Lenkija jau kelis mėnesius neturi visos ambasadorių sudėties svarbiausiose sostinėse – tai prezidento Karolio Nawrockio ir vyriausybės bei Užsienio reikalų ministerijos (URM) konflikto pasekmė. Valstybės vadovas nepasirašo diplomatinių paskyrimų, o dalis atstovybių – tarp jų ir Vilniuje – lieka be visateisio ambasadoriaus. „Lenkijos ir Lietuvos santykiai yra strateginio pobūdžio ir funkcionuoja nepriklausomai nuo šio ginčo“, – interviu LRT.lt sako anksčiau nustatyto termino kadenciją baigiantis Lenkijos reikalų patikėtinis Lietuvoje Grzegorzas Marekas Poznańskis.
Vilnius yra vienas ryškiausių aklavietės, susijusios su Lenkijos ambasadorių skyrimu, pavyzdžių. 2024 m. kovą Lenkijos užsienio reikalų ministerija nusprendė nutraukti maždaug 50 ambasadorių misijas – tarp jų buvo ir Lenkijos ambasadorius Lietuvoje Konstanty Radziwiłłas. Jis darbą baigė liepos 31 d., tačiau formalaus prezidento sprendimo šiuo klausimu iki šiol nėra. Praktikoje jis pareigų nebeina ir nėra jokių ženklų, kad galėtų sugrįžti į Vilnių.
STRAIPSNIS TRUMPAI
- Grzegorzas Marekas Poznanskis nuo 2025 m. sausio ėjo Lenkijos ambasados Vilniuje vadovo pareigas kaip reikalų patikėtinis. Tai buvo antroji jo misija Vilniuje.
- Prezidentas Karolis Nawrockis iki šiol nepasirašė nė vieno sprendimo dėl naujų ambasadorių skyrimo ar dalies esamų atšaukimo, nors, kaip skelbia Lenkijos žiniasklaida, jo sprendimo laukia dešimtys kandidatų.
- G. Poznanskis sako – nors Lietuvoje vidiniai ginčai kartais būna aštrūs, praktikoje valdžios ir opozicijos veiksmai dažnai vieni kitus papildo. Žvelgiant iš Lenkijos perspektyvos, šie skirtumai iš esmės nepaveikia valstybių santykių krypties.
- Misiją Vilniuje baigęs Poznanskis pabrėžia – švietimas lenkakalbėse mokyklose išlieka svarbiausia sritis.
Prezidentas Karolis Nawrockis iki šiol nepasirašė nė vieno sprendimo dėl naujų ambasadorių skyrimo ar dalies esamų atšaukimo, nors, kaip skelbia Lenkijos žiniasklaida, jo sprendimo laukia dešimtys kandidatų, o daugelį atstovybių šiuo metu valdo tik reikalų patikėtiniai (chargé d’affaires). Konfliktas tarp Lenkijos prezidentūros ir Užsienio reikalų ministerijos apima tiek konkrečias kandidatūras, tiek platesnį įtakos pasidalijimo užsienio politikoje modelį, o jo pabaigos kol kas nematyti.
Panaši situacija susiklostė ir kitose atstovybėse. Be G. Poznańskio Vilniuje, neseniai iš misijų buvo atšaukti, be kita ko, Tomaszas Szeratics Rygoje, Katarzyna Skórzyńska Briuselyje ir Aleksanderius Pociejus Strasbūre (Europos Taryboje). Visi jie reikalų patikėtiniais dirbo trumpiau nei pusantrų metų. Lenkų žurnalistas Cezary Gmyzas šią situaciją vertina itin kritiškai, kalbėdamas apie „reikalų patikėtinių skerdynes“ ir teigdamas, kad tai juos ministras Radosławas Sikorskis siekė paskirti ambasadoriais.
LRT.lt primena, kad Grzegorzas Marekas Poznańskis nuo 2025 m. sausio 13 d. ėjo Lenkijos ambasados Vilniuje vadovo pareigas kaip reikalų patikėtinis. Tai buvo antroji jo misija Vilniuje – anksčiau jis dirbo ambasadoje kartu su ambasadore Urszula Doroszewska.
G. Poznanskis misiją baigė balandžio 30 d. – kaip pabrėžia, dėl asmeninių priežasčių palikdamas ambasadą toje pačioje, iki galo neišspręstoje, formalioje situacijoje. Jo pareigas šiuo metu perėmė pavaduotojas Andrzejus Dudzińskis.
– Baigiate misiją Vilniuje. Ar tai buvo Jūsų sprendimas?
– Taip. Priežastys yra asmeninės, šeiminės. Ministerijai palikau spręsti išvykimo laiką, tačiau pats sprendimas buvo tik mano.
Aplink tai atsirado nemažai spekuliacijų, tačiau nė viena jų neturėjo nieko bendra su realybe.
