Kadaise po vieno nelaimingo pasaulio įvykio socialiniuose tinkluose iškėliau klausimą: „Koks čia esti gedėjimo protokolas?“ Mat anuomet man keistai atrodė vienas po kito įvairių žmonių įrašai „Meldžiuosi už teroro išpuolio Londone aukas“ ir vos po poros valandų pasirodantis „Kepu kotletus su grybais“. Tada natūraliai kilo abejonė dėl maldos nuoširdumo.
Visų pirma savęs klausiau, ar pareiškus dėl ko nors liūdint reikia ilgesnės tylos pauzių? Ar moralu po akimirkos pakeisti temą? Tiesą sakant, konkretaus atsakymo į šiuos klausimus taip ir neradau. Turbūt viskas priklauso nuo jausmo – jei skauda, tai skauda, jei nebeskauda, tai nėra prasmės apsimetinėti.
Vis girdžiu pranašystes apie feisbuko, instagramo ir kitų socialinių tinklų saulėlydį. Kurį laiką atrodė, kad virtualybėje deklaruojamas gyvenimas – tik dar vienas laikinas mados klyksmas, kaip „tamagochi“ dešimtajame dešimtmetyje. Tačiau, panašu, kad net besikeičiant platformoms, socialiniai tinklai kaip reiškinys išliks ilgam. Ir visiškai nesvarbu, ar kelsime savo vaikų gimtadienių nuotraukas privačiose giminės grupėse, ar profesionaliai atrodančią santūrią nuotrauką į linkediną, ar nerodydami veido politikuosime tviteryje – gyvenimas jau niekada nebebus toks, koks buvo iki feisbuko.
O tie žmonės, turintys „zero online presence“ (ang. k. neegzistuojantys pėdsakai virtualybėje), yra tik retos išimtys, patvirtinančios taisyklę. Buvimas socialiniuose tinkluose tampa beveik toks pat tikras kaip vyksmas ant sofos. Netikite?
Yra garsių žmonių, kurių veidus ir balsus girdžiu dažniau nei mylimų vaikystės draugių. Skaitau jų tekstus, pagal jų receptus gaminu valgį, džiaugiuosi jų sėkme. Kartais truputį liūdna, kad tie žmonės dažnai nežino apie mano egzistavimą – dėl šios priežasties mūsų draugystė rodosi vienpusė, lyg slapta mokyklos meilė. Tačiau dėl to ji ne mažiau tikra.
„Instragramas – tai ne gyvenimas“, – dažnai sakau sau ir primenu kitiems. Tačiau tai nėra ir kompiuterinis žaidimukas – už spalvotų kvadratėlių slepiasi tikri žmonės su tikrais jausmais ir pačiais tikriausiais gyvenimais, nors ir nebūtinai tokiais, kokius jie bando rodyti.
Šią savaitę anapilin išėjus vienai garsiausių Lietuvos moterų Agnei Jagelavičiūtei mane sukaustė baimė. Apėmė jausmas, kad ir aš netrukus galiu numirti. Atsitraukusi nuo šio jausmo susivokiau smarkiai susitapatinusi su A. Jagelavičiute.
Gedžiu jos lyg draugės, nors gyvai niekada nesu jos sutikusi. Gedžiu lyg netekusi dalelės savęs, mat nuomonės formuotojai dažnai įkūnija archetipines asmenybes, kuriomis trokštame būti arba bijome tapti. Sunku nesusitapatinti ir nejausti artumo žmogui, kurio gyvenimą stebiu kasdien dešimtmečius. Buvau jos vestuvių ir skyrybų liudininkė, sirgau už moters nėštumą, džiūgavau gimus kūdikiui, išgyvenau ją ištikus įvairioms krizėms. Tad kaip dabar kas nors gali teigti, kad neturiu teisės gedėti?
Gedžiu jos lyg draugės, nors gyvai niekada nesu jos sutikusi.
Beje, čia kalbu ne tik apie Agnę, bet apie socialinių tinklų žvaigždes apskritai. Štai prieš porą savaičių panašiai gedėjau ir vis dar tebeliūdžiu dėl savižudybę pasirinkusio garsaus JAV šokėjo Stepheno Laurelo Bosso, labiau žinomo kaip tWitch. Sužinojusi apie vyriškio mirtį visą dieną graudinausi ir išgyvenau dėl jo vaikų. Tuo tarpu vyresnės kartos mano anyta stebėjosi: kodėl tau rūpi kažinkoks kitame pasaulio krašte esantis žmogus, kurio niekada nesutiksi?
Todėl, kad socialiniai tinklai sukuria iki šiol visuomenėje neegzistavusią intymumo apraišką. Ji trikdo, nes, viena vertus, mano pačios jausmai žinomiems žmonėms yra tikri, ne iliuziniai. Kita vertus, suvokiu neturinti teisių į tuos jausmus: juk ne mano reikalas, kaip dabar seksis mirusių garsenybių vaikams ir sutuoktiniams, man neleidžiama užduoti jokių klausimų nei kaip kitaip kištis. Tartum būčiau tolima giminaitė, kurios kažkodėl niekas nenori pažinti.
Ką su tuo jausmu daryti kol kas neaišku, tačiau net neabejoju, kad susitapatinimo su socialinių tinklų herojais tema jau dabar aptarinėjama psichologų moksliniuose veikaluose.
Kiekvienąkart sužinojus apie žinomo žmogaus mirtį apima nuostaba dėl sąmoningų ir pasąmoningų įsitikinimų. Racionalus protas klykia, kad garsūs žmonės yra turtingesni, tad turi prieigą prie geresnės sveikatos priežiūros. Dėl to ima atrodyti, kad ir įprastos ligos grėsmės jiems kelti neturėtų. Pasąmonė kabina giliau: moderniame pasaulyje dievybių vaizdinius mums pakeitė iš plakatų ir ekranų besišypsančios garsenybės, tad natūralu, jog tikiuosi jų amžinos jaunystės ir nemirtingumo. O nutikus priešingai, išsigąstu, nes tai primena ir apie mano pačios žmogišką laikinumą.
Jei viskas liks kaip dabar, tai galiausiai mirusių žmonių paskyrų socialiniuose tinkluose bus daugiau nei gyvųjų.
Dažnai keldama savo nuotraukas į socialinius tinklus ir po jomis skaitydama komentarus žmonių, kuriuos virtualiai pažįstu kone visą buvimo virtualybėje laiką, klausiu savęs: ar mes kartu čia ir pasensime? Tikiuosi, kad taip. Kažkur mačiau juodojo humoro kupiną memą: „Kasdien gražiai renkis, nes jei tądien numirsi, rūbai, kuriuos vilkėjai, taps amžina tavo vaiduoklio apranga!“ Iškart pagalvojau apie socialinius tinklus: ne drabužiai, o įrašai ir vaizdiniai virtualybėje – būtent jie tampa asmenybių vaiduokliais.
Jei viskas liks kaip dabar, tai galiausiai mirusių žmonių paskyrų socialiniuose tinkluose bus daugiau nei gyvųjų. Ir vis dėlto liūdna, kad, pasak tyrimų, socialiniuose tinkluose žmonės vieni su kitais kalba įžūliau ir aršiau, nei kada nors išdrįstų kalbėti realybėje. Nors mus skiria ekranai ir kilometrai, jausmai ir gyvenimai dėl to netampa mažiau tikri. Tikras ir skausmas. Tik kaip su juo dorotis virtualybėje, dar neaišku.
