O jei vieną dieną žiniasklaidos priemonėse neberastum naujienų? Kad ir važiuodamas į darbą autobusu savo naršyklėje (skaitančiojo laikraštį seniai neteko matyti) neužtinki nieko naujo?.. Greičiausiai imtumei galvoti, kad kažkas ne taip, kad įvyko katastrofa, pasaulis sustojo, kiltų nesaugumo jausmas.
Vos ne savaime suprantama, jog žiniasklaida turi užpildyti tą smegenų dalį, kuri jaučia poreikį būti dirginama, socializuotis, trokštanti dinamikos, leidžianti pajusti, jog esi kasdienybės, pasaulio dalis, apskritai – kad esi. Kaip bevartytum, reikia pripažinti, jog visos naujienos yra menamos, kitaip tariant tam tikro įvykio sureikšminimas, iškėlimas, akcentavimas ir kuo užpildo visuomenės „žingeidžiąją“ smegenų dalį, didžia dalimi atsakinga ta pati žiniasklaida.
Jei minėta smegenų dalis nebūtų užkišta ta pačia dominante, visuotine neuroze, ta „naujiena“, greičiausiai ištiktų egzistencinė krizė, žmogus greičiausiai patirtų siaubą, nerimą – it likimo valiai prie parduotuvės paliktas vaikas. Ją reiktų pakeisti kažkuo kitu, protezu, kuris neva tą žinių visuomenę suklijuotų. Žiūrint retrospektyviai, būtų galima sudaryti labai aiškią „kardiogramą“, seką, kokia žinia, „naujiena“ dirginta visuomenė konkrečiu metu. Elektros kainos, Ukrainos karas, skiepai, beždžionių raupai, mergaitė, karalienės mirtis... Geri klijai, vieni laiko ilgiau, kiti trumpiau...
Nėra naujienų, niekas ir neįvyko, kas neužrašyta, to ir nėra. Reikia naujieną sugalvoti, ją išspausti, susintetinti, pagimdyti... Kitaip pasaulis baudžiasi grįžti į priešistorinius laikus – o siaube, o elektrifikat! Čia kaip Augustino Griciaus „Gaisrininkų legendose“: jei nėra gaisro, reikia jį suorganizuoti, bent mažą gaisrelį – kad būtų pateisinta ugniagesių egzistencija, ir būtų už ką jiems mokėti algas, o gal ir kokią premijikę... Tad pasimelskime prie šv. naujienos altoriaus, sušilkime prie jos lauželio.
Jos būtinas ingredientas be abejo – operatyvumas. O kas pasikeistų, jei apie karalienės Elžbietos II mirtį sužinočiau pusdieniu, savaite ar keliomis valandomis vėliau? Sakysite, nieko? Nejuokaukite, per tą laiką jau būsi sugėdintas, jog esi atsilikėlis ir neapsišvietęs. Kitaip tariant nešiuolaikiškas, nedinamiškas, nesantis onlaine. Bet mes ne lūzeriai – karalienės mirtimi svaiginamės jau gerą savaitę. Pompa stanginama net susiriečiant. Gerai, kad karalius Karolis III pasirašinėdamas dokumentą pirštus išsitepė rašalu, tai svaiginimasis įgavo ir vis įgauna šiek tiek naujų poskonių... O kokia žiniasklaidos atida!
O kas pasikeistų, jei apie karalienės Elžbietos II mirtį sužinočiau pusdieniu, savaite ar keliomis valandomis vėliau? Sakysite, nieko? Nejuokaukite, per tą laiką jau būsi sugėdintas, jog esi atsilikėlis ir neapsišvietęs.
Tikiuos iškilo klausimas, ką galėtų reikšti tas anksčiau nevalingai sušuktas elektrifikat? Galiu patikinti, kad tikrai neturiu omenyje sovietinės valdžios formalizmu kaltinto rusų kompozitoriaus Leonido Polovinkino (1894-1949) kūrinio tokiu pačiu pavadinimu... Juk jis rusas! Kaip galėčiau, juk visa rusų kultūra bloga! Tebūnie tai tik šūkis (juk pagaliau mus turi kažkas vienyti) visų tų, kurie jau taupo, nebesiskuta elektrinėmis barzdaskutėmis, plaukų nekedena fenais, ir yra pasiruošę šv. žiniasklaidos virš mūsų galvų sirpinamam siaubui – elektros armagedonui. Elektrifikat!
Esu girdėjęs, kad lietuviams (nereikia susireikšminti, greičiausiai ir latviams, bulgarams ir prancūzams – reiktų tyrimų, statistikos) labai patinka nekrologai. Tauta kone laukia, kada į debesiją iškeliaus koks žymesnis... Tokia statistika – pranešimai apie mirtis yra itin skaitomi, gal net skaitomiausi. Išvados kaip ir peršasi savaime... Žiniasklaida – kuo daugiau nekrologų! Gyvenimas, kaip žinia, vis pasirūpina, kad jų nestigtų. Prisipažinsiu, nuoširdžiai maniau, kad nekrologo žanras yra gūdi praeitis, XIX a. reliktas, tolimas romantizmo, baroko aidas... Be abejo ratas sukasi.
Sakyčiau, žiniasklaidai reikėtų glaudžiau bendradarbiauti su laidojimo paslaugų firmomis. Tikrai nieko nepraleistų. Būtų galima net sukurti universalių nekrologų bazę ir kaip tuos karstus (juk žinote?..) parduoti mažiausiai dukart. Abipusiai būtų naudinga. Ir tvaru, ir skaitomumas, ir pelnas, ir visuomenė patenkina. Nekrologai greičiausiai veikia kaip psichologinė pagalba, guodėja. Vogčia juk pasidžiaugi, jog rašo dar ne apie mane. Ir man aišku: kai rašys apie tave – jau nepasidžiaugsi.
