Ištikus sunkumams, klausiu savęs: kaip ši problema atrodys po penkerių metų? O po dešimties? Tai nereiškia, kad smulkmenos manęs nevargina, tačiau žiūrint iš viso gyvenimo perspektyvos tampa lengviau susivokti. Per pandemiją man labiausiai gaila karantine įstrigusių jaunuolių.
Puikiai pamenu žalioje jaunystėje penktadieniais apimdavusį jausmą: jei dabar neištrūksiu į tą vakarėlį, gyvenime praleisiu kažką esmingai svarbaus. Ir šitaip – kiekvieną penktadienį, kol širdyje siautė pavasariai ir užteko jėgų.
Jei šis tekstas pasieks paauglių ir studentų akis, tai jums suaugusiųjų vardu pažadu, kad jūsų gyvenimas dar nesibaigė. Vieneri metai namų sienų ir nežinios kalėjime yra proga sutvirtėti, pažinti save, skirti laiko kokybiškam turiniui vartoti ir žinioms gilinti. Bet, aišku, lengva man, trisdešimt penkerių metų vaikais apsikrovusiai tetai, kalbėti apie tai, kaip turėtumėte jaustis. Kita vertus, nereikia ir neigti paties jausmo. Tai, kad po penkmečio šis karantinas bus užmarštyje, yra maža paguoda dabar. Todėl, užuot save apgaudinėjus, kviečiu apkabinti tą nerimą ir pyktį. Nors jūs dar atsigriebsite, tačiau tikrai ką nors praradote, ir aplinkiniai turi pamatyti, atpažinti jūsų netektis. Kalbu ne tik apie artimųjų mirtis ir žlugusius kelionių bei vakarėlių planus
Per šiuos ilgus karantino metus jaunimas prarado šimtadienius, paskutinius skambučius, išleistuves, ir studentiškas fuksų krikštynas. Nors kai kam tai gali pasirodyti tik paikos šventės, iš tiesų jos simboliškai svarbios uždarymo ir iniciacijos ceremonijos. Anglų kalboje yra terminas „closure“, reiškiantis pabaigimą, uždarymą, galbūt net išsiaiškinimą, jei kalbama apie santykių pabaigą. Tai tarsi taškas, pereinant nuo vienos gyvenimo pastraipos prie kitos. Jaunimas neteko šitų taškų, ir, nors galime guosti juos kad „bus dar tų meilių ir vakarėlių“, mokyklos išleistuvių jau nebus. Ir dėl to turite teisę pykti ir liūdėti. Psichologų teigimu, šis uždarymo poreikis sustiprėja stresinėse situacijose.
Bendrystė nelaimės atveju man iš esmės rodosi šiek tiek keistas jausmas: kodėl pasijunti geriau žinodama, kad ir kiti eina per tas pačias problemas, kad visi kaip bendruomenė ar rūšis esame įstrigę panašioje situacijoje? Nesinori pritempinėti degančio kaimynų tvarto analogo, ir vis tik tenka pripažinti, kad tai veikia. Ramiau pasidaro žinant, kad ne aš viena negaliu keliauti, kur nors dalyvauti. Tos pačios taisyklės galioja visiems. Žinoma, išskyrus kai kuriuos. Kalbu ne apie medikus, politikus ar kurjerius. Tiesiog žmones, kurie per pandemiją apsirengia ekstravagantiškais rūbais ir eina atsiimti apdovanojimų už savo veiklą. Žmonės, kurie sėkmingi tapo tik todėl, kad juos stebi ir jų klausosi tie, kurie šiemet buvo priversti praleisti visas didžiąsias savo gyvenimo šventes.
Vadinasi, nuo šiol ir abiturientų išleistuvės jau galės vykti, jei visi dalyviai turės ne anksčiau nei prieš 48 valandas atlikto COVID-19 testo neigiamą rezultatą? Juk prieš įstatymą visi lygūs, ar ne?
Didelį pasipiktinimą dėl šiemet įvykusios M.A.M.A. ceremonijos bandyta aiškinti pervargusios liaudies neadekvatumu – neva visi nuo karantino sudirgę, todėl ir reaguoja per jautriai. Deja, tik dalis šio argumento yra tiesa: žmonės tikrai pavargę, tačiau nereiškia, jog jie neteisūs. Šie metai yra gyvenimas be teatro, be koncertų, be kino, be vestuvių, be artimųjų laidotuvių – daugybė mylimų kūnų vis dar tūno morguose, laukiama, kol susirinkti atsisveikinti galės visi juos mylėję; daugybė verslų ir idėjų žlugo, bankrutavo. Todėl natūralu, kad ne tik liūdna, bet ir pikta matyti ant scenos be kaukių susibūrusius muzikantus ar iš Maldyvų mojuojančias socialinių tinklų žvaigždes.
Kaip rašė filosofas Paulius Gritėnas, „kodėl kažkam galima pas M.A.M.A., o kitiems negalima pas mamą?“ Naiviai ir nuoširdžiai tikiuosi, kad ekrano vaizdais mintantis jaunimas kaip savo dievukų elgesio pasekmę patirs ne tik su pavydu sumišusį liūdesį, bet ir aiškų suvokimą: gyvenime įkvėpimą galima rasti kitur, nes blizgantiems žmonėms jūs nerūpite. Blizgantiems žmonėms rūpi tik jų pačių blizgėjimas ir to blizgėjimo atspindžiai jūsų akyse. Linkiu jums atrasti vidinį švytėjimą, nepriklausantį nuo scenos lempų. Linkiu jums karantino metų nusivylimus paversti varikliu – jūs, praleidusieji savo išleistuvių šokius, dar tikrai šoksite, toliau nei į Maldyvus, aukščiau nei ant pramogų pasaulio pakylos, šoksite drąsiai ir linksmai, tartum niekas į jus nežiūrėtų.
Trumpam grįžtant prie piktinimosi dėl M.A.M.A. apdovanojimų, įvykusių, kai visi kiti renginiai uždrausti, – tai galėtų tapti nauju standartu pandemijos kontekste. Vadinasi, nuo šiol ir abiturientų išleistuvės jau galės vykti, jei visi dalyviai turės ne anksčiau nei prieš 48 valandas atlikto COVID-19 testo neigiamą rezultatą? Juk prieš įstatymą visi lygūs, ar ne?
