Emocijos rimsta, gyvenimas stoja į įprastą vėžę. Praėjus kelioms dienoms po didžiojo NATO susirinkimo, galima ramiau pažvelgti į jo sprendimų vertinimus, kurių skalė blaškėsi nuo riebaus minuso iki džiugaus optimizmo.
Prezidentas Gitanas Nausėda Vilniaus viršūnių susitikimą pavadino sėkmės istorija – Aljansas priėmė istorinius sprendimus ir dėl regioninės gynybos planų, ir dėl Ukrainos kelio į NATO.
Signataras, diplomatas Albinas Januška vertino visai kitaip: realiai jokio kelio Ukrainai nėra, tiesiog yra laikas, kurį savo krauju ir gyvybėmis reikia iškentėti ir tokia yra skaudi ir žiauri šio neteisingo pasaulio realybė.
Sakydamas, kad Jungtinės Amerikos Valstijos nusprendė, o kitiems teko paklusti, A. Januška tarytum nupūtė susitikimo svarbos debesį, lyg jis būtų dirbtinė migla. Raudonais kilimais žengiančių ponų paradas, demonstruojantis europinę gerovę, tokią tolimą nuo to, kas skaitoma Ukrainos prezidento Volodymyro Zelenskio ir jo žmonos veiduose.
Tačiau nepakeičiamas NATO vadovas Jensas Stoltenbergas įsitikinęs, jog Ukraina dabar yra artimesnė NATO, nei kada nors anksčiau, o priimti sprendimai yra stipriausi, kokie galėjo būti.
Ukrainos žinovas, iš okupuojamo Krymo Lietuvai žinias tiesiogiai siuntęs politikas, diplomatas Petras Vaitiekūnas mano, kad konkretaus sprendimo nebuvimas atrodo pavojingas. Žinutė Kremliui, skatinanti tęsti karą, nes kol jis tęsis, Ukraina nebus pakviesta ir netaps NATO nare.
Valstybei, kuri kariauja už mūsų civilizacijos vertybes, dėl to parašomas minusas. Mums tai nesuprantama ir atrodo pavojinga.
Įprasta manyti, jog tiesa slepiasi kažkur per vidurį. Dažnai, bet ne šį kartą. Šįkart vidurio ieškoti nereikėtų.
Kiekvienas argumentas turi savo logiką. Savojo pasaulio logiką. Ji skiriasi, kaip valstybių istorija, jų lyderių patirtis ar jiems tenkančios atsakomybės apimtis. Bet šie skirtumai turi vieną bendrumą.
Kiekvienas žodžių junginys, kai šalia Ukrainos girdime NATO, yra taškas šios didžios valstybės naudai. Nesvarbu, kritikuojantis ar ieškantis pozityvių momentų.
Kalbėjimas apie tai, geras ar blogas planas pasiūlytas, savaime daro Ukrainą Aljanso dalimi, tegu ir neįteisintą oficialiai. Kiekvienas žodis šia tema skaidrina gyvenimo išlepintų Vakarų lyderių suvokimą, budina primigusį savisaugos instinktą. Neigiami, aštrūs vertinimai šį darbą dirba geriau. Kaip ir mėlyna geltona spalva išsipuošęs, jai vietą atlaisvinęs Vilnius.
Ukraina ir jos prezidentas V. Zelenskis buvo šio Vilniaus susitikimo dėmesio centras. Matyti pajėgi akis matė, ausis girdėjo. Širdį vėrė kontrastas: išgyventi trokštančios tautos pagalbos šauksmas ir pragmatiška, politiniais interesais matuojama rizikų dėlionė.
Ir, regis, beveik visi gavo, ko labiausiai norėjo. Susipakavę prašmatnias sutuoktinių suknias savo erdviuose ir saugiuose lėktuvuose, lyderiai išvyko nesupykdę Kremliaus kraugerių.
Už šią trapią jų ramybę Ukraina gavo ilgalaikio ginklų tiekimo susitarimus. Ir ne mažiau svarbu – didėjantį suvokimą, kad ji jau dabar yra Vakarų bendrosios gynybos sistemos dalis.
Komentaras skambėjo per LRT RADIJĄ
