„Mums savivaldybė kartais išsako priekaištą, neva mes susirandame bėdų. Tikrai ne mes susirandame – mus susiranda“, – interviu LRT.lt sako Mažeikiuose gyventojams pagalbą teikiančios Jolita ir Almantė. Jos pasakoja – kartais žmonės socialinius būstus gauna be jokių baldų, net be rozečių, kitiems reikia padėti po įvairių nelaimių. Būna ir sudėtingų atvejų, kai žmonės gyvena antisanitarinėmis sąlygomis, o šaldytuve tenka rasti ir supuvusios mėsos, ir kirminų.
STRAIPSNIS TRUMPAI
- Jolita ir Almantė padeda regiono gyventojams ir teikia įvairias socialines paslaugas.
- Viena jų yra socialinė krautuvėlė, kurioje gyventojai gali už simbolinę kainą nusipirkti drabužių.
- Viena didžiausių problemų regione yra stipri socialinė atskirtis.
- Teikti pagalbą padeda įgautas žmonių pasitikėjimas.
Jolita Butkienė – iš Vilkaviškio, vėliau mokėsi ir gyveno Kaune, baigė medicinos mokslus. Tada ji negalvojo apie socialinę sritį – dirbo odontologo padėjėja.
„Pagalvojau, o ką aš čia veikiu? Man patinka bendrauti su tėvais, su vaikais, o stoviu prie visokių dezinfekuojančių priemonių ir padavinėju instrumentus. Supratau, kad man ši sritis visai ne pakeliui“, – prisimena J. Butkienė.
Taip ji sugalvojo mokytis socialinės pedagogikos. Pradėjus dirbti pagal šią specialybę, J. Butkienei kilo mintis steigti dienos centrą, tačiau, kaip sako ji pati, gyvenimo kelyje „pasimaišė vienas žmogus“ – sutuoktinis – ir išsivežė gyventi į Mažeikius.
J. Butkienė dalijasi, kad čia atvykusi ji suprato, jog iš karto negali visų savo idėjų perkelti ir įgyvendinti Mažeikiuose: „Pirmą kartą pajutau, kad regione turi turėti pažįstamų, kitaip darbo negausi. Gali būti labai geras specialistas, puikiai išmanyti savo darbą, bet tiesiog negausi darbo.“
Kita kliūtis – kalbos barjeras, juokiasi J. Butkienė: „Po kelerių adaptacinių metų Žemaitijoje pradėjau suprasti, ką žmonės kalba. Kalbos barjeras man buvo didžiausias šokas. Tikrai dar dabar yra tokių niuansų, kurių nesuprantu, nors čia gyvenu 15 metų, bet jau turiu drąsos daug kartų paklausti ir pareikalauti kalbėti lietuviškai. Šeimoje kalbame lietuviškai. Aišku, kai norime pasiginčyti, aš pradedu suvalkietiškai, vyras – žemaitiškai.“
Visgi J. Butkienė jautė, kad nori įkurti ką nors savo, o, padrąsinta vyro, prieš 10 metų įkūrė savo organizaciją. Iš pradžių ji planavo dirbti su jaunimu, vėliau įkūrė vaikų dienos centrą. Netrukus prireikė dar vienos kolegės – socialinės pedagogės. Taip J. Butkienė susipažino su būsimąja bendražyge – Almante Karpiene – ir netrukus nuo dienos centro abi perėjo prie kitų socialinių veiklų.
Tuo metu A. Karpienė dirbo mokykloje. Ji pripažįsta – tada žinios apie socialinę sritį nebuvo didelės, tačiau, pasibaigus pamokoms, po pietų, ji turėjo daug laisvo laiko ir norėjo nuveikti dar ką nors prasmingo.
„Daug ko nežinojau, daug ko nesupratau, plaukiojau padebesiais. (...) Mano žinios apie nevyriausybines organizacijas buvo tolygios barankos skylei“, – juokiasi A. Karpienė.
Taip pat skaitykite
Įsiminė balta mamos palaidinė ir vaizdas prie konteinerių
Dirbdamos dienos centre, kolegės gavo nemažą siuntinį drabužių iš Vokietijos „Carito“. Rūbai buvo skirti dienos centrą lankantiems vaikams, o tai buvo pirmasis postūmis link pagalbos drabužiais. A. Karpienei taip pat itin įsiminęs netyčia pamatytas prie konteinerio išmėtytų rūbų vaizdas.
„Su Jolita važiavome automobiliu ir pamatėme inteligentišką senjorę, kuri prie konteinerio padėjo nedidelį maišelį, akivaizdžiai matėsi, kad jame buvo drabužiai. Vėliau grįždamos ta pačia gatve pamatėme, kad drabužiai jau išmėtyti – ant gatvės, ant šaligatvio, konteinerio krašto. Tarp rūbų buvo tokia balta palaidinė – be proto graži, tokią mano mama turi iki šiol. (...)
Tada man suspaudė širdį. Atsimenu, mano mama, būdama mokytoja, eidavo dirbti į mokyklą, o aš žavėjausi jos balta palaidine, galvojau, kad užaugsiu – ir pati tokią pat turėsiu. Taip prasidėjo mūsų su Jolita tekstilės epopėja. Pamačius išmėtytus drabužius, atėjo suvokimas, kad Mažeikiuose nėra kur atiduoti nebenešiojamų drabužių“, – dalijasi A. Karpienė.
