Šiame straipsnyje bus mažai komentarų. Tik faktai ir citatos. Mums reikia žinoti Rusijos realijas.
„Kai keleiviniame per Sibirą skrendančiame lėktuve Navalnas prarado sąmonę, pilotai lėktuvą nutupdė Omske. Navalnas buvo nuvežtas į ligoninę, jo žmona Julija atsidūrė kovos už laisvę centre. Visas pasaulis pamatė tą ryžtingo veido, bet labai ramią moterį. Nuo to laiko ji nustojo būti tik Navalno gyvenimo draugė“, – rašo tarptautinis žurnalas „Newsweek“.
Omske ji suprato, kad padėtis pavojingesnė, negu manė. Visų aplink buvusių daktarų akys išdavė baimę. Jie svarstė, ar nėra pavojaus jai teisybę pasakyti. „Visą laiką galvojau: privalau jį iš čia išvežti, nes teisybės jie man vis tiek nepasakys.“
Skubiai parašė Putinui laišką ir pasiuntė elektroniniu slaptu adresu, kurį jai davė Eliotas Higginsas iš „Bellingcat“. Apie tą smagių, labai ryžtingų ir mokančių numatyti pirmyn kompiuterininkų sambūrį šitas portalas neseniai rašė: „Katinas, kuris užuodžia kelią.“ Tie patys „Bellingcat“ dar anksčiau buvo davę Navalnui užkoduotą tiesioginį FSB (FSB yra KGB įpėdinė) viršininko telefono numerį. Dar iki bandymo nunuodyti Navalnas paskambino ir prisistatė esąs Maksimas Ustinovas, Rusijos saugumo tarybos vadovo Nikolajaus Patriševo patarėjas. Išdėjo FSB viršininką į šuns dienas už klaidas ir žioplumą „dirbant su tuo Navalnu“. FSB viršininkas negalėjo net įtarti, kad jam skambina ne ministras, nes skambinantis žinojo viską apie Navalno sekimą, ir ta linija buvo visiškai slapta. „Ministras“ davė velnių, kad Navalną sekė 1 500 „specialistų“. „Tai kaip procesija per Velykų sekmadienį“, – tyčiojosi Navalnas. Po pusantros valandos jis neišlaikė, pratrūko juoku ir prisipažino, kas esąs.
Julija Omsko ligoninėje buvo iš tikro nusigandusi, bet ant ligoninės laiptų suorganizavo spaudos konferenciją. Aiškino žurnalistams – jų buvo susirinkę nemažai – kad nori Navalną išvežti, bet Rusijos valdžia tyčia delsia, laukia, kol dings visi nuodų pėdsakai.
Julijos laiškas Putinui buvo sausas, be jokių mandagumo formulių. Putinas pareiškė: „Kai tik gavau laišką, daviau įsakymą.“
Navalną iškart išvežė į Vokietiją, nes Julija jau buvo surišusi Putinui rankas. Leonidas Rošalis, Rusijos medicinos tarybos prezidentas, pabandė įsikišti. Pareiškė, kad Navalno organizme nerasta jokių nuodų žymių ir kad reikia sušaukti konsiliumą, kuris „suras teisybę“. Navalna kirto tarsi kirviu: „Jūs elgiatės ne kaip daktaras. Nenorite ligoniui padėti. Jis jums visai nerūpi. Tik padus valdžiai norite laižyti.“
Berlyno ligoninėje Navalnas negalėjo atgauti sąmonės dar visą mėnesį. Jam vaidenosi, kad jam ruošiasi nupjauti abi kojas ir dabar rūpinasi tik dėl protezų. „Bet kai Julija, atėjusi į palatą, pataisė man pagalvę, atsibudau, – pasakoja. – Meilė ir gydo, ir grąžina į gyvenimą.“
Yra ir kitokių balsų.
„Verslo patriotai“ (pasirodo, Rusijoje yra ir tokia organizacija) kreipėsi į valdžią: „Prašome uždrausti rinkimuose dalyvauti svetimų šalių agentams ir jų šeimų nariams bei kitoms giminėms. Konkrečiai prašome rinkimuose į Dūmą neleisti dalyvauti Aleksejaus Navalno žmonai, jeigu norime išvengti baltarusiško scenarijaus.“ Apibūdinimas „agentas“ Navalną lydi jau senokai. Nieko naujo nuo Stalino laikų negalėjo sugalvoti.
