Gali būti, kad netrukus apie tai vėl pakeisiu nuomonę. Tačiau šiandien ima atrodyti, kad kaltinimai dėl kultūrinės apropriacijos tampa smagiu teisuolių žaidimu, mažai ką bendro turinčiu su jų išdidžiai metamais kaltinimais.
Dar neseniai džiaugdavausi kaskart įsisąmoninusi naują aspektą, kuris gali įžeisti tam tikras kultūrines grupes. Persirengti indėnu per Helovyną nepagarbu? Na, žinoma! Nepagarbu ir sakyti „indėnas“, geriau sakyti „autochtonas“? Gerai, nuo šiol stengsiuosi būtent taip ir sakyti. Garsioji JAV profesorė Brenne Brown pasidalijo sužinojusi, kad nepagarbu rinktis savo sielos gyvūną (spirit animal), nes Šiaurės Amerikos gentims tai yra šventa? Supratau, ir aš taip nebesakysiu.
Tačiau kažkuriuo metu viskas ėmė rodytis vis keisčiau. Pamenu, kai viena moteris internete mane apkaltino rasizmu, nes per vakarėlį apsirengiau Frida. „Frida vilkėdavo Tehuantepec genties etninius kostiumus!” – piktai rašė man ta moteris. Tuomet susimąsčiau, ką įžeidžiau apsirengusi žmogumi, kurio atvaizdai visame pasaulyje paįvairina interjerus, žaislus ir netgi kojines… Ar tikrai tai kultūrinis tabu, ar vis tik noras pasibaksnoti? Svarbu atskirti etninę kultūrą nuo istorinių asmenybių ir kultūrinių ikonų.
Mano supratimu, kultūrinė apropriacija kaip nepagarbos forma randasi tuomet, kai opresorius įvairiais tikslais arba tiesiog norėdamas pasišaipyti išnaudoja opresuojamą kultūrą. Tai gan specifinės situacijos su daugybe niuansų, kaip antai jau klasika tapęs mano minėtas pavyzdys, kai baltieji amerikiečiai (suprask, kolonistų palikuonys) persirengia autochtonų tautiniais kostiumais arba išsitepa veidą juodais dažais apsimesdami juodaodžiais.
Tačiau niekas nepyksta, kai vyksta atvirkštinis variantas, panašu, jis net skatinamas – azijiečiai ir juodaodžiai entuziastingai rengiasi visais įmanomais europietiškais kostiumais, tai vyksta net retrospektyviai, kai juodaodžiai atsiranda fikciniuose istoriniuose kontekstuose, kuriuose iš tiesų neegzistavo, pavyzdžiui, seriale „Bridgerton“ (kas yra puiku).
Iš esmės joks tautinis kostiumas neturėtų virsti pašaipos objektu, tačiau kartu kyla klausimas, ar tikrai taip blogai kartais pasimatuoti kostiumą kaip kitokią išraišką? Daugybėje šalių esančiuose etnografiniuose muziejuose turistai kviečiami dėl pramogos apsivilkti ir nusifotografuoti su tautiniais drabužiais. Ar taip elgtis taip pat nepagarbu, net jei tai yra skatinama pačios etninės grupės?
Mano supratimu, kultūrinė apropriacija kaip nepagarbos forma randasi tuomet, kai opresorius įvairiais tikslais arba tiesiog norėdamas pasišaipyti išnaudoja opresuojamą kultūrą.
Ne kartą tokiose situacijose esu matavusis įvairių genčių sijonus ir galvų apdangalus. Tai man suteikė akimirkos įsivaizdavimą, kaip jausdavosi to laikmečio ir tos kilmės žmonės, tad kostiumų matavimąsi esu linkusi vertinti kaip pasaulėjautos praturtinimą, net savotišką suartėjimą su kitomis kultūromis. Aišku, tik jei tai vyksta atitinkamame ir pagarbiame kontekste.
