Rusijos imperatorienę Kotryną mes daugiau žinome kaip „Jekateriną“. Taip jos vardas tariamas slavų kalbose, iš dalies ir pas mus. Buvo stuomeninga moteriškė, kur ją bepaliesi. Mėgo sukneles, nuleistas beveik iki alkūnių, ir mėgo vyrus. Anekdotai apie ją vaikšto iki šiol, nors gyveno prieš 200 metų.
Ji Habsburgaitė, austrė. Tai reiškia, kad turi lašą Jogailaičių kraujo. Kalbėti apie valdovų tautybę nerimta. Ir mes klaidingai įsivaizduojame, kad, kai princesė tekinama į svetimą šalį už nepažįstamo žmogaus, galbūt senio, nes politikoje rimtesni reikalai, dėl tokių vedybų princesė rauda kruvinomis ašaromis. Tai kad ne. Prie tos minties įpratinama nuo vaikystės. Antra, ištekėjusi į Peterburgą ji tampa ne karaliene, o tos šalies, nusidriekusios iki Ramiojo vandenyno, imperatoriene! Jos gimtoji kalba – vokiečių ir prancūzų. Per porą metų tapo „vokiška frau“, kuri daro, ką nori, bet labiausiai mėgsta tvarką. Jos vyras Petras III nesirūpino niekuo, išskyrus paradus, kariuomenės manevrus, šaudymo pratybas. Puiku! Kuo daugiau, tuo geriau! Jis susirgo raupais, šiaip taip liko gyvas, tik veidas tapo subjaurotas.
Europoje, pasaulyje, Rusijos imperijoje irgi siautė raupų epidemija. Negailėjo nei rūmų, nei bakūžių. Ją vadino juodąją. Raupų bijojo labiau negu maro. Nes apsikrėtus maru, sergi 2–3 dienas. Arba miršti, arba laidoji kitus. Raupai kamuoja pora savaičių, 2 iš 5 miršta. Jeigu susirgęs išsilaikydavo, jo veidą, kaklą, rankas, krūtinę apiberia pūslytės. Pūslytės auga, tampa raudonos. Sprogsta. Pratrūksta dvokiantys pūliai ir jeigu visgi išgijo, tose vietose lieka randai. Jeigu pūslytės pasiekia akis, žmogus apanka. Tai ištinka 1 iš 3.
Išsigelbėjimas atsirado netikėtai. Mery Pjerrepont, Didžiosios Britanijos ambasadoriaus Konstantinopolyje, tada jis buvo Turkijos sostinė, žmona. Ji rašė savo draugei Londone: „Raupai mums mirtina ir plačiai paplitusi liga, Turkijoje nepavojingi.
Ponia Mery galėjo lankytis ten, kur joks vyriškis negalėjo net svajoti užeiti, – sultono hareme. Naujai į haremą atvežtai merginai pirmiausiai ranką įpjaudavo ties žastu ir prie tos vietos pridėdavo raupais sergančio žmogaus pūlinius. Konstantinopolyje prie turgaus vartų sėdėdavo bobutės, kurios norinčiam tokios paslaugos tai atlikdavo už keletą skatikų.
1715 m. Mery tokiu būdu pasiskiepija pati, bet jos 20 metų brolis atsisakė ir mirė. Ji 1741 m. grįžo į Didžiąją Britaniją. Ten siautė raupai. Nutarė skubiai paskiepyti savo 4 metų dukrelę. Bet būtinai dalyvaujant karališkųjų rūmų gydytojui. Gudri moteriškė. Ji žinojo, kad daktaras būtinai papasakos karaliui. Jeigu Jurgis I pasiskiepytų...
Įvyko taip, kaip moteriškė norėjo. Jurgis I pasielgė karališkai. Su sąlyga, kad prieš skiepijant reikia išbandyti.
Naujai į haremą atvežtai merginai pirmiausiai ranką įpjaudavo ties žastu ir prie tos vietos pridėdavo raupais sergančio žmogaus pūlinius.
New Gate kalėjime nuteistiesiems pakarti buvo pasakyta: kas sutiks skiepytis, bus paleistas. Dvi kameros buvo pilnos pasmerktųjų, bet skiepytis sutiko tik 6. Jie padarė viso gyvenimo išpažintį, kunigo paprašė komunijos, persižegnojo, o po dviejų savaičių linksmi išėjo.
