Kosminės uolienos: kurios pavojingiausios Žemei ir kodėl visi astronomai laukia 2029 m.

Asteroidus ir kometas tiriantis astronomas iš Ispanijos prof. Orlando Naranjo sako, kad dinozaurų epochą užbaigęs scenarijus tikrai dar gali pasikartoti. Laimei, šiuo metu tarp Saulės sistemoje oficialiai aprašytų 4 000 kometų ir apie 1,5 mln. asteroidų nėra tokių, dėl kurių reikėtų nerimauti. Vis dėlto pašnekovo teigimu, atidžiai turėtume stebėti 340 m skersmens Apofį. Jis 2029 m. priartės prie Žemės arčiau nei daugelio geostacionarių palydovų orbita, o tokia kosminė uoliena galėtų sunaikinti visą Australiją. 

2025-ieji astronomijos pasaulyje prasidėjo atrodytų filmą primenančiu scenarijumi – NASA paskelbė, kad 2024 m. gruodžio pabaigoje Čilės teleskopais aptiktas asteroidas 2024 YR4 turi 1 proc. tikimybę 2032 m. susidurti su Žeme. Vėliau ši tikimybė buvo didinama, kol pasiekė didžiausią iki šiol panašiems asteroidams suteiktą procentą – 3,1.

Tačiau galiausiai surinkus dar daugiau duomenų, tikimybė, kad daug kalbų sukėlęs asteroidas po 7 metų rėšis į Žemę, buvo sugrąžinta beveik prie nulio. Vėliau kalbėta, kad šis asteroidas gali susidurti su Mėnuliu, tačiau neseniai pranešta, kad ir tai greičiausiai neįvyks.

Įprastas skaitytojas paklaustų, kam tie amerikietiški kalneliai – kam taip gąsdinti žmones su vis didėjančia tikimybe, jei ji galiausiai grįžo prie beveik nulinės?

Tačiau Vilniaus universiteto astronomų kvietimu vasario 19 d. Lietuvoje lankęsis kometas ir asteroidus tyrinėjantis ispanų mokslininkas prof. Orlando Naranjo LRT.lt teigė, kad yra skirtingi būdai apskaičiuoti judančio kūno susidūrimo su Žeme tikimybę, o ji keičiama, nes ilgiau stebint vis geriau suprantama asteroido orbita.

„Pavyzdžiui, jei nežinome orbitos, ją nustatyti galime tik stebėdami objektą skirtingose padėtyse. Jei žinome kelis orbitos taškus, galime juos ekstrapoliuoti ir numatyti galimą judėjimo kryptį: jis gali judėti vienaip, gali judėti kitaip, dar kitaip. Kai kuriais iš šių scenarijų gali įvykti susidūrimas. Taigi, turėdami daug skirtingų galimų trajektorijų, galime apskaičiuoti susidūrimo [su Žeme] tikimybę“, – pasakojo astronomas.

Remiantis NASA Jameso Webbo kosminio teleskopo 2025 m. kovą atliktais stebėjimais, nustatyta, kad 2024 YR4 gali būti apytiksliai 53–67 metrų dydžio.

Anot O. Naranjo, kometos ir asteroidai, kurių skersmuo viršija 50 metrų, kosmoso agentūrų yra laikomi pavojingais.

Kaip skelbia NASA, 40–60 metrų dydžio asteroidai įprastai sprogsta ore. Tad jei asteroidas įskrietų į atmosferą virš apgyvendintos teritorijos, jo sprogimas išdaužtų langus ar sukeltų nedidelių konstrukcinių pažeidimų mieste. Tačiau didesni objektai gali padaryti didesnės žalos.

„Jei 2024 YR4 vis dėlto atsitrenktų į Žemę, jis nesukeltų labai didelės žalos pasauliniu mastu, tai nebūtų įvykis, sunaikinantis visą žmoniją. Tačiau jis galėtų smarkiai paveikti vieną miestą ar regioną. Jei jis būtų didelis ir, pavyzdžiui, nukristų į vandenyną, galėtų sukelti cunamį, stiprias bangas. Vandens masės judėjimas galėtų sukelti potvynius pakrantėse ir pridaryti žalos netoliese esančioms teritorijoms“, – teigė O. Naranjo.