– Ar nejaučiate nepasitenkinimo? Ši misija buvo gana trumpa.
– Žiūrint tik į šį paskutinį laikotarpį – taip gali atrodyti. Tačiau tai buvo mano antrasis sugrįžimas į Lietuvą. Iš viso čia dirbau apie 4,5 metų.
O jei pažvelgtume plačiau – jau daugiau nei aštuonerius metus nepertraukiamai gyvenu ir dirbu už Lenkijos ribų. Tam tikru momentu tokie sprendimai tiesiog ateina natūraliai.
– Ar šio sprendimo nepaveikė ambicija tapti ambasadoriumi?
– Ne. Esu užsienio tarnybos pareigūnas ir vykdau man pavestas užduotis. Reikalų patikėtinio funkcija buvo viena iš jų.
Tai, ar prie pavardės parašyta „ambasadorius“, iš tikrųjų turi antraeilę reikšmę. Esant tokiam intensyviam Lenkijos ir Lietuvos santykių tempui, darbas tiesiog turi vykti – susitikimai, vizitai, projektai vyksta nepriklausomai nuo formalaus statuso. Žinoma, diplomatinis protokolas kartais būna griežtas ir tam tikrose situacijose turi reikšmės. Tačiau, jei esi susitelkęs į darbą, tai nėra dalykas, kuris realiai ką nors blokuotų.
– Kiek ginčas dėl nominacijų tarp Lenkijos vyriausybės ir prezidento daro įtaką kasdieniam diplomatijos darbui – taip pat ir čia, Vilniuje?
– Aš tokios įtakos nematau. Lenkijos ir Lietuvos santykių dinamika – vizitų, kontaktų, bendrų projektų skaičius – yra tokia didelė, kad bendradarbiavimas tiesiog tęsiasi.
Per penkis ketvirčius įvyko penki prezidentų vizitai – du Andrzejaus Dudos ir trys Karolio Nawrockio, taip pat daugybė kontaktų aukščiausiu lygiu. Visi jie vyko sklandžiai.
Man labai simboliška buvo gruodį Vilniuje vykusi Lietuvos Respublikos Seimo ir Lenkijos Respublikos Seimo bei Senato Parlamentinė Asamblėja. Skirtingų politinių stovyklų atstovai iš Lenkijos – tiek iš Teisės ir Teisingumo (PiS), tiek iš Pilietinės Koalicijos (KO) – kalbėjo iš esmės vienu balsu. Tai gerai parodo, kad vidinis politinis ginčas neperauga į dvišalius santykius.
Žinoma, tai politinis konfliktas, kuris intensyviai komentuojamas – taip pat ir užsienyje. Tačiau jei žiūrėsime į realų Lenkijos ir Lietuvos santykių turinį, jie išlieka geri ir turi strateginį pobūdį. Problemų yra, bet apie jas kalbame normaliai ir atvirai.
Be to, tai veikia abipusiai. Stebėdamas Lietuvos politinę sceną, matau, kad, nors vidiniai ginčai kartais būna aštrūs, praktikoje valdžios ir opozicijos veiksmai dažnai vieni kitus papildo. Žvelgiant iš Lenkijos perspektyvos, šie skirtumai iš esmės nepaveikia valstybių santykių krypties.
– Praėjusių metų vasarą nusprendėte paskelbti viešą laišką Lietuvos kultūros ministrui. Tai retas žingsnis diplomatijoje. Ar manėte, kad neformalūs kanalai nustojo veikti?
– Labiausiai mane nustebino tai, kas įvyko vėliau – diskusija susitelkė ne į laiško turinį, o į patį faktą, kad pasisakiau.
Aš nesikišau į jokius personalinius ar kadrinius klausimus. Reagavau į konkrečius žodžius – lenkiškas mokyklas pavadinta „getais“, kuriuos esą reikėtų uždaryti. Tai absoliučiai nepriimtina kalba, ypač tokiose šalyse kaip Lenkija ir Lietuva, kur šis terminas turi labai aiškų tragišką istorinį kontekstą.
Toks ir buvo šio laiško tikslas – atkreipti dėmesį į viešosios diskusijos standartus. Nereikalavau jokių personalinių sprendimų, nors vėliau taip buvo bandoma interpretuoti. Kreipiausi į kultūros ministrą, nes būtent jis skiria Valstybinės kalbos inspekcijos vadovą.
Be to, vėlesnė reakcija parodė tam tikrą problemą – paskirta nuobauda nebuvo susijusi su tuo, į ką atkreipiau dėmesį, tai yra su pačia vartojama kalba, o veikiau su formaliais aspektais.
Aš nekomentuoju, kas kokias pareigas eina Lietuvoje, ir labai to laikausi. Tačiau jei viešojoje erdvėje pasirodo formuluotės, kurios menkina visą socialinę grupę dėl kalbos ar tautybės, į tai sunku reaguoti abejingai. Tai yra pagrindinių standartų klausimai, kurie galioja demokratinėje valstybėje.