Karaliui to dar neužteko. Jis, matote, rūpinasi dinastija. Atvedė iš prieglaudos keliolika vaikų. Jiems irgi ant riešo į žaizdą įšvirkštė pūlių. Paverkė, vieta buvo užrišta ir išbėgo į kiemą dūkti. Tik tada Velso princesė, Jurgio I marti Karolina atvedė dukreles.
Metodas tapo populiarus tarp aristokratų. Bet to laiko gydytojai nebuvo labai mokyti, negalėjo patikėti, kad viskas taip paprasta. Jie nutarė, kad paskiepijus, reikia nuleisti kraują. Beveik viską tada gydė kraujo nuleidimu. Kadangi raupai rimtas dalykas, kraujo nuleisdavo daug. Kai kurie anglikonų kunigai skelbė, kad skiepai nemoralu.
Tarp skiepijamų buvo ir 18-metis Edvardas Jenneris. Jis pats tapo gydytoju. Po 40 metų, 1793 m. jis pasiūlė užkratą imti ne nuo raupsais sergančio žmogaus, o nuo susirgusių karvių.
Kitoje valstybėje, Austrijos-Vengrijos imperijoje, 1767 m. imperatorienė Marija Teresė ir jos sūnus Juozapas pasiskiepijo. Bet sūnaus žmona Marija atsisakė ir mirė. Tada imperatorienė liepė paskiepyti visus iki vieno šalies piliečius.
1766 m. George‘o Washingtono vadovaujami Amerikos sukilėliai ilgai negalėjo užimti Kvebeko, nes jo gynėjai buvo britai ir skiepyti, o sukilėliai – ne. Juos guldė ne britų kulkos, o raupai. Generolas Vašingtonas pasimokė. Vėliau, dar prieš pradėdamas karo operaciją, įsakydavo visus paskiepyti.
Kai daktaras Dimsdalas iš Anglijos Jekaterinos II pakviestas atvažiavo į Peterburgą, jis bijojo – o kas bus, jeigu imperatorienė smarkiai susirgs arba mirs? Jis paprašė leisti pirma paskiepyti kelis jos pavaldinius. Bet ponia valdovė užsispyrė, kad ji privalo pavaldiniams rodyti pavyzdį. Dimsdalas nusileido, bet pareikalavo, kad ji prieš skiepus suvalgytų kelis išdžiovintus ir smulkiai sumaltus krabus, negertų jokio alkoholio ir nevalgytų mėsos. Ant rankos įpjovų uždėjo 6 m. amžiaus berniuko Sašos Markovo pūslių. Jekaterinos II įsakymu rūmų kieme stovėjo šešiais žirgais pakinkyta karieta, o joje du patyrę vežikai. Tam atvejui, jeigu carienė mirtų arba rimtai susirgtų, pasiutusi žmonių minia suplėšytų daktarą į gabalus.
Kotryna buvo tikra, kad pavaldiniai ją labai myli.
Tačiau daktarui neteko bėgti. Su juo buvo atsiskaityta karališkai. Iš karto buvo sumokėtas vienkartinis honoraras – 10 000 svarų sterlingų, metinė pensija – 500 svarų. Tais laikais tai buvo pasakiškos sumos. Jis ir jo sūnus Natanjelis gavo Rusijos imperijos baronų titulus. Aleksandras Markovas, kurio pūliais buvo paskiepyta carienė, tapo bajoru ir gavo naują pavardę – „Ospiennyj“. Jo herbe raudona rožė, ant ją laikančios rankos matyti skiepų randai.
1774 M. nuo raupų mirė Prancūzijos karalius Liudvikas XV. Jo sūnus Liudvikas, vėliau tapęs Liudviku XVI, sušuko:
– Kokie laukiniai! Juk mokslas dabar viską gali!
Kodėl antivakseriai patardami rizikuoja ne tik savo ir savo artimųjų gyvybėmis, bet ir tūkstančiais jiems net nepažįstamų žmonių likimu?
Nei jis, nei Antuanetė nežinojo, kad jiems nereikėjo džiaugtis. Geriau būtų sunaikinę visas giljotinas Prancūzijoje ir uždraudę jas gaminti.