Apofis galėtų sunaikinti Australiją

2024 YR4 yra priskirtas netoli Žemės skriejančių objektų (angl. near-Earth objects, NEO) grupei. NASA netoli Žemės skriejančius objektus apibrėžia kaip asteroidus ar kometas, atsidūrusius netoli Žemės orbitos. Techniniu požiūriu NEO yra objektai, kurių perihelis (arčiausiai Saulės esantis orbitos taškas) yra mažesnis nei 195 milijonai kilometrų. Atsižvelgiant į tai, kad Žemė aplink Saulę skrieja maždaug 150 milijonų kilometrų atstumu, NEO yra mūsų Saulės kaimynystėje.

Remiantis 2026 m. vasario 23 d. duomenimis, mokslininkai yra užfiksavę 41 124 NEO, tačiau nė vienas iš didesnių asteroidų šiuo metu nesiruošia taikytis į Žemę.

NEO grupėje yra pogrupis asteroidų, kurie vadinami potencialiai pavojingais asteroidais (angl. potentially hazardous asteroids, PHA). Jų skersmuo yra didesnis nei 140 metrų ir jie gali priartėti 7,48 mln. km prie Žemės ir arčiau – tai maždaug 20 kartų daugiau nei vidutinis atstumas tarp Žemės ir Mėnulio, skelbia NASA.

Jeigu toks asteroidas prasiskverbtų per Žemės atmosferą nesudegdamas, jis galėtų padaryti didžiulės žalos, ypač jei nukristų tankiai apgyventoje teritorijoje. Tokie asteroidai dažnai vadinami „miestų žudikais“. Asteroidai, didesni nei 1 km, gali pridaryti panašios žalos kaip asteroidas, kuris prieš 66 mln. metų lėmė dinozaurų išnykimą Žemėje.

Remiantis Mažųjų planetų centro duomenimis, kaip PHA šiuo metu klasifikuojama 2 500 asteroidų.

Vienas iš garsiausių PHA yra asteroidas Bennu. Plačiausioje vietoje jo skersmuo siekia 0,5 kilometro, tai šiek tiek daugiau nei vieno žymiausių Niujorko pastatų – dangoraižio „Empire State Building“ aukštis.

Vidutinis Bennu atstumas nuo Saulės yra apie 168 milijonus kilometrų, tai tik šiek tiek toliau nei vidutinis Žemės atstumas nuo Saulės – 150 milijonų kilometrų. Bennu priartėja prie Žemės kas šešerius metus, tuomet jis būna maždaug 299 000 kilometrų nuo mūsų planetos. Prognozuojama, kad yra 0,057 proc. tikimybė, jog 2178–2290 metais asteroidas susidurs su Žeme.

2018 m. į šį asteroidą buvo išsiųsta OSIRIS-REx misija, kurios metu robotas surinko Bennu paviršiaus mėginių. Vėliau juos analizuojant Žemėje, paaiškėjo, kad uolienose yra 14 iš 20 žemiškai gyvybei reikalingų aminorūgščių, taip pat – penkios nukleobazės, kurios yra DNR ir RNR statybiniai blokai. Be to, dulkėse aptikta sieros, fluoro, fosforo ir natrio turinčių druskų. Panašių druskų randama ir Žemėje, išdžiūvusių vandens telkinių vietose.

Iki šiol į Žemę grąžinti tik dar dviejų asteroidų mėginiai: Itokawa ir Ryugu. Tačiau jie šiuo metu nelaikomi potencialiai pavojingais asteroidais.

Antra didžiausia po Bennu susidūrimo su mūsų Žeme tikimybė šiuo metu yra priskirta 1,3 km skersmens (29075) 1950 DA asteroidui. Tikimybė, kad jis 2880 metais trenksis į mūsų planetą šiuo metu yra 0,038 proc.

Trečioje vietoje yra 184 m skersmens 620100 (2016 WJ1), kurio susidūrimo tikimybė yra 0,00077 proc. Tuo metu kitų Potencialiai pavojingų asteroidų grupei priskiriamų objektų susidūrimo su Žeme tikimybės yra dar mažesnės.

Beveik nulinė susidūrimo su Žeme tikimybė šiuo metu priskirta ir kadaise išgarsėjusiam asteroidui 99942 Apofiui. 2004 m. buvo teigiama, kad yra 2,7 proc. tikimybė, jog 2029 m. balandžio 13 d. jis rėšis į Žemę. Šiuo metu ši tikimybė yra sumažinta iki beveik nulinės, tačiau po 3 metų asteroidas vis tiek priartės prie mūsų planetos beprecedenčiu atstumu – nuo planetos paviršiaus bus nutolęs vos per 32 000 kilometrus ir bus arčiau nei daugelio geostacionarių palydovų orbita (36 000 kilometrų aukštyje).

