Prisimenu savo gerą draugą Carlosą – jis visada gerdavo kavą su trimis šaukšteliais cukraus, kol vieną dieną nuoširdžiai nustebęs tarė: „Žinai, skaičiau, kad cukrus, pasirodo, labai nesveika…“ Pavydėjau Carlosui gyvenimo saldumo be kaltės, gal geriau jis ir nebūtų sužinojęs apie baltąją mirtį. Šiandien panašiai pavydžiu žmonėms, dar nepažinusiems aplinkosauginės kaltės (environmental guilt, būtent anglų kalboje atsirado šis terminas).
Pati ją patiriu nuolat – ne tik kaltę, bet ir gėdą, kiekvienąkart savo elgesiu ar pirkiniu kenkdama mūsų planetai. Pamiršusi namie termosinį puodelį, iš kavinės su vienkartiniu plastiko puodeliu išeinu taip, kaip paauglystėje užeidavau į dėvėtų drabužių parduotuves – baugiai besidairydama aplink, ar niekas iš pažįstamų nepamatys. Tiesa, dabar apsipirkimas dėvėtų drabužių parduotuvėse yra mano pasididžiavimas ir, mėgstu garsiai pridurti, ekologiškas būdas atnaujinti garderobą. Tačiau tai mažai tereiškia, jei bent porą kartų metuose iš Havajų parskrendu į Lietuvą – mūsų šeima kelionėmis lėktuvais prisideda prie oro taršos, tad, regis, pirk tuos dėvėtus rūbus nepirkusi.
Atsisakiau pieno produktų, o vėliau sužinojau, kad veganiško migdolų „pieno“ gamybai sunaudojama itin daug vandens. Perėjau prie menstruacinių kelnaičių ir tik jas įsigijusi radau informaciją, kad jų gamybai naudojamos aplinkai ir sveikatai kenksmingos cheminės medžiagos. Pradėjau naudoti universalią makiažo valymo kempinėlę, kuriai plauti skirtame muile, pasirodo, yra palmių aliejaus. Šis kenkia atogrąžų miškams ir orangutanų populiacijoms (apie tai jau anksčiau rašiau).
Taip pat skaitykite
Nusipirkau ekologiškų, rankomis pagamintų kremų, bet jų siuntimas oro paštu taip pat padarė žalos. Dažnai atrodo, kad neįmanoma gyventi nekenkiant ir reikia kuo mažiau kvėpuoti, kaip tai darė vienas iš filmo „Okja“ herojų, besistengdamas savo gyvenimu palikti kuo mažesnį anglies dvideginio pėdsaką pasaulyje. Beje, vienas parduotuvės Vankuveryje savininkas nusprendė atbaidyti pirkėjus nuo plastikinių maišelių – ant jų užrašė tokius tikėtinai gėdingus užrašus: „Tepalo nuo karpų išpardavimas“, „Žarnyno priežiūros kooperatyvas“ ir „Keistų vaizdo įrašų suaugusiems imperija“. Deja, nutiko priešingai – miniai patiko toks tamsokas humoras ir žmonės ėmė būriuotis, kad tik gautų šmaikščių plastikinių maišelių. Ar idėjos savininkui dėl to buvo gėda, istorija nutyli.
Blogiau už vartotojo patiriamą gėdos jausmą yra tik aplinkinių mėginimai jį sugėdinti. Šis reiškinys mane itin piktina, nes pastebiu, kad dažnai patys ekologija visiškai nesirūpinantys žmonės tarsi kokiu azartišku sportu užsiima kitų žmonių klaidų ieškojimu. Dešimt metų esu vegetarė, didžioji dauguma baldų mūsų namuose yra pirkti iš antrų rankų, mėgstu apsipirkti dėvėtų drabužių parduotuvėse ir naudoju ekologišką kosmetiką – dar labiau mėgstu apie šiuos pasirinkimus ir įpročius kalbėti viešai, tačiau kaskart nustebina tulžingi dėdės ir tetos, nežinantys, kuo ekologija skiriasi ekosistemos, bet piktdžiugiškai prikišantys faktą, kad pirkau sušių išsinešti vienkartinėje plastiko pakuotėje.
