Mokykla – siaubo namai, pasakytų vienas iš keturių, po savaitės grįžtantis į ją krimsti mokslų. O gal ir du iš trijų. Skirtingi tyrimai pateikia skirtingų duomenų. Tačiau pagrindinės išvados sutampa. Mokykla yra patyčioms atvira ir pagrindinė jų vieta. Lietuvos mokiniai vis dar patiria daugiausia patyčių, lyginant su kitų Europos šalių bendraamžiais.
Šiame siaubo maratone pirmauja žodis. Pravardės, žeminančios etiketės, įžeidinėjimai, apkalbos turi polinkį įgauti fizinio smurto išraiškas. Dažniausiai patyčios yra kompleksinės. Smurtas, žodis ir virtuali erdvė susipina.
Priežastys yra daugiau ar mažiau žinomos ir įvardytos. Brendimas, paauglystė – nelengvas laikas, turintis savų ypatumų. Poreikis burtis, turėti draugų, pelnyti jų pripažinimą. Tai neatrodo pavojingi dalykai. Pavojingais arba gniuždančiais šie poreikiai tampa tada, kai asmeninė vertė arba grupės statusas išryškinamas, surandant kitokį, jį atstumiant ir paverčiant patyčių objektu.
Sunkiausias klausimas – kodėl vaikai ir paaugliai savo stiprėjantį poreikį burtis įtvirtina tokiu būdu.
Psichologai neretai mini bumerango principą. Jų supratimu, mokykla tėra vieta, kur matome žiedus, bet sudaiginami jie yra ne mokykloje, o dažniausiai savuose namuose, net ir tuose, kur viskas tarsi daroma dėl vaiko gerovės.
Kaip tu atrodai? Tavo kambarys ir vėl kaip kiaulidė. Sakytum, nekalti pastebėjimai, auklėjimas, gal net bandymas motyvuoti. Ir kas nėra taip ar panašiai pasakęs savo pasaulio centrui?
Tačiau psichologai sako, kad tai yra nepagarbos išraiška, sukelianti gal gėdą, gal pyktį, kuris tuo momentu turi būti užgniaužtas – suaugusiojo nuomonė ar poreikis matyti sterilų vaiko kambarį, į kurį tiek investuota, ar gražią atžalą pagal savąjį skonį, yra svarbesnė, neginčijama.
Neigiama energija kaupiasi. Ir išliejama taikant tą patį modelį – esi ne toks arba darai ne taip, kaip aš ir mano grupė nustatė.
Vaikai nelyginant kempinė sugeria aplinkinį pasaulį ir nevalia kopijuoja, ką gauna nesibaigiančiame informacijos ir patirčių sraute.
Šią savaitę ir dideliam, ir mažam neblogai žinomas Andrius Užkalnis pasityčiojo iš amžėjančio žurnalisto, pavadindamas jį debilu, idiotu, sovietine daržove, geriatrine beždžione. Sekėjų marias turintis Andrius Tapinas jį pamokė senti oriai.
Vyriausiasis prezidento patarėjas įgėlė prezidentei Daliai Grybauskaitei. Reaguodamas į jos vizitą Taivane, pareiškė, jog prezidentui Gitanui Nausėdai krepšinį pasižiūrėti užtenka ir per televizorių.
Humoras? Ne visai. Arčiau bandymo menkinti. Tokie bandymai dominuoja. Bandymas patvirtinti savo reikšmę, pažeminant kitą, vis dar yra norma, įprastas būdas komunikuoti.
Kai sakome AG (aukštas ir gražus) taip pat bandome šią etiketę pateisinti laisva nuomonės raiška ar humoru, bet tai taip pat yra bandymas žeminti arba tyčiotis, pasirinkus išvaizdos ypatybę, tuo pačiu netiesiogiai pažymint, kad kitų geresnių savybių nėra.
Tai nėra tiesa. Tiesa yra tai, kad patyčių (ne)kultūra yra persmelkusi skersai ir išilgai. Tai, ką matom mokykloj, tėra mūsų pačių atspindys.
Nežiūrėkim į save. Nematykim. Kritikuokim. Ir viskas bus kaip buvę.
Komentaras skambėjo per LRT RADIJĄ
