Kalbant apie Vokietijos brigados dislokavimą Lietuvoje, pokalbiai dažniausiai sukasi apie politinius susitarimus ar karinę galią. Tačiau pažvelgus giliau, tai yra ne kas kita, kaip milžiniškas egzaminas mūsų nacionalinei logistikai. Tai leis patikrinti viską, nuo kelių pajėgumų ir tiekimo grandinės iki institucijų gebėjimo kalbėtis tarpusavyje, kai viskas vyksta ne pagal planą.
Stebint šiuos procesus iš šalies, kyla nepatogus klausimas: ar mūsų transporto sistema apskritai pajėgi atlaikyti tokį spaudimą? Ir ar mes nesukluptume susidūrę su tikrais sutrikimais?
Šiandien logistika nebėra tik nepastebimas mechanizmas veikiantis ekonomikos užkulisiuose. Karas Ukrainoje ir pandemijos pamokos aiškiai parodė, kad ji yra kritinis nacionalinio saugumo ramstis. Paradoksalu, nors daug kalbame apie kelius ir koridorius, vis dar stinga sisteminio požiūrio. Matome atskiras problemas, tačiau neturime aiškaus vaizdo, kaip visa sistema elgtųsi streso sąlygomis.
Būtent čia matau poreikį atsisakyti fragmentiškų vertinimų ir sukurti tai, ką siūlau vadinti „pasirengimo indeksu“. Tai ne tik sausas akademinis terminas – tai praktinis įrankis, leidžiantis nustatyti silpniausias grandis, pamatyti, kaip sistema reaguoja į krizę, ir nustatyti, ar valstybė iš tikrųjų gali garantuoti tiekimo grandines esant ekstremalioms sąlygoms.
Šie klausimai tarptautinėje erdvėje nėra nauji. Kartu su kolegomis iš Vokietijos akademinio pasaulio, Dortmundo technikos universiteto ir Fraunhofer IML direktoriumi prof. Dr. Michael Henke bei Fulda taikomųjų mokslų universiteto profesoriumi prof.dr. Michael Huth – esame aktyvūs ISCRiM tinklo nariai. Ši bendruomenė telkia ekspertus, dirbančius tiekimo grandinės atsparumo ir rizikos valdymo srityje.
Šių Vokietijos ekspertų įžvalgos mums šiuo metu galėtų būti itin vertingos. Karinės partnerystės su Vokietija stiprinimas reiškia daugiau nei tik technikos gabenimą – tai sudėtingų logistikos sistemų išbandymas tikrovėje. Vokietijos patirtis rodo, kad pasirengimas nėra vienkartinė investicija į asfaltą, o nuolatinis procesas, grindžiamas duomenimis, modeliavimu ir scenarijų analize.
Pasirengimas – tai ne infrastruktūra, o sistema
Paklausiau profesorių Michael Henke ir Michael Huth, kaip šalys turėtų vertinti savo logistikos ir tiekimo grandinės pasirengimą? „Pasirengimas yra esminis logistikos sistemų atsparumo elementas, – teigia jie. Sistemos stabilumas prieš trikdančius įvykius pasiekiamas per tvirtumą, o jos lankstumas leidžia kuo greičiau grįžti į pradinę būseną po trikdžio. Abiem atvejais, tiek tvirtumui, tiek lankstumui, būtinas išankstinis pasirengimas.“
Kadangi atsparumas pirmiausia priklauso nuo laiko, klasikiniai rodikliai, tokie kaip išgyvenimo trukmė ir atsigavimo trukmė, tampa svarbiausiomis matavimo priemonėmis. Tačiau techniniai rodikliai yra tik dalis vaizdo.
„Jei tarp daugybės suinteresuotų šalių neaišku, kas ką kontroliuoja ir kas turi teisę bei pareigą priimti sprendimus, tikro pasirengimo pasiekti neįmanoma,“ – perspėja profesoriai. Gerokai tinkamiau veikiančios pasirengimo sistemos pagrindas yra ne vien infrastruktūra ar technologijos, o aiški ai apibrėžta atsakomybė ir sąsajos tarp suinteresuotų šalių, taip pat skaidrių sprendimų priėmimo kanalų egzistavimas.