Mes niekada nesužinosime vardo to kino, kuris pirmą kartą paskiepijo žmogų, nei vardo to, kuris tą mokslą atnešė į Indiją, į Persiją paskui į Turkiją. Žinom, kas atvežė į Europą – ambasadoriaus žmona. Edvardas Jenneris, kuriam 1757 m. buvo 18 m., pats tapo gydytoju. Jis sukūrė naują skiepijimo sistemą, ją aprašė ir išleido knygą. Mokslininkai ir dabar kartoja Galstono žodžius: „Mokslo garbės aureolė apgaubia retai tuos, kuriems į galvą ateina gera mintis. Dažniau tuos, kurie įtikino pasaulį minties išganingumu“.
Kur skiepų esmė? Tai nedidelis desantas, įleidžiamas į kūną. Jeigu yra priešas – okupantas, tas desantas kaunasi su juo. Ir tada kūne pakyla temperatūra. Bet tai nieko. Svarbiausia to mažo desanto pareiga – apmokyti Jūsų ir mano ląsteles kovoti su okupantu.
Mūsų kūnas be perstojo kovoja su įvairiais mikrobais ir virusais. Kai kurie iš jų, kaip ir šis dabar mus kamuojantis, sugeba užsikabinti ant skrajojančių dalelių ir tampa mūsų okupantu. Kovai su juo geresnio nėra geresnio vaisto už skiepus.
Skiepai – tai nedidelė, bet gerai paruošta sąjungininkų armija. Ji iš karto stoja į mūšį su galvažudžiais-okupantais ir tuo pat metu moko mūsų organizmo imuninę sistemą.
Jekaterinos II laikais iš tikro ta procedūra buvo šiek tiek skausminga ir nelabai estetiška. Nebuvo net lipnios juostelės. Ir jai nepasisekė. Nesugebėjo išmokyti visos imperijos.
Lietuva, kaip ir Lenkija, dar iki tol buvome beveik be pasipriešinimo imperijos užgrobti. Raupai ir kitos užkrečiamos ligos iškapojo jotvingius, prūsus ir pateko į vidurinę Lietuvą. Mūsų kunigaikščiams teko kviestis žemdirbius iš Olandijos („klumpen“ – olandiškas žodis), iš Vokietijos ir per Prūsiją pateko į Lietuvą. Epidemijos dar ilgai trankė per visus žemynus.
Farmacininkai matė, kad visi į juos žiūri ir laukia, bet be 6 ar 8 metų vaistų patikrinimo nebuvo galima naudoti. Buvo atrastas naujas metodas.
Nusprendė negailėti pinigų, negailėti jokių lėšų. Užuot tyrus šimtą žmonių, buvo nutarta eksperimentuoti su dešimtimis tūkstančių.
Štai koks vaizdas:
Buvo: 100 žmonių, juos paskiepijus laukti 6 metus, tada daryti išvadas. 219 000 tyrimų.
Dabar: 42 000 tiriamų žmonių, padauginti iš 120 kalendorinių dienų – 5 040 000 tyrimų.
Mes nekvaili ir nebailūs, tik atsargūs.
Proproproseneliai su genais mums paliko paveldą, kad skausmas yra blogai. Bet gyvename XXI amžiuje. Dabar švirkštų adatas daro iš ypatingo plieno, jos plonutės kaip plaukas, smaigas nukirptas įžambiai. Mane skiepijo jau du kartus. Nieko nepajutau. O esu patyręs, keliasdešimt kartų buvau badomas įvairiomis progomis. Jeigu kėdėje sėdėtų proprosenelis, manytų, kad jį paglostė.
Kodėl antivakseriai patardami rizikuoja ne tik savo ir savo artimųjų gyvybėmis, bet ir tūkstančiais jiems net nepažįstamų žmonių likimu? Žiūri į mus liūdnais protingais veidais, rašo į socialinius tinklalapius.
Turbūt girdėjote apie poliomelitą. Juo užkrečiami ir suaugę (nuo jo mirė JAV prezidentas Rooseveltas), ir vaikai, arba juos liga susuka į neatrišamą mazgą.
Bendromis pastangomis šis virusas buvo beveik išnaikintas. Liko tik tarp kai kurių sektantų ir giliose džiunglėse. JAV motinos vaikų nuo jo neskiepija. Kam? Juk niekas poliomelitu neserga.
Tačiau dabar jis vėl atgyja, kerta per suaugusius ir vaikus, padaro juos visam gyvenimui nelaimingus. Virusai moka laukti. Jie žino, kur slėptis.
Visi žino, kodėl antivakseriams taip reikia triukšmauti. Būryje jiems pasislėpti lengviau.
