Mane dažnai pralinksmina ir glumina moterys, išdidžiai pareiškiančios: „Aš – ne feministė.“ Taip ir norisi paklausti, kurios iš dabar turimų teisių ji norėtų atsisakyti. Balsuoti, turėti asmeninę banko sąskaitą, o gal vairuoti ar tiesiog išeiti viena į gatvę be giminės vyro palydos? Feminizmas labai supaprastintai reiškia lygias vyrų ir moterų teises. Todėl visi pasisakymai prieš feminizmą ar bandymai jo išsižadėti man išsyk skamba kaip nežinojimas, kas iš tiesų tas feminizmas.
Būtent dėl jo, feminizmo, moterys gali daryti tai, ko dažnai negalėjo, o gal net nesapnavo jų proprosenelės: pačios rinktis, su kuo gyventi, vienos keliauti, dalytis vaikų priežiūros darbus su vyrais, turėti nuosavybę, rinktis įvairius ilgą laiką vyriškais laikytus darbus ar sporto šakas.
Feminizmo istorija prasideda XIX a. viduryje ir tęsiasi iki pat dabar, kaip žinia per pasaulį risdamasi bangomis. Šiuo metu plaukiame su ketvirtąja feminizmo banga, prasidėjusia 2012 m. dėl informacinių technologijų ir socialinių tinklų. Šios bangos ryškiausi akcentai yra moterų saugumas gatvėje ir darbovietėje, seksualinis priekabiavimas, prievartavimo kultūra, kova su smurtu prieš moteris. Ryškiausios šios bangos aktyvizmo apraiškos buvo #metoo judėjimas, moterų maršai, dažniausiai vykę JAV, #FreeTheNipple – išlaisvinkime spenelį – kampanijos, per kuriuos siekta leisti moterims, kaip ir vyrams, mene ir saviraiškos tikslais rodyti krūtis, #normalisebreastfeeding – normalizuokime žindymą kampanija, dėl kurios milijonai moterų pasijuto drąsiau ir patogiau žindydamos viešumoje, No more page 3 kampanija, siekusi paskatinti Jungtinės Karalystės dienraščio „The Sun“ savininkus liautis trečiame laikraščio puslapyje publikuoti pusnuogių gražuolių nuotraukas. Šiuo metu Lietuvoje didžiausios su moterų teisėmis susijusios problemos yra smurtas artimoje aplinkoje bei lyčių nelygybė darbo aplinkoje. Tačiau, užuot mėginusi trumpame tekste aprėpti feminizmo esmę, kviečiu jus apžvelgti su feminizmu susijusius mitus. Gal kai kuriuos atpažįstate gyvus ir savyje?
Pirmas mitas: feministės nekenčia vyrų. Vos parašius šią frazę mano galvoje nuaidi skirtingų moterų balsai, nuo garsios Lietuvos choreografės, kadaise viename interviu teigusios „per daug gerbiu vyrus, kad būčiau feministė“, iki kažkokios moterėlės JAV, gatvėje pakalbintos „The Fox News“ reporterio, kuriam rėžė: „Myliu savo vyrą, tai kaip galėčiau būti feministė?“ Joms antrina ir mano giminės moterų choras, mokęs: „Jau tik nebūk feministė, vaikeli, nes vyrai tokių bijo ir nemyli.“ Bet, pasirodo, galima mylėti vyrus, galima netgi juos gerbti ir žavėtis ir tuo pačiu metu būti feministe. Mat feminizmas nereiškia, kad moterys yra geresnės ar ypatingesnės už vyrus. Feminizmas siekia vienodų teisių ŽMONĖMS.
Antras mitas: feminizmas teigia, kad vyrai ir moterys visiškai vienodi. Netiesa. Feminizmas siekia teisių lygybės, o ne vyrų ir moterų suvienodėjimo. Lygybė reiškia ir teisę rinktis įvairias tradiciškai vyriškomis ar moteriškomis laikytas profesijas, tačiau tuo pat metu suvokiant ir pripažįstant moterų ir vyrų biologinius skirtumus. Pavyzdžiui, „vyrišką“ itin fiziškai sunkų darbą norinti dirbti moteris turi turėti pakankamai raumenų masės ir jėgos. Kai kurios moterys tai gali, kai kurios – ne, svarbiausia yra galimybė rinktis ir įrodyti sugebėjimus veiksmais, o ne iš anksto būti nurašomai dėl lyties. Tas pats galioja ir „moteriškus“ darbus besirenkantiems vyrams, svarbiausia – įgūdžiai.