Dirbtinis intelektas – pagalba ir rizika vienu metu
Skaitmeninių technologijų vaidmuo pasirengimo kontekste yra svarbus, tačiau dviprasmiškas. Pasak profesorių, dirbtinis intelektas gali padėti kur kas greičiau nei žmogus atpažinti tam tikrus dėsningumus, kad krizinės situacijos būtų aptiktos anksčiau, o atsakomosios priemonės įgyvendintos laiku. Skaitmeniniai dvyniai leidžia greitai imituoti alternatyvius sprendimus ir realybėje diegti optimalų jų variantą.
„Negalima pamiršti, kad skaitmeninės technologijos pačios savaime kelia riziką. Pasirengimas turi apimti ir galimybę, kad jos gali sugesti ar būti tik iš dalies naudojamos – pavyzdžiui, dėl duomenų trūkumo ar suklastotų duomenų,“ – akcentuoja prof. Henke ir prof. Huth. Todėl kritinės infrastruktūros sektoriuose vis labiau pasitelkiama atvirojo kodo programinė įranga, kurios skaidrumas, skaitmeninė savarankiškumas ir gebėjimas greitai prisitaikyti prie konkrečių saugumo reikalavimų yra pagrindiniai jos privalumai krizinėse situacijose.
Pilkieji raganosiai pavojingesni už juodąsias gulbes
Rizikos valdymo srityje prof. Huth atkreipia dėmesį, kad nacionalinės logistikos sistemos paprastai veikia labai gerai – procesai subrendę ir nusistovėję. Tačiau rizikos suvokimas dažnai lieka žemiau vidutinio lygio: sistemos veikia pasaulyje, kuris nėra ypač paženklintas rimtesnių sutrikimų. „Net kai sukuriami avariniai planai, jie nebūtinai tikrinami ar išbandomi praktikoje,“ – pastebi ekspertas.
„COVID-19 dažnai apibrėžiamas kaip „juodoji gulbė“. Tačiau ši metafora nėra tiksli: jau prieš kelerius metus egzistavo oficialios, visuomenei prieinamos rizikos analizės, nagrinėjančios tokį scenarijų, ir retrospektyviai jos pasirodė labai tikslios. Todėl būtent šios rizikos, kurios turėtų būti žinomos, bet dažnai nepastebimos yra pavojingiausios. Tokiais atvejais kalbame apie „pilkuosius raganosius“,“ – aiškina prof. Huth.
Karas Ukrainoje ir COVID-19 pandemija atskleidė globalių tiekimo grandinės trapumą. Ilgą laiką globalizacija buvo vertinama tik kaip ekonominis variklis, tačiau paaiškėjo, kad pasaulio masto tiekimo grandinės yra lengvai pažeidžiamos. Ši pamoka NATO gynybinių pajėgų kontekste yra ypač reikšminga.
Karinis ir civilinis bendradarbiavimas – ne pageidautinas, o būtinas
„Nors privatūs subjektai siekia ekonominio tvarumo, o viešosios institucijos pirmiausia rūpinasi visuomenės gerove, tik glaudesnis jų bendradarbiavimas leidžia panaudoti privačių įmonių pajėgumus tiekimui palaikyti krizės metu. Civilinis ir karinis bendradarbiavimas darosi vis svarbesnis ir būtinesnis, ir jis turi būti tikslingai išbandytas logistikos srityje,“ pabrėžia abu profesoriai.
Šiandien esminis klausimas yra ne tik tai, kiek eurų investuosime į infrastruktūrą. Klausimas paprastesnis ir kartu sudėtingesnis: ar mes apskritai žinome savo pasirengimo lygį šiandien? Be skaidraus ir objektyvaus vertinimo kiekvienas sprendimas bus tik ‚gaisrų gesinimas“, o ne strateginis valdymas. Kaip sakoma: negali valdyti to, ko nematuoji. Taigi – ar tikrai žinome, kiek esame pasiruošę?