Prof. O. Naranjo teigia, kad būtent Apofis jam kelia didžiausią susirūpinimą.

„2029 metais Apofis praskries arti mūsų geostacionarių palydovų – tarp Žemės ir Mėnulio. Jo skersmuo yra 340 metrų, ir, žinote, tai yra didelis objektas. Jei jis susidurtų su Žeme, galėtų padaryti žalos. Todėl aš labiau nerimauju dėl Apofio, nors susidūrimo tikimybė yra lygi nuliui – jis nesusidurs“, – teigia astronomas.

Vis dėlto, anot pašnekovo, Apofio orbitą dar gali pakoreguoti negravitacinės jėgos.

„Šios jėgos vadinamos negravitacinėmis, nes jos nėra susijusios su traukos jėga, tačiau vis tiek paklūsta Niutono judėjimo dėsniams. (…) Objektas juda todėl, kad viena jo pusė įkaista [dėl Saulės] ir tuomet „popietės pusė“ (nuo Saulės nusisukanti, bet vis dar šilta pusė – LRT) išskiria [infraraudonąją] spinduliuotę, energiją. Ir dėl šios spinduliuotės asteroidas juda pirmyn“, – teigia mokslininkas.

Kaip skelbia Europos kosmoso agentūra, Apofio orbitą taip pat gali pakoreguoti ir Žemės gravitacijos trauka.

2004 m., kai Apofis buvo aptiktas, remdamiesi tuo metu turėtais duomenimis, astronomai manė, kad yra tikimybė, jog asteroido orbita 2029 metais, jam skriejant pro Žemę, gali būti pakoreguota taip, kad jis galiausiai susidurtų su mūsų planeta 2068-aisiais.

Tačiau prieš 5 metus atlikti Apofio stebėjimai gerokai pagerino mūsų žinias apie dabartinę asteroido orbitą ir leido astronomams galutinai atmesti bet kokią susidūrimo su Žeme galimybę bent artimiausiems 100 metų.

O. Naranjo LRT.lt pasakoja, kad Žemės kaimynystėje esančioms kosminėms uolienoms įtaką įprastai daro ir didžiosios planetos, pavyzdžiui, Jupiteris. Tačiau tai 2029 m. neturėtų paveikti Apofio.

„Jupiteris veikia kaip Žemės „skėtis“, nes jei kažkas artėja, to kūno trajektorija gali būti nukreipta tolyn nuo mūsų planetos arba artyn jos.“

Kadangi manoma, kad Apofis, kaip ir daugelis kitų asteroidų, atskriejo iš asteroidų juostos tarp Marso ir Jupiterio, per milijonus metų didžiosios planetos jau greičiausiai ne kartą koregavo jo orbitą.

Nors, kaip minėta, Apofio susidūrimo su Žeme tikimybė yra beveik lygi nuliui, O. Naranjo nedaugžodžiauja – jei tokia uoliena rėžtųsi į mūsų planetą, pasekmės būtų milžiniškos: „Tai galėtų būti Australija. Na, kažkas didesnio. Kiltų tikrai didelis pavojus.“

Didžiausi Saulės sistemos asteroidai ir kometos

O. Naranjo teigimu, toks scenarijus, koks ištiko dinozaurus, ateityje tikrai gali pasikartoti. Tačiau tam reikia tikrai didelio dangaus kūno. Taigi, ką žinome apie didžiausius Saulės sistemos asteroidus ir kometas?

Nykštukinė planeta Cerera yra didžiausias mums žinomas objektas asteroidų juostoje tarp Marso ir Jupiterio, ir ji yra vienintelė nykštukinė planeta vidinėje Saulės sistemoje. Cereros spindulys yra 476 kilometrai, tai sudaro 1/13 Žemės spindulio. Jei Žemė būtų monetos dydžio, Cerera būtų maždaug aguonos grūdelio dydžio.

Daugelį metų Cerera buvo vadinama asteroidu, tačiau ji yra daug didesnė ir labai skiriasi nuo savo uolėtų kaimynų, todėl 2006 metais mokslininkai ją priskyrė prie nykštukinių planetų. Nors Cerera sudaro apie 25 proc. visos asteroidų juostos masės, Plutonas vis tiek yra 14 kartų masyvesnis.