Kultūrinė apropriacija nėra naujas reiškinys, nors, nuogąstauju, kad ši sąvoka vis dar apynaujė Lietuvos viešajame diskurse. Daugiau nei prieš du šimtus metų Didžiojoje Britanijoje ir Prancūzijoje tarp pasiturinčių asmenų buvo populiaru užsisakyti portretus, kuriuose baltieji užsakovai buvo vaizduojami kaip Turkijos sultonai. Ši tendencija anuomet buvo įvardijama kaip „orientalizmas“.
Elvis Preslis savo muzikoje naudojosi afroamerikiečių ritmais ir juos pardavė kaip mainstream baltųjų muziką. Daugybė XX a. drabužių dizainerių nuolat įkvėpimo ieškodavo ir tebeieško kitose šalyse ir jų tautiniuose apdaruose. Dar neseniai tokie egzotiškų kraštų drabužiai ant podiumo sukeldavo aplodismentus, kol woke teisuolių kultūra nusprendė, kad kultūrą tam tikrais aspektais patirti gali tik jos atstovai pagal kraują, o visų kitų mėginimai imti laikyti įžeidimu.
Kaltinimai kultūrine apropriacija glaudžiai susiję su atšaukimo (cancel) kultūra. Pastaruosius keletą metų JAV žiniasklaida tiesiog mirgėjo skandaliukais, kai renkami parašai išmesti studentą iš universiteto dėl to, kad jis per Helovyno vakarėlį persirengė kokia nors tautine mažuma. Dėl to JAV universitetai ir koledžai ėmė įvesti savotišką Helovyno kostiumų aprangos kodą, kaip dalį savo vertybinės vidaus politikos. Studentams prieš šią didžią persirengėlių šventę išdalinami lankstinukai – aprangos gidai su klausimynais, padedančiais susivokti, ar jų Helovyno kostiumo pasirinkimas gali ką nors žeisti.
Pastaruosius keletą metų JAV žiniasklaida tiesiog mirgėjo skandaliukais, kai renkami parašai išmesti studentą iš universiteto dėl to, kad jis per Helovyno vakarėlį persirengė kokia nors tautine mažuma.
„Ar ant kostiumo pakuotės parašyta „gentinis“ arba „tradicinis“? Ar kai kurios kostiumo dalys yra susijusios su tam tikra rase, pavyzdžiui, dredai ar kepurė su ragais? Ar šis kostiumas reprezentuoja kultūrą, kuriai nepriklausau? Ar šis kostiumas atkartoja rasinius stereotipus? Jei bent į vieną iš šių klausimų atsakai TAIP, turėtum permąstyti savo kostiumo pasirinkimą.” Na, turbūt tikrai nepagarbu persirengti „meksikiečiu“ ir girtam šlaistytis po barus (įprasta studentijos praktika per Helovyną), nesvarbu, ar tuo metu šalia yra, ar nėra grupiokų iš Meksikos.
Tačiau pastebiu, kad kaltinimai kultūrine apropriacija darosi vis absurdiškesni. Vienas iš galybės pavyzdžių yra dar 2020-aisiais, per pandemiją, virtualiai vykusio Noting Hilo festivalio metu dainininkė Adelė buvo apkaltinta kultūrine apropriacija dėl to, jog vilkėjo Jamaikos vėliavos spalvų kostiumą ir plaukus buvo surišusi į juodaodžių dažnai mėgstamus kuodukus. Anuomet vieni ją puolė, kiti teisino, mat minėtas festivalis yra skirtas švęsti Londono juodaodžių kultūras.
„Aš esu japonė, tik to nežinojau!“ – neseniai viename interviu pareiškė JAV dainininkė ir dizainerė Gwen Stefani. Moteris šitaip juokais įvardijo savo meilę Japonijos kultūrai, iš kurios nuolat sėmėsi įkvėpimo savo kūriniams. Deja, to pakako, kad kai kurie imtų G. Stefani kaltinti kultūrine apropriacija. Imta gręžiotis atgal net į 2000 m., kada G. Stefani pasirodydavo su keturiomis šokėjomis japonėmis.