Kremlius bijo. „Navalno žmona surinks, beveik garantuota, 100 proc. balsų bet kurioje Maskvos rinkimų apygardoje. 2024 m. ji net galėtų balotiruotis ir į prezidento postą.“
Navalnas visada pabrėžia, kad Julija jo gyvenime užima ypatingą vietą. Kai grįžęs iš Vokietijos buvo teisiamas „žaibo teisme“, ant stiklo, skiriančio teisiamąjį nuo teisėjų, pirštu nupiešė širdutę. „Navalno žmona – ypatingas fenomenas. Ji sugeba absoliučiai natūraliai sujungti vaidmenį žmonos, stovinčios greta svarbaus vyro, su savo paskirtimi, – sako gerai juos pažįstanti žurnalistė Anna Narinskaja. – Tai stipri moteris, bet ji ne feministė ir nenori tokia būti.“
„Daug žmonių bijo ir man prisipažįsta – norėtų, kad Aleksejus nustotų daryti tai, ką daro. Ne. Yra, kaip yra. Viską mesti pusiaukelėje nebūtų OK“, – sako Julija net po to, kai jos vyrą buvo bandoma nunuodyti.
„Aleksejus buvo visų mūsų veiksmų veidas, bet aš nė kiek neabejoju, kad jis derina su Julija net mažiausias savo poelgio smulkmenas. Aleksejus nuolatos žiūri – pritars ji ar ne, – sako jųdviejų bičiulė Jevgenija. – Ją vadina Sniego Princese.“
Sviatlana Cichanouskaja, kai Baltarusijoje prieš rinkimus suėmė jos vyrą, stojo opozicijos Lukašenkai priekyje. Kai buvo suimtas į Rusiją grįžęs Navalnas, jas abi pasaulio spauda lygino su dekabristų žmonomis. (1825 m. sukilo rinktiniai caro armijos pulkai. Po Napoleono sutriuškinimo ir buvimo Prancūzijoje jie pamatė, kaip ten gyvena žmonės).
Buvo bandymų sukompromituoti Juliją. Televizija „Cargrad“ (išvertus „Caro miestas / tvirtovė“) paskelbė, kad yra gavusi nuogų moterų būrio fotografiją, kurią gali pasiųsti Navalnui su prierašu, „kad visos nuotraukos bus paskelbtos, jeigu ji nepasitrauks iš politinių žaidimų ir netaps rusiška Cichanouskaja“.
Šlykštu. Kvailas elgesys. „Cargrado“ įkvepėjai elgėsi kaip vaikiukai arba jie kažką supainiojo. Grupinėje nuotraukoje nėra Julijos, tik jos gydytoja. O jeigu ir būtų, tai kas? Vienos jų komentaras: „Julijos Navalnos charakteris vyriškas. Matosi iš to, kaip ji moka pasidalinti pareigomis. Ji auklėja vaikus ir kontroliuoja viską namuose kaip koks tironas.“
„Cargrad“ priklauso „Gazpromui“.
„Klausimas, ar Julija tikrai nori stoti į kovą, dar neišspręstas, – rašo „Newsweek“. – Navalnui tas kelias turbūt uždarytas. Nuosprendį jam valdžia gali sutrumpinti, o gali būti blogiau. Kalbama apie karštakošį psichinį ligonį tame pačiame lageryje, nuteistą iki gyvos galvos. Jis turi ŽIV. Jis jau grasino Navalnui. Jeigu nebus kitos išeities, darbo griebsis Julija. Putinui nieko geriau.“
Sudėti į Juliją ar Aleksejų Navalnus visas Europos viltis dar per anksti. Nelabai aišku, kaip susitvarkytų sau begale problemų. Bendra Rusijos, Ukrainos ir Baltarusijos sutartimi rytinė Ukrainos dalis, Krymas ir dar pora rajonų, kurie visada buvo Ukrainoje, pripažįstama kaip Ukrainos žemės. Krymas buvo Ukrainos dalis per kelias kartas.
Navalnas kartą pusiau juokaudamas pasakė, kad Rusija be Krymo – „tai kaip sumuštinis be dešros“.
Jis žino, kad taip mano dauguma jo būsimų rinkėjų.