– Ar po šios misijos turite jausmą, kad Varšuva iš tiesų supranta lenkų tautinės mažumos niuansus Lietuvoje?
– Varšuva girdi ir, mano manymu, iš esmės supranta. Tačiau yra vienas dalykas, dėl kurio kartais įspėju, – nereikėtų žiūrėti į lenkus Lietuvoje kaip į monolitą.
Tai labai įvairi bendruomenė – tiek socialine, tiek politine prasme. Tai matyti, pavyzdžiui, Lietuvos parlamente, kur lenkai atstovaujami ne tik Lietuvos lenkų rinkimų akcijoje-Krikščioniškų šeimų sąjungoje (LLRA-KŠS), bet ir kitose politinėse jėgose. Panašiai yra ir visuomeniniame gyvenime – nėra vienos aplinkos ar vieno balso.
Žinoma, yra labiausiai reprezentatyvios organizacijos, tokios, kaip Lietuvos lenkų sąjunga (ZPL), tačiau greta jų veikia daug kitų aplinkų, turinčių skirtingas nuomones ir vizijas dėl šios bendruomenės raidos.
Todėl svarbu neperkelti vienos grupės požiūrio visai bendruomenei. Tokia pagunda kartais atsiranda – ypač, kai kalbama tik su pasirinktais partneriais. Tuo tarpu šios bendruomenės stiprybė yra būtent jos įvairovė ir gebėjimas pačiai ieškoti sprendimų.
Taip pat įspėju dėl pernelyg supaprastinto požiūrio į lenkų Lietuvoje klausimus. Tai sudėtingos temos – paviršutiniškos diagnozės gali vesti prie klaidingų išvadų ir galiausiai labiau pakenkti, nei padėti.
– Misijos pradžioje viename interviu sakėte man, kad Lenkijos ir Lietuvos santykiuose nėra tabu temų. Ar vis dar taip manote? Ar yra kas nors, kas nepatenka į oficialius komunikatus?
– Stengiuosi vengti vertinimų, tokių, kaip „geriausi“ ar „blogiausi santykiai“, nes tai visada priklauso nuo daugelio veiksnių ir gali kisti. Man svarbiau tai, kad Lenkijos ir Lietuvos santykiai išlaiko stabilų, strateginį pobūdį, ir šiuo požiūriu didesnių svyravimų nematau.
Tai matyti iš to, kad Lenkija ir Lietuva kalba vienu balsu Europos Sąjungoje (ES) ir NATO, kartu remia Ukrainą ir siekia tolesnės paramos jai, taip pat ir ES lygmeniu. Esminiais saugumo klausimais esame vieningi ir aiškiai suvokiame, iš kur kyla grėsmės.
Kalbant apie sudėtingas temas – šiandien nematau jokių uždraustų temų. Tokie klausimai, kaip švietimas ar pavardžių rašyba, aptariami normaliai ir atvirai, įvairiais lygmenimis – tiek vyriausybiniu, tiek parlamentiniu. Šias temas savo pokalbiuose kėlė ir prezidentai.
– Ką paliekate savo įpėdiniui kaip svarbiausią iššūkį?
– Santykiai tarp valstybių yra procesas – tiek sprendžiant problemas, tiek kuriant bendradarbiavimą. Diplomatijoje labai retai kas nors baigiasi per vieną dieną.
Turėjau progą tai pamatyti praktiškai. Sugrįžęs į Vilnių po kelerių metų galėjau stebėti anksčiau, dar dirbant kartu su ambasadore Urszula Doroszewska, pradėtų veiksmų rezultatus. Dalis jų pradėjo duoti vaisių tik po kurio laiko.
Todėl nebijau, kad kas nors bus pamiršta ar nutraukta. Procesai vyksta toliau, jie turi savo tęstinumą.
Jei reikėtų įvardyti šiandien ypač svarbią sritį, tai būtų švietimas lenkakalbėse mokyklose. Tai lemia ne tik mūsų konstituciniai ir tarptautiniai įsipareigojimai, bet ir platesni iššūkiai, su kuriais šiandien susiduria švietimo sistema – tiek Lenkijoje, tiek Lietuvoje.
Pirmiausia kalbama apie demografiją. Vaikų mažėja, o mokyklos uždaromos ne tik dėl politinių sprendimų, bet dažnai ir dėl objektyvių priežasčių. Tai procesas, kurį stebime visame regione.
Todėl tai bus vienas svarbiausių iššūkių ir tiems, kurie ateityje vadovaus Lenkijos ambasadai Vilniuje. Juolab kad dialogas šiuo klausimu – ypač tarp švietimo ministerijų – šiandien yra geresnis ir tikiuosi, kad jis toliau stiprės.