Vesta, kurios spindulys yra apytiksliai 265 km, yra antras pagal masę kūnas pagrindinėje asteroidų juostoje, sudarantis beveik 9 proc. visos asteroidų masės. Šis milžiniškas asteroidas yra beveik sferinės formos, todėl nors oficialiai nėra nykštukinė planeta, tikrai galėtų būti tokia laikomas. Skirtingai nuo daugumos žinomų asteroidų, Vesta yra susiskirsčiusi į plutą, mantiją ir branduolį (tai savybė, vadinama diferenciacija), panašiai kaip Žemė.

Anot LRT.lt kalbinto astronomo, didžiausia šiuo metu žinoma kometa yra C/2014 UN271 (Bernardinelli-Bernstein).

„Jos branduolio skersmuo yra maždaug 137 kilometrai, todėl tai yra labai didelė kometa. Ši kometa atkeliauja iš Oorto kometų debesies. Dauguma kometų, kurios atskrenda iš Oorto debesies, yra didelės, tačiau ši yra didžiausia žinoma“, – teigia mokslininkas.

Manoma, kad Oorto debesis yra Saulės sistemos pakraštyje ir ten galėtų būti šimtai milijardų kometoidų, kurių bendra masė – dešimtys Žemės masių.

O. Naranjo sako, kad jei C/2014 UN271 (Bernardinelli-Bernstein) trenktųsi į Žemę, turėtume dar vieną dinozaurų epochą. Gera žinia ta, kad nei ši kometa, nei paminėti didžiausi asteroidai šiuo metu nekelia grėsmės mūsų planetai.

Ar sugebėtume išvengti susidūrimo?

Čeliabinsko meteoritas pasirodė 2013 m. vasario 15 d. Ramią ir saulėtą žiemos dieną 20 metrų skersmens kosminė uoliena įskriejo į Žemės atmosferą virš Uralo kalnų Rusijoje daugiau nei 18 km/s greičiu.

Palyginti nedidelis meteoritas sprogo atmosferoje, tačiau sukūrė smūginę bangą, kuri apgadino tūkstančius pastatų, išdaužė langus ir sužeidė maždaug 1 500 žmonių, daugiausia dėl skriejančių stiklo šukių. Tai buvo didžiausias asteroidas, pataikęs į Žemę per daugiau nei šimtmetį, tačiau jo susidūrimo su Žeme niekas iš anksto nenuspėjo.

Remiantis Europos kosmoso agentūra (EKA), statistiškai tokio dydžio asteroidai į Žemę atsitrenkia maždaug kartą per 50–100 metų. Didesni asteroidai yra daug retesni. Laimei, tokius didesnius objektus daug lengviau aptikti.

Iš tiesų šiandien mes jau atradome beveik visus asteroidus, kurių dydis viršija 1 km, tad Čeliabinsko istorija greičiausiai nepasikartotų.

Tačiau jei vis dėlto koks nors naujas didelis pavojingas kosminis kūnas artėtų prie Žemės, O. Naranjo teigimu, mes jį sugebėtume aptikti toli nuo mūsų planetos, tad turėtume pakankamai laiko nuspręsti, ką daryti.

„Tai gali įvykti [galime aptikti naujų kosminių kūnų, kurie keltų grėsmę Žemei]. Tačiau skirtumas tas, kad mes turime tam pasiruošti. Būtent todėl atliekame tyrimus, susijusius su tokių kometų aptikimu ir jų trajektorijos nukreipimu, kad prireikus galėtume jas nukreipti nuo Žemės“, – sako O. Naranjo.

Pavojingus asteroidus galima aptikti ir stebėti iš Žemės arba iš kosmoso. 2030-aisiais EKA ruošiasi paleisti misiją NEOMIR.

Jos metu kosminis aparatas bus iškeltas į vieną iš Lagrange’o taškų (tai ypatingos vietos kosmose, kur dviejų didelių kūnų (pvz., Saulės ir Žemės) traukos jėgos subalansuoja viena kitą). Ten jis stebės iš Saulės krypties artėjančius asteroidus, kuriuos šiuo metu pastebėti yra sudėtinga.

Vis dėlto aptikimas yra tik viena planetos gynybos dedamųjų. Kita – pati gynyba. Kokios strategijos čia vystomos?

Pirmoji – Saulės sistemoje skriejančio kosminio kūno orbitos keitimas. Iš tiesų šių metų kovo 6 d. pasirodė publikacija, kad tai pirmą kartą istorijoje pavyko įgyvendinti.

