Neparkuoti automobilio šalia autobusiuko užtamsintais langais. Arba tiesiog vienai neiti prie savo automobilio, jei šalia priparkuotas toks autobusiukas. Vakarais nevaikščioti su ausinuku. Dar kažkur skaičiau, kad statistiškai prievartautojai kaip aukas dažniau renkasi moteris su į uodegą ar kuodą surištais plaukais, nes šitaip jas lengviau pagriebti – kaskart tai prisimenu eidama tamsia gatve (mėgstu plaukus rišti į kuodą).
Nepalikti savo gėrimo bare einant į tualetą – kas nors juk gali įpilti raumenis atpalaiduojančio skysčio ir išprievartauti. Ar lankei savigynos kursus? Ar nešiojiesi pipirinių dujų balionėlį? Ar žinai, kaip tarp pirštų suspausti raktą ginantis nuo užpuoliko? Tokius klausimus vienos kitoms uždavė arba atsargumo priemones mintyse kartojosi moterys nuo Londono iki Honolulu, turbūt ir Lietuvoje. Diskusija apie moterų saugumą atsinaujino po britės Sarah᾿os Everard nužudymo, dėl kurio jau suimtas policijos pareigūnas. Ši nelaimė paskatino Jungtinės Karalystės moteris išeiti į gatves ir prabilti apie tai, ką patiria būdamos vakarais viešumoje: baimę, nesaugumo jausmą ir nuolatinius aplinkinių priminimus saugotis vyrų. Mergaitės to mokomos nuo mažumės.
Sunku būtų rasti moterį, kuri bent kartą gyvenime, vėlų vakarą eidama gatve, pajutusi, kad iš paskos cimbina vyriškis, nebūtų patyrusi nerimo. „Ar spėčiau pabėgti? Ar jis už mane stipresnis? Atims rankinuką ar bandys išprievartauti? Išprievartavęs nužudytų ar tik sumuštų?” Ir kaip palengvėja, kai iš paskos ėjęs vyras staiga įsuka parduotuvėn ar tiesiog į kitą gatvelę. Moterys dažnai kaltinamos neva pačios prišaukusios nelaimę. Netinkamai apsirengusios, per daug išgėrusios, pasitikėjusios, kuo nereikėjo pasitikėti, leidusios nepažįstamajam pavaišinti jas kokteiliu, per garsiai besijuokusios, pernelyg laisvai šokusios, per vėlai ir pernelyg tamsiomis gatvėmis ėjusios namo. Juodojo humoro rusiškas priežodis „skęstančiųjų gelbėjimas yra pačių skęstančiųjų reikalas“ smurto prieš moteris kontekste rodosi ne tik nejuokingas, bet ir skausmingai taiklus. Maždaug: nenori būti užpulta, tai nebūk.
„Ar spėčiau pabėgti? Ar jis už mane stipresnis? Atims rankinuką ar bandys išprievartauti? Išprievartavęs nužudytų ar tik sumuštų?” Ir kaip palengvėja, kai iš paskos ėjęs vyras staiga įsuka parduotuvėn ar tiesiog į kitą gatvelę.
Ką tuo tarpu girdi berniukai? Moterų atsargumą galima laikyti universaliu, nes tai paplitę daugelyje kultūrų, o štai tėvų pokalbiai su berniukais didžia dalimi priklauso nuo kiekvienos šeimos. Vienose, turbūt, siūloma „būti vyru ir neverkti“, kitose – „nusileisti mergaitėms“ arba joms „suteikti pirmenybę“. Mokoma, kad moterys yra silpnos, kai kuriose šeimose – kad stiprios. Ir vis dėlto turbūt retas berniukas ar vyras gali iš tiesų suvokti, ką reiškia nuolatinė moters baimė būti užpultai. Dar blogiau: JAV atlikto tyrimo duomenimis, dalis jaunų žmonių iki galo nesuvokia skirtumo tarp sutikimo lytiškai santykiauti ir išprievartavimo. Vadinasi, kai kurie vaikinai nesuvoktų prievartaujantys merginą, nes jiems nebuvo paaiškinta, ką iš tiesų reiškia sutikimas. Pavyzdžiui, net prieš tai didelį susidomėjimą vaikinu rodžiusi mergina, būdama be sąmonės, negali sutikti lytiškai santykiauti, net jei ir prieš prarasdama sąmonę teigė sutinkanti. Ir t. t.
Turbūt akivaizdu, kad vienas iš sprendimo būdų būtų edukacija: tėvai ir mokytojai turėtų kalbėtis su berniukais, padėti jiems suvokti, kaip jaučiasi moterys, ir kaip padėti joms jaustis saugioms. „Užuot moterims savęs klausus, ar mane šiandien užpuls, tegul vyrai ima savęs klausti: ar šiandien jaučiuosi pakankamai psichiškai stabilus, kad nieko neišprievartaučiau ir nenužudyčiau?“ – citata netiksli, bet panašią retoriką pastarosiomis savaitėmis mačiau viešajame diskurse ir privačiuose pokalbiuose. „Užtenka moterims bijoti, tegul vyrai ima bijoti patys savęs”, ir čia man norisi nesutikti. Nors neauginu sūnaus, tačiau apskritai kaip motina nenorėčiau, kad mano vaikas – joks vaikas – nė nemėgintų sau pritaikyti grėsmingo, potencialaus užpuoliko amplua. Turbūt tai būtų nemažiau žalinga nei dabar patiriama moterų baimė.
Sutrikdė ir dar vienas išgirstas pasiūlymas: vyrai turėtų išmokti siųsti signalus moterims, kad jie, vyrai, nėra grėsmingi. Juk būtent tai JAV ir darė legendinis serijinis žudikas Tedas Bandis – apsimetęs neįgaliu charizmatiškas vyras įgaudavo merginų pasitikėjimą gatvėje, o tada… Manoma, kad Tedas Bandis 8-ajame dešimtmetyje nužudė daugiau kaip 30 moterų. Jau vien todėl mintis „mokyti vyrus pelnyti moterų pasitikėjimą, idant jos pasijustų saugesnės gatvėse” kelia šiurpą arba primena nevykėliams skirtų knygų „Kaip vilioti moteris” atmainėlę. Nereikia mūsų, moterų, gąsdinti.
Bet nereikia ir jaukintis, lyg kokių baikščių balandžių. Pirmiausia galima pradėti nustoti kaltinti aukas, tuo pat metu neverčiant visų berniukų apie save mąstyti kaip apie grobuonis. Kitokius klausimus galima pradėti kelti viešumoje, pavyzdžiui, Sarah᾿os Everard nužudymo atveju, užuot domėjusis, kodėl moteris rinkosi tokį ilgą kelią pusę dešimtos vakaro eiti pėstute, derėtų klausti, ar žmogžudyste apkaltinto policininko elgesyje jo aplinka pastebėjo ką nors neįprasto? Kaip atpažinti polinkį į smurtą, užuot šiuo polinkiu kaltinus kiekvieną vyrą? Tačiau šio polinkio atpažinimas yra būtent artimos aplinkos ir darbovietės, ir jokiu būdu ne vakare gatvėje su juo prasilenkiančios moters darbas. Vyrams, nuoširdžiai sunerimusiems dėl moterų nesaugumo jausmo vakarais, kaip tai pati patirianti, siūlau savo nepavojingumą išreikšti tiesiog laikantis atstumo arba dar geriau – pereinant į kitą gatvės pusę.