Tad nenuostabu, jog po tokiu spaudimu iš ekranų trykštanti karalienės mirtis visus surakina, žmonės žiūri kaip teatrą. Tokiu teatro poreikiu gali tik džiaugtis. Visgi naujas sezonas. Anksčiau karalienė nebuvo nei itin įdomi, nei ką, bet va... numirė. Vien ką reiškia tas emocijas (skaitomumą?) keliantis rafinuotas „netikėtai“. Visada galvojau, jog 96 metų sulaukę žmonės miršta labai retai. O kadangi operatyvumas yra viena iš šios šventyklos kolonų, reportažai (beje, ir LRT) apie mirtį jau buvo paruošti iš anksto ir laukė savo (kito mirties) valandos.
Turiu slaptų žinių, jog tokie reportažai parengti, nekrologai parašyti, ir stalčiuose bei kietuosiuose kompiuterių diskuose laukia savo (kito) valandos: ir landsbergiams, ir adamkams etc. Profesionalu, tiesa? Juk būsime operatyvesni, aplenksime konkurentus šv. operatyvumo varžybose, skaitytojas bus mūsų! Aš irgi norėčiau, kad man kas parašytų (ir kad išvis parašytų) iš anksto, galėčiau dar paredaguoti, įpinčiau kokių pikantybių, išpažinčiau rimtų nuodėmių... Gal bent taip pagaliau išgarsėčiau... Tu nemiręs, nors kiti jau žino, kad esi miręs.
4-oji valdžia, žiniasklaida lyg ir turėtų būti atsakinga už tai, kaip tą dieną, savaitę jausis, kuo gyvens didžioji dalis visuomenės. Galėčiau dar labiau spustelti: nuo jų apskritai priklauso visuomenės dvasinė būsena, emocinė sveikata, mąstymo vektoriai. Nereikia būti naiviems – iš esmės medijos su žmonėmis gali daryti, ką nori, ją formuoti etc. Daugiau nei keisti atrodo didžiųjų žiniasklaidos priemonių teiginiai, jog turinį formuoja pagal poreikį, skaitomumą. Kitaip tariant, šoka pagal skaitytojo grojamą armoniką ar balalaiką, vienintelis kriterijus tampa skaitomumas, puslapių atsivertimų skaičius – o nuo jų priklausantys pinigai už reklamą etc.
Klikinimų žiniasklaida – kol kas mūsų išsivystymas toks. Kitaip tariant, didžiuma žiniasklaidos tiesiog pragmatiškai apsimeta nudvėsusiu barsuku ir nusimeta atsakomybę. Eisim toli. O kur dar šv. gebėjimas antraštėmis, o ir socialinių tinklų postuose kiršinti, supriešinti.. Tai itin buvo akivaizdu kylant antivakserizmo, maršistų bangai... Maždaug: „Toks ir toks atsisakė skiepytis. O ką manote jūs?“
Duosim tau bulvaro, pikantikos, kulinarijos, nekrofilijos ir bikinių, sužinosite kaip išties gyvena žvaigždės, kaip jos šviečia, kodėl ir vėl susirūpino ūkininkai...
Tau reikia bulvaro? Duosim tau bulvaro, pikantikos, kulinarijos, nekrofilijos ir bikinių, sužinosite kaip išties gyvena žvaigždės, kaip jos šviečia, kodėl ir vėl susirūpino ūkininkai... Jei nežinai – kodėl turėtum atsiversti straipsnį, „naujieną“ – mes viską padarysime, kad atsiverstum... Visi puikiai žinome antraščių gamybos meno žanrą, liaudies folklore seniai egzistuoja sąvoka: „delfinė antraštė“. Galėtume net skelbti antraščių rašymo konkursus. Už jas būtų galima skirti ir kokią literatūrinę premiją.
Nieko keista, kad daugelis didžiųjų žiniasklaidos žaidėjų (nedetalizuosiu, tai daugiau nei akivaizdu) nemato poreikio investuoti ir į kultūros rubrikas (ji paprastai pavožiama po laisvalaikio ir pramogų dangčiu, iš po kurio vargiai išroposi). Jei kultūros rubrikos ir egzistuoja, turinys imituojamas, sukurpiamas iš pranešimų spaudai – kitaip tariant reklamos, kurią paruošia ir išsiuntinėja tie patys teatrai, leidyklos, filharmonijos, cirkai ir kiti trubadūrai... Pigi žaliava. Čia išnyksta kritikos dėmuo, kultūra lieka absoliučiai nereflektuojama etc. Būta ir bandymų už dyką perpublikuojant kultūrinės žiniasklaidos straipsnius, medžiagas, atrodyti „kultūringais“. Kitaip tariant, kitų sąskaita. Apie tai kitą kartą. Neapsimoka, niekas neskaito, visuomenėje nėra poreikio?.. Dūminė uždanga. Prioritetai pasako viską. Čia tiesiog reikia politinės valios: globoti tai, kas trumpojoje perspektyvoje neva neapsimoka.
O dabar jau duokite man „naujienų“, idant galėčiau užkišti tuštumą, žiojinčią manyje, kad jomis galėčiau užgerti amorfišką it medūza kasdienybę ir tą palengva šliaužiantį sarkastišką rudenį, kuris jau ima žvanginti spalvotaisiais metalais. Į sveikatą ir elektrifikat!
P. S.
Būkit geri – praneškit, kad tokiame ir tokiame zoologijos sode (gali toks ir neegzistuoti – koks skirtumas) ką tik netikėtai pasaulį išvydo trys tigriukai, vienas iš jų albinosas, motina ir tigriukai jaučiasi gerai. Ar jums gaila?
