejingą požiūrį į minėtus antidemokratinius judesius Lenkijoje. Lietuvoje elgtasi taip, lyg politinė situacija Lenkijoje negalėtų pasikeisti ir „Teisė ir teisingumas“ tik spartintų savo programos įgyvendinimą.
Šis taikstymasis ar nutylėjimas dėl antidemokratinių procesų kaimyninėje šalyje uždavė prastą toną ir Lietuvos politinių ar socialinių įvykių kontekste. Geopolitinės situacijos diktuojamas suartėjimas su Lenkija kažkodėl buvo suprantamas kaip akių nusukimas ar mažesniojo brolio pozicijos prisiėmimas, neišsakant rūpesčio dėl nenuspėjamų sprendimų Varšuvoje.
Taigi, Lietuva teoriškai neturėtų būti suinteresuota kažkurios konkrečios politinės jėgos pergale, tačiau turėtų akylai stebėti demokratijos būklę kaimynystėje. Šiuose rinkimuose lenkai pademonstravo jautrumą demokratijos klausimui – tai signalas ir mums, lietuviams.
Valdžioje jau būta politinių jėgų, kurios naudojosi lenkiškuoju galios konsolidavimo ir telkimo vienose rankose principu. Stebėdami procesus Lenkijoje dažnai nesureikšmindavome jų svarbos ir įtakos mūsų visuomenei. Toks inertiškas sekimas Lenkijos politiniu pavyzdžiu, o kartais net ir noras įtikti strategiškai svarbiam kaimynui gali atvesti prie tokio paties masto problemų ir visuomenės poliarizacijos.
Metas atsimerkti ir įsisąmoninti, kad abiejų šalių saugumui svarbus ne tik Suvalkų koridoriaus, bet ir demokratijos bei jos institutų apginamumas. Belieka tikėtis, kad Lenkijoje tai pademonstruos sėkmingas valdžios perdavimas daugiau balsų sulaukusioms politinėms jėgoms, o Lietuvoje – drąsesnis kalbėjimas apie savas politines įtampas.
