Išanalizavę daugiau nei milijoną smegenų ląstelių, mokslininkai nustatė plačiai paplitusius vyrų ir moterų smegenų genų aktyvumo skirtumus. Tai gali padėti paaiškinti, kodėl skiriasi vyrų ir moterų rizika susirgti tam tikromis smegenų ligomis, pavyzdžiui, šizofrenija ir Alzheimerio liga, skelbia „Nature“.
Nors skirtumai buvo nežymūs, mokslininkai nustatė daugiau nei 100 genų, kurių raiška keliuose vyrų ir moterų smegenų regionuose nuosekliai skyrėsi.
„Šių genų raiškos požymių išmanymas sukuria molekulinį pagrindą, leidžiantį suprasti biologinius mechanizmus, dėl kurių vyrų ir moterų smegenys gali veikti šiek tiek skirtingai, atsižvelgiant į skirtingą jų organizmų sukuriamą hormoninę aplinką“, – sako neuromokslininkė ir molekulinė biologė iš Niujorko Jessica Tollkuhn. Jos teigimu, „su polinkiu į ligas susijusių lyčių skirtumų supratimas galėtų padėti sukurti geresnius gydymo būdus, kurie būtų naudingi visiems“.
Nežymūs skirtumai
Ankstesniuose tyrimuose užfiksuoti lyčių skirtumai, susiję su rizika susirgti įvairiomis neurologinėmis ligomis. Pavyzdžiui, šizofrenija, ADHD bei Parkinsono liga dažniau pasitaiko vyrams, nes jie turi XY lytines chromosomas. Tuo tarpu Alzheimerio liga ir nuotaikos sutrikimai, tokie kaip depresija ar nerimas, dažnesni moterims, turinčioms XX lytines chromosomas.
„Kas tai lemia – toks buvo pagrindinis klausimas“, – sako J. Tollkuhn. Ji paaiškina, kad vyrų ir moterų smegenų skirtumai paprastai yra „itin nežymūs“. „Didžioji smegenų dalis kasdienėje veikloje neatskleidžia skirtumų tarp lyčių“, – teigia mokslininkė.
JAV Nacionaliniame psichikos sveikatos institute Betesdoje, Merilando valstijoje, dirbantis kompiuterinės ir evoliucinės biologijos specialistas Alexas DeCasienas ir jo kolegos išanalizavo virš milijono nervų ląstelių, paimtų iš šešių smegenų žievės sričių ir 30 žmonių.
Išanalizavę daugiau nei 4 300 genų, mokslininkai pranešė, kad lytis lemia mažiau nei 1 proc. genų raiškos (aktyvumo) skirtumų smegenų ląstelėse. „Šis atradimas atitinka tai, ką jau žinome apie žmonių įvairovę – skirtumų lyties viduje yra kur kas daugiau nei tarp skirtingų lyčių“, – sako neuromokslininkė iš Emory universiteto Atlantoje, Džordžijos valstijoje, Donna Maney.
Tačiau tyrime taip pat buvo nustatyti 3 382 genai, kurių aktyvumas bent viename iš šešių smegenų regionų skyrėsi priklausomai nuo lyties. Atidžiau išnagrinėjus šiuos genus, buvo nustatyta 133 genų grupė, kurių vidutinis raiškos lygis visose ląstelių rūšyse ir visuose tirtuose regionuose nuosekliai skyrėsi priklausomai nuo lyties.
D. Maney teigimu, vis dar sunku suprasti mechanizmus, lemiančius lyties įtaką genų raiškai smegenyse, ypač kalbant apie smegenų sutrikimus. Be to, pasak mokslininkės, šis tyrimas „pateikia genų raiškos vaizdą tam tikru laiko momentu“. Tačiau įtakos genų raiškai gali turėti įvairūs aplinkos ir sveikatos veiksniai.
„Atsižvelgiant į tai, kad smegenys pasižymi nepaprastu ir išskirtiniu plastiškumu, net ryškių genų raiškos skirtumų tarp lyčių negalima priskirti įgimtai vystymosi programai, kurią lemia vien tik chromosomos ir hormonai“, – priduria D. Maney.
