Rašyti apie Kiniją esamuoju (gramatikos prasme) laiku – tai bandyti vandens kupiną vonią baidare perplukdyti per banguojantį ežerą. Ir visada taip bus. Žinau Kiniją nuo 1955-ųjų, kai dirbau jūrininku, tekdavo plukdyti laivus iš Europos į Rusijos Tolimuosius Rytus. Atgavus Nepriklausomybę, vežiojau Lietuvos turistų grupes, paskui ilgai buvau Ispanijos spaudos agentūros „EFE“ korespondentu, iki to – „Novosti“ korespondentu. Niekada nežinodavai, ką rasi Kinijoje. Tai jiems atrodome kaip broliai, tai kaip revizionistai, socializmo išdavikai, tai kaip dar kas nors.
Du kartus išgyveno mirtiną badą ir tris revoliucijas. Dabar lyg ir nusistovėjo. Turi savotišką kapitalizmą su raudona vėliava, internacionalu ir Mao portretais visur, nors jo nekenčia, tik garsiai to nesako. Šalies vadas kompartijos pirmininkas Si Dzinpingas į tą postą partijos suvažiavime pirmininku buvo išrinktas iki gyvos galvos, nors pirmininkas jau buvo ir iki tol. Jis paskelbė, kad su miestais jau susitvarkė, dabar reikia tvarkyti kaimus. Tai jau turi pavadinimą – „revitalizacija“ – „atgaivinimas“
Planas paskelbtas 2018 m., pažadėta milijardai pagalbos, kulminacija turi būti 2028 m. Žemės ūkis turės būti modernizuotas iki 2035 m., o visiškai pasikeisti – iki 2050-ųjų. Tai labai svarbu. Sukaks 100 metų nuo KLR paskelbimo, ir tais istoriniais metais Kinija jau bus tapusi supervalstybe, sako pirmininkas. Didelė – tai jau tikrai, bet galbūt ir visais atžvilgiais galingiausia. Valdžia įsitikinusi, kad žemės ūkio provincijos taps tokios kaip JAV žemdirbystės valstijos. Pirmininkas Si dabar važinėja po savo šalies provincijas, fotografuojasi su šventiškai apsivilkusiu jaunimu, aiškina jam, kaip kultivuoti ryžius, rodo 2035 metų planus. Gražūs planai.
Kažkur tokius vaizdus jau esu matęs. Tik negaliu atsiminti kur. Šandongo ir Ujilingo provincijų vadovai – jos trigubai didesnės už Lietuvą, Latviją ir Estiją drauge, o gyventojų turi 18 kartų daugiau, – iš sostinės gavo instrukciją griauti valstiečių namus, nes jie gaus būstus moderniškuose agromiesteliuose ir į lauko darbus važinės organizuotu transportu. Gyvens gerai – kaip prancūzų žemdirbiai
Rajonų valdžios į smulkmenas nesigilino. Tik nenorėjo, kad kaimynų provincijos juos apeitų.
Du kartus išgyveno mirtiną badą ir tris revoliucijas. Dabar lyg ir nusistovėjo. Turi savotišką kapitalizmą su raudona vėliava, internacionalu ir Mao portretais visur, nors jo nekenčia, tik garsiai to nesako.
Nuo 2020 m. kovo iki pamatų buvo sugriauta keliasdešimt tūkstančių sodybų. „Rajkomai“ siuntė į sostinę savo optimistinius kontraplanus, kad artimiausiu laiku bus iki pamatų sugriauti namai dar keliose dešimtyse tūkstančių kaimų. Jų planuose – jau ne namų, o ištisų kaimų.
Tai ne atsitiktinumas. Diktatūrose tokie dalykai visada vyksta. Svarbiausia gerai pasirodyti vyresnybei.
Sugriautų namų žemdirbiai laukia po atviru dangum. Namai jiems bus pastatyti tik po dviejų metų. Kiek tęsis benamystė, dar neaišku. Ir ne visiems užteks butų.
Kinijoje ne naujiena tai, kas įvyko Šandongo ir Ujilingo provincijose. Nemažai yra vietovių, kurios skursta atskirtos nuo viso pasaulio todėl, kad nėra kelių arba kad gabiausi ir darbščiausi pabėgo į miestus ieškodami darbo ir galimybės įgyti specialybę.
Pirmininkas anksčiau turėjo kitą planą – iki 2014-ųjų iš skurdo ištraukti labiausiai vargstančius, tuos, kurių pajamos – vos 400 dolerių per metus. Įsakymas buvo paprastas – ištraukti juos iš skurdo. Tačiau 2020 m. gegužės mėnesį per vadinamojo parlamento sesiją buvo pranešta, kad šalyje yra 600 mln. žmonių, kuriems tenka pragyventi iš 1 500 dolerių per metus – maždaug už 3,3 euro per dieną.
Koronavirusas irgi sudavė Pekinui žiaurų smūgį. Gamyba sulėtėjo, o iš pabėgusių į miestus kaimiečių valdžia buvo priversta pareikalauti nesigrūsti ir grįžti, iš kur atvyko. Žinoma, jei turi kur grįžti.
Pasirodė metmenys dar vieno, trečio per šiuos kelerius metus, projekto.
Valstiečiams siūloma patiems kurti verslus. Skamba gal ir neblogai, bet įvykdyti sunku.
Dauguma žemdirbių neturi jokio supratimo apie verslą, nežino, kas yra rinkos dėsniai.
Verslo analitikas Matas Chitwoodas dvejus metus gyveno Kinijos kalnų kaime Bangtone, Junano provincijoje. Jis sako: „Išsilavinimo stoka, mano nuomone, – didžiausia bėda Kinijoje. Ir kova su skurdu, ir kaimo revitalizacija kaip ilgalaikė strategija – protingi sumanymai. Bet galės bus įvykdyta tik žymiai pagerinus mokyklas ir jų darbą.“
Nuoširdžiai linkime sėkmės. Jei į Kiniją ateis tikra gerovė ir laisvė, mums visiems bus geriau.
Pasinaudota „Guardian“ medžiaga