Mokslininkai teigė, kad 2022 metais į asteroidą Dimorfą atsitrenkęs nepilotuojamas erdvėlaivis DART šiek tiek pastūmėjo Didymo-Dimorfo asteroidų porą, sulėtindamas jos orbitinį greitį maždaug 11,7 mikrometro per sekundę – apie 42 milimetrus per valandą. Nors tai gali pasirodyti mažas skaičius, kosmose net mažiausias postūmis gali sukelti labai didelį padėties pokytį ateityje. Skaičiuojama, kad per dešimtmetį 11,7 mikrometro per sekundę pokytis virstų maždaug 3,69 kilometro.

2025 m. vasarį AFP rašė, kad mokslininkai svarsto ir kitas planetos gynybos strategijas, tarp kurių tokie filmus primenantys scenarijai, kaip asteroido orbitos nukreipimas naudojant greta jo skriejančio kosminio aparato lazerinį spindulį arba vieną jo pusę apipilant baltais dažais, kad ji labiau atspindėtų Saulę, taip pat atominės bombos susprogdinimas greta asteroido. Tačiau visa tai dar nebuvo išbandyta realybėje.

Shoemaker-Levy 9 susidūrimas su Jupiteriu

O. Naranjo sako, kad šiuo metu Saulės sistemoje yra apie 4 000 aprašytų kometų ir apie 1,5 mln. asteroidų. Tačiau dar neklasifikuotų ir neatrastų kūnų gali būti bent dvigubai daugiau.

Kai kurie jų, kaip minėta, kelia grėsmę Žemei, tačiau kosminiai kūnai bombarduoja ir kitas Saulės sistemos planetas. Štai, pavyzdžiui, 1993 m. O. Naranjo aptiko kometą Shoemaker-Levy 9, kuri vėliau rėžėsi į Jupiterį.

„Tai svarbu, nes tai buvo pirmas kartas, kai atradome kometą prieš jos susidūrimą su planeta. Aš stebėjau Jupiterį, norėdamas aptikti blankius objektus, esančius arti Jupiterio ir judančius tokiu pačiu greičiu [kaip planeta], – pasakojo O. Naranjo. – Tada supratau, kad ši kometa buvo traukiama Jupiterio. Kai ją atrado kiti tyrėjai, jie nežinojo, kad ji susidurs su Jupiteriu. Na, tai buvo vienas dalykas, kurį padariau – pranešiau, kad Jupiteris ją traukia. Aš ją [kometą] atradau 1993 m. ir stebėjau metus iki pat susidūrimo.“

Shoemaker-Levy 9 buvo apytiksliai 1,5–2 km skersmens, tačiau kai ji buvo atrasta, kosminė uoliena jau buvo suskilusi į daugiau nei 20 mažesnių fragmentų.

Kaip skelbia NASA, fragmentų susidūrimai su Jupiteriu išskyrė energiją, lygią 300 milijonų atominių bombų sprogimui, sukurdami 2 000–3 000 km aukščio dulkių ir dujų stulpus ir įkaitindami Jupiterio atmosferą iki 30 000–40 000 °C. Planetos atmosferoje atsirado tamsios, žieduotos žymės, kurios vėliau buvo ištrintos Jupiterio vėjų.

Šis įvykis ne tik leido mokslininkams daugiau sužinoti apie Jupiterį, bet ir apie didelių kosminių susidūrimų pasekmes. Anot NASA, jei panašaus dydžio objektas atsitrenktų į Žemę, tai būtų katastrofiška. Susidūrimas galėtų iškelti dulkes ir šiukšles į atmosferą. Taip būtų sukurta savotiška „užsklanda“, kuri atvėsintų atmosferą ir blokuotų saulės spindulius, paskandindama visą planetą tamsoje. Jei ji išliktų gana ilgai, visų pirma žūtų Žemės augalai, o vėliau – ir žmonės su gyvūnais, kurie yra priklausomi nuo augmenijos.

Ne visi asteroidai yra blogi

Vis dėlto tokių asteroidų ir kometų, kurios susiduria su planetomis, yra mažuma. Dauguma jų tiesiog ramiai skrieja mūsų Saulės sistemoje. Mokslininkai intensyviai tiria ir šiuos asteroidus, nes manoma, kad kadaise jie galėjo atgabenti į Žemę gyvybės statybinius blokus ir vandenį. Taip pat asteroidai laikomi laiko kapsulėmis, atskleidžiančiomis, kaip formavosi mūsų Saulės sistema.