Įdomu tai, kad kritikos kūrėja susilaukė dėl to, jog įkvėpimo savo kvepalams ir muzikos albumui sėmėsi iš, dėmesio, šiuolaikinių Japonijos subkultūrų. Čia man norėtųsi numesti įsivaizduojamą mikrofoną, nes nuo kada negalima įkvėpimo semtis iš kitų? Bet duosiu jums dar keletą pavyzdžių.
Šiomis dienomis perskaičiau diskusijas apie tai, kad polinezietiškų tatuiruočių turėjimas turėtų būti išskirtinai Polinezijos kultūros atstovų teisė. Dargi, sužinojau, kad net indiškojo bindi, vadinamosios trečios akies, nešiojimas taip pat gali būti traktuojamas kaip kultūrinė apropriacija. Suprantama, kad tam tikrose kultūrose tam tikri simboliai ir atributai yra sakralūs. Gaunami tik tam tikromis aplinkybėmis, užsitarnavus dvasinį ar, pavyzdžiui, kario statusą.
Tačiau ar tatuiruotė tikrai tebėra šventa, jei jos raštą kiekvienas nesunkiai gali rasti ir atsispausdinti iš interneto? JAV istoriko Timothy’io Snyderio teigimu kiekvienos nacijos identiteto egzistavimo sąlyga yra menamas tyrumo periodas – tai toks laikas, kai neva viskas buvo gerai, teisingai, homogeniškai ir pan. Lietuvai tai – mūsų romantizuojama pagonybė, Havajams – laikai iki salose išsilaipinant kapitonui Cookui ir t. t.
Tačiau tai reikia suvokti kaip tautos mito kūrimo dalį, o ne tiesą atitinkančią praeitį. Beskaitant piktinimąsi dėl kultūrinės apropriacijos apraiškų atrodo, kad kaltinantieji laikosi įsikibę to tautinio ar net subkultūrinio tyrumo, atsisakydami suvokti, kad jų kultūra neegzistuoja vakuume. Kalbant apie apropriaciją visada svarbu omeny turėti ir asimiliaciją.
Šiomis dienomis perskaičiau diskusijas apie tai, kad polinezietiškų tatuiruočių turėjimas turėtų būti išskirtinai Polinezijos kultūros atstovų teisė.
Iliustratorė Nina Paley savo garsioje TED Talk kalboje kadaise pareiškė, kad draudimas plagijuoti kitų kūrybą žaloja mūsų kūrybiškumą. Norisi jai paantrinti kultūrinės apropriacijos kontekste. Pasauliui globalėjant turėtų atrodyti normalu, kad žmonės ne tik patiria, bet ir internalizuoja tam tikras kultūras ir su jomis susijusius atributus. Kitaip tariant, įtariu, kad kultūrinės apropriacijos baimė vis dažniau pasitarnauja ne kaip politiškai korektiškas elgesys, o paprasčiausiai riboja saviraiškos laisvę ir pasaulėjautą.
Prieš kelias dienas netikėtai dalyvavau įdomiame pokalbyje prekybos centre. Havajietė mergina saloje gyvenančiam baltaodžiui vyrui aiškino, kad jis elgiasi nepagarbiai savo ūkio pavadinime vartodamas havajiečių kalbos žodžius, nes tai yra „pelnymasis iš kultūros, kuri tau nepriklauso“.
Įsitraukiau į diskusiją, mat mano havajiečių kalbos mokytoja, taip pat havajietė, mus moko havajiečių kalbą vartoti nuolat ir visur, kaip pagarbos šiai žemei ženklą. Tačiau išgirdusi mano argumentus mergina pasiūlė perskaityti keletą knygų. Nieko nelaukusi vieną jų nusipirkau. Gali būti, kad ją perskaičiusi netrukus vėl pakeisiu nuomonę. O gal ir ne. Kaip sako Brenne Brown: „Aš nesiekiu būti teisi. Aš ieškau tiesos.“