Trečias mitas: feministės nesiskuta pažastų ir atrodo labai vyriškai. Netiesa. Feminizmas yra apie pasirinkimo laisvę, kuri neturėtų būti primesta aplinkos. Todėl vienos feministės sąmoningai pasirenka išsilaisvinti iš vyraujančių grožio standartų ir renkasi visišką kūno laisvę, o kitos lygiai taip pat sąmoningai pasirenka įkūnyti grožio standartus ir skutasi, dažosi, vilki sijonus, avi aukštakulnius ir t. t. Pavyzdžiui, viena iš feminizmo apraiškų yra Slut Walk, vadinamosios kekšių eitynės, per kurias įvairiuose miestuose itin provokuojamai apsirengusios moterys išeina į gatves, taip simboliškai pareikšdamos, kad ir ką moteris bevilkėtų, a) jos negalima liesti be jos sutikimo ir b) seksualiai apsirengusi moteris turi tas pačias teises, kaip ir visi kiti ŽMONĖS. Todėl manymas, kad feministės nesiskuta pažastų, yra paikas neišmanymas arba mėginimas tam tikrų pažiūrų moterį įsprausti į senamadišką stereotipą.
Ketvirtas mitas: feministės yra karjeristės ir nenori vaikų. Netiesa. Vienos nori, kitos nenori, svarbiausia čia vėlgi – pasirinkimo laisvė. Galbūt prieš šimtmetį, kai absoliučiai visos moterys buvo vertinamos per biologinio determinizmo prizmę – daugintis ir globoti atžalas – vienintelė alternatyva buvo vaikų neturėjimas ir karjera. Tačiau šiandien esu feministė ir noriu namuose auginti vaikus – jokio prieštaravimo čia nematau. Svarbiausia, kad manęs niekas nevertė, vaikus ir namus pasirinkau pati. Tačiau kaip tikra feministė tikiu, kad tokia pat teisė turėtų būti suteikta ir tėčiams.
Penktas mitas: feministėmis gali būti tik moterys. Netiesa. Vyrai taip pat gali būti feministai. Feminizmas nėra ideologija, skirta tik vaginą turintiems asmenims. Feminizmas siekia, kad visos moterys turėtų tokias pat teises ir galimybes, kaip ir vyrai. Todėl lygiai taip pat vyrai gali ir dažnai sutinka su šia ideologija. Atliepiant į pirmąjį šio teksto mitą, tikrai savo mamas, seses, žmonas ir dukras mylintys vyrai turėtų sakyti: „Per daug gerbiu moteris, kad nebūčiau feministas.“ Kai kurie ir sako.
Šeštas mitas: feministėmis būna tik lesbietės. Šitas man, prisipažįstu, yra vienas juokingiausių. Toks absurdiškas, kad net sunkiai randu argumentų jį paneigti.
Šeštas mitas: feministėmis būna tik lesbietės. Šitas man, prisipažįstu, yra vienas juokingiausių. Toks absurdiškas, kad net sunkiai randu argumentų jį paneigti. Vienas, pirmiausia šaunantis į galvą, argumentas, kad, pavyzdžiui, poroje feminizmas lesbietėms, priešingai nei heteroseksualioms moterims, tampa paprasčiausiai neaktualus, nes pareigų ir darbų pasiskirstymas vyksta tarp dviejų moterų. Tačiau, žinoma, negalima paneigti moterų teisių svarbos viešajame sektoriuje. Ir, vis dėl to, ne – tai netiesa. Norint būti feministe nei lytis, nei lytinė orientacija nėra esminės.
Septintas mitas: šiais laikais pasaulyje moterys turi pakankamai teisių, ir feminizmas mums nebereikalingas. Netiesa. Visame pasaulyje ir Lietuvoje vis dar yra milžiniškų su moterų teisėmis susijusių problemų. Iki 2018 m. Saudo Arabijos moterys kovojo už teisę vairuoti, Lenkijos moterys neseniai prarado teisę į abortus. Indijoje mergaitės dažnai prievartaujamos ir prievartautojai lieka nenubausti. JAV keletą pastarųjų metų drebino su galingais vyrais susiję seksualinio priekabiavimo skandalai. Apie 40–50 proc. Europos Sąjungos šalyse gyvenančių moterų yra patyrusios smurtą arba priekabiavimą darbe, šeimoje ir kitur.
Lietuvoje padėtis dar blogesnė. Be to, šiuo metu mūsų šalyje vidutinis moterų skaičius įmonių valdybose nesiekia nė penktadalio, nors universitetuose studijuoja daugiau moterų nei vyrų. Šį sisteminių problemų sąrašą galėčiau tęsti taip ilgai, kad išeitų nebe straipsnis, o knyga. Todėl teigiantys, kad mums nebereikia feminizmo, tiesiog neišmano situacijos, nemato viso vaizdo ir kalba iš privilegijos, o ne atjautos pozicijos.
Kokius su feminizmu susijusius mitus esate girdėję? Ar laikote save feministe (-u)?