Veganas perka savo užkandžius plastike, mėsėdis stengiasi daugiau važinėtis dviračiu vietoj automobilio, vien ekologiškus produktus iš ūkininkų perkanti mama nekompostuoja maisto atliekų, bet tai nereiškia, kad jų pastangos yra niekinės.
Ar dėl to visos kitos mano pastangos tampa nieko vertos? Kaip pažiūrėsime. Tikrai būna atvejų, kai uoliai apie ekologiją kalbančios asmenybės ar įmonės iš tiesų laikosi dvejopų standartų. Sasekso kunigaikščiai neseniai buvo viešai traukiami per dantį už tai, kad, bekalbėdami apie pastangas gerinti planetos būklę, patys begėdiškai pirmyn atgal skraidė privačiu lėktuvu.
Dar liūdniau, kad kai kurie fabrikai tyčia padidina savo taršos emisijas, kad vėliau už jų sumažinimą gautų žaliųjų valstybinių subsidijų išmokas. Todėl gėdinimas ir viešoji nuomonė yra svarbus reguliavimo mechanizmas, padedantis pasitikrinti, kas yra kas, galbūt padedantis ir pačiam vartotojui atsirinkti, priimti sprendimus, reaguoti į situaciją. Bet prieš imantis ką nors gėdinti dėl aplinkai nedraugiško gyvenimo derėtų prisiminti keletą dalykų. Pirma, nė vienas iš mūsų nėra tobulas. Veganas perka savo užkandžius plastike, mėsėdis stengiasi daugiau važinėtis dviračiu vietoj automobilio, vien ekologiškus produktus iš ūkininkų perkanti mama nekompostuoja maisto atliekų, bet tai nereiškia, kad jų pastangos yra niekinės. Antra, neteisinga atsakomybę dėl aplinkosaugos užkrauti individui. Taip, mūsų vartojimo įpročiai ir pasirinkimai daro didelę įtaką, bet verta įsisąmoninti, kad pavienių individų elgesys bus bevaisis, jei prie jų neprisijungs politikai ir didžiosios korporacijos.
Norint tikrų sisteminių pokyčių, reikia ne tik kritinės masės, bet ir politinės valios. Trečia, prieš gėdindamas kitą atsigręžk į save. Na, žinote, kaip visos senos vaikiškos ir naujos koučeriškos patarlės teigia: kas ant kito sako... arba būk taip užsiėmęs savęs tobulinimu, kad neturėtum laiko kritikuoti kitų.
Ketvirta, kuo čia dėta mano nauja odinė sofa? Prie to paties gėdos dėl neteisingų pasirinkimų jausmo. Iš tiesų tai buvo apgalvotas pirkinys, kurį ilgai rinkausi ir svarsčiau. Kaip jau minėjau, nevalgau mėsos, todėl odos dirbiniai man ne prie širdies. Ir vis dėlto, gyvenant su mažais vaikais, per septynerius metus buvo sudrožtos keturios iš antrų rankų pirktos sofos. Atėjus metui atnaujinti namus, nusprendžiau įsigyti tikrai ilgai tarnausiantį baldą. Ieškojau odinės sofos dėvėtų baldų parduotuvėse, bet neradusi užsisakiau naują. Ją man atsiuntė iš Vietnamo, tad galime priskaičiuoti ne tik žalą gyvūnams, bet ir taršą, susidariusią ją siunčiant. Ar mano vegetarystė ir kiti įpročiai atperka naujos sofos aplinkai padarytą žalą? Nežinau. Ar man dėl šio pirkinio gėda? Truputį. Bet gindamasi išsakau viltį, kad šis baldas mums tarnaus ne vieną dešimtmetį.
Jums būna gėda dėl savo neekologiškų pasirinkimų ar dažniau mėgstate gėdinti kitus?