Mokslininkus itin domina ir tarpžvaigždinės kometos, kurios į Saulės sistemą atskrieja iš mūsų galaktikos tolių. Pastarosios gali papasakoti mums dar senesnę ir įdomesnę kosmoso vystymosi istoriją.

Iki šiol atradome tik tris tokias tarpžvaigždines kometas. „Pirmoji, atrasta 2017 metais, buvo 1I/ʻOumuamua, todėl ji vadinama 1I. (…) Tada 2019 metais – 2I/Borisov, todėl ji vadinama 2I. O praėjusiais metais, liepos 1 d., buvo atrasta 3I/ATLAS. Ją atrado ATLAS programa (Havajuose esančių teleskopų sistema – LRT), kuri vykdo pagrindinę pavojingų ir tarpžvaigždinių objektų paieškos kampaniją. Spalio mėnesį 3I/ATLAS praskriejo arti Saulės, o dabar tolsta. Šiuo metu ji turėtų skrieti pro Jupiterį“, – sako O. Naranjo.

Astronomas pasakoja, kad analizuodami šių tarpžvaigždinių kometų sudėtį galime sužinoti, kaip formavosi žvaigždės, iš kurių jos atkeliavo. Tačiau taip pat jos atskleidžia, kokia didelė iš tiesų yra kometų įvairovė.

„2I/Borisov buvo kometa lyg iš vadovėlio, o 1I/ʻOumuamua buvo kitokia – ji vėliau buvo priskirta tamsiesiems asteroidams. Tai asteroidų populiacija, kurioje asteroidai juda kaip kometos, bet neatrodo kaip kometos, t. y. neturi aiškios komos ar uodegos. Jie juda be gravitacinės jėgos; 1I/ʻOumuamua turėjo tokių savybių dėl to mokslininkai iš pradžių nesuprato, kodėl ji juda taip keistai“, – teigia mokslininkas iš Ispanijos.

Jis pasakoja, kad 3I/ATLAS galėjo kilti iš dviejų žvaigždžių sistemos. „Dauguma žvaigždžių Visatoje yra dviejų arba trijų žvaigždžių sistemose. Mūsų žinios apie Saulės sistemos formavimąsi dažniausiai grindžiamos viena žvaigžde, tačiau tokie objektai kaip 3I/ATLAS leidžia tirti, kaip gali formuotis sistemos, susidedančios iš dviejų žvaigždžių“, – aiškina pašnekovas.

3I/ATLAS pernai susilaukė didelio mokslo bendruomenės dėmesio, tačiau ja taip pat itin susidomėjo ir visuomenė, mat Harvardo mokslininkas Avi Loebas iškėlė teoriją, kad tai gali būti ne kometa, o nežemiškos civilizacijos sukurtas objektas. Mokslininkui įtarimų kėlė tai, kad objekto trajektorija labai netikėtai sutampa su Saulės sistemos planetų orbitų plokštuma ir eina netikėtai arti Jupiterio, Marso ir Veneros, be to, netikėtai didelis objekto skersmuo, ryškus švytėjimas ir kt.

O. Naranjo sako, kad šis mokslininkas 2017 metais taip pat bandė įrodyti, kad 1I/ʻOumuamua yra ateivių laivas. Tačiau surinkus daugiau informacijos, abi kometos buvo pripažintos natūraliais objektais.

LRT.lt kalbintas astronomas taip pat teigia esantis 100 proc. tikras, kad 3I/ATLAS yra kometa. Tačiau, anot jo, kai kurie mokslininkai vis dar nepasiduoda.

„Neseniai buvo pasakyta, kad galbūt ji yra iš Saulės sistemos – teigiama, kad tai nėra tarpžvaigždinė kometa. Be to, anglies monoksido, anglies dioksido ir vandens [ledo] santykis skiriasi nuo įprastų kometų – dėl to kai kurie žmonės sako, kad galbūt tai nėra kometa, – kalbėjo kometas ir asteroidus tyrinėjantis ispanų mokslininkas prof. Orlando Naranjo. – Tačiau joje rasta molekulių, kurios būdingos kitoms kometoms, tik skiriasi jų santykiai. Todėl manau, kad tai kometa. Aš tikiu, kad ji yra tarpžvaigždinė kometa.“