Taip įsikūrė socialinė krautuvėlė, kurią mažeikiškiai vadina atiduotuvėmis. Visame mieste yra įrengti specialūs tekstilės konteineriai, į kuriuos žmonės gali įmesti nebenaudojamus drabužius. Šiuos drabužius komanda atrenka ir surūšiuoja įkurtose tūkstančio kvadratinių metrų dirbtuvėse – buvusioje mokykloje.
Dirbtuvėse – daugybė tvarkingai sudėtų dėžių ir surūšiuotų rūbų. Atskirai sudėtos medžiagų skiautės, sagos, atrinkti drabužiai, batai. Visi daiktai – jau sutvarkyti, išskalbti ir išlyginti. Juos žmonės gali įsigyti mažesne, simboline kaina.
„Tai alternatyva antrų rankų parduotuvėms, bet mūsų drabužiai jau išskalbti, švarūs, žmogus gali iš karto jais rengtis“, – LRT.lt sako A. Karpienė.
Taip pat skaitykite
Sunkiai suvokiami iššūkiai
Pradėjusios teikti pagalbą drabužiais, kolegės pamatė, kad gyventojams reikalinga ir kitokia pagalba. Laikui bėgant, atsirado didesnis pasitikėjimas, todėl, atėję į atiduotuvę, gyventojai imdavo pasakotis, dalintis savo problemomis. Taip organizacija ėmė teikti ir kitas reikalingas paslaugas.
Šiandien Mažeikiuose veikia J. Butkienės vadovaujama organizacija „Būk su manimi“ ir jos dirbtuvės „Dirbinyčia“, vadovaujamos A. Karpienės. Organizacijos šiek tiek veikia ir Skuode, Akmenėje bei Šiauliuose.
Kolegės svarsto, kad iš dalies regione lengviau pasiekti žmones nei sostinėje, nes gyventojai labiau vieni kitus pažįsta: „Mažeikiuose sunku pasiekti psichologus, jų paslaugos daug kainuoja, todėl mes kartais būname ir kaip psichologai. Mes esame tiek užsiauginę žmones, kad jautiesi kaip šeima. (...) Galbūt didmiestyje to nėra“, – sako A. Karpienė.
Tiesa, teigia ji, regionai susiduria su kitais iššūkiais, pavyzdžiui, sunkiau gauti kai kurias paslaugas, institucijos mažiau linkusios padėti: „Kuo toliau esi nuo įstatymų leidėjų, tuo labiau viskas apauga – nuo Mažeikių iki Vilniaus yra 300 kilometrų, o tie 300 kilometrų taip ir jaučiasi. Įstatymas kaip ir turėtų veikti, bet jis kažkuo apauga – kaip ir tas nevalomas kelias.“
Pasak A. Karpienės, dažnai regionų organizacijos susiduria su sunkesniais atvejais, kai reikia rimtesnės pagalbos. Neseniai LRT.lt rašė apie ūkininkų išnaudotą mažeikiškį, kuris iki šiol gyvena turėdamas tik Sovietų Sąjungos išduotą asmens dokumentą, todėl negali gauti nemokamos medicininės pagalbos. Šiam mažeikiškiui į pagalbą atskubėjo A. Karpienė kartu su J. Butkiene.
Taip pat skaitykite
„Regionai susiduria su tokiais dalykais, kurie didmiesčiuose sunkiai suvokiami. Bet džiaugiuosi, jog esame tiek žinomos, kad žmonės ateina prašyti pagalbos“, – sako A. Karpienė.
Bute – musių lervos, kirminai ir mėšlas
Kolegės pabrėžia – viena didžiausių problemų regione yra stipri socialinė atskirtis. A. Karpienė pasakoja, kad prieš metus jos padėjo vienam žmogui, kuris Mažeikių centre gyveno baisiomis antisanitarinėmis sąlygomis, be elektros.
„Kai nuvykome, pamatėme kraupų vaizdą. Nemoku nupasakoti – tragedija. Realiai žmogus nevaldė vienos pusės kūno, turėjęs insultą. Žmogaus išmatų bute buvo iki kauliuko – visos grindys taip nusėtos. Šaldytuve – o, kas dėjosi! Visko ten buvo, visko – ir kirminų“, – prisimena A. Karpienė.
Ji pasakoja išsigandusi, kad tokios antisanitarinės sąlygos – visų ligų bomba. Susisiekus su valymo įmonėmis, jos neapsiėmė tvarkyti šio buto. Į pagalbą atėjo kaimynė, kartu tvarkė ir organizacijų vadovės.
„O ką darysi? Supranti, kad gali būti ir šiltinė, ir dizenterija, visos tos baisuoklės ligos. Ir kirminai, ir musės, ir musių lervos raitėsi visur, nebuvo įmanoma kojos padėti. (...) Atvejo vadyba atėjo, tai ponios išsigando ir bijojo įeiti į tą butą“, – sako A. Karpienė.
Ji savo automobiliu į atliekų surinkimo aikštelę vežė bute buvusį šaldytuvą, nuo kurio sklido neįsivaizduojama smarvė: „Buvo tokia smarvė, kad atliekų surinkimo aikštelėje dirbantys žmonės bėgo nuo mano mašinos. Įsivaizduokite – važiuoji, o kvapas per gatvę žvėriškas. Metus laiko ten puvo mėsa ir kiti produktai. Įsivaizduokite, kas ten dėjosi.“
„Labiausiai prisimenu, kaip, sustojus prie šviesoforo, visi bėga nuo automobilio. (...) Įsivaizduokite, nuo automobilio per 10 metrų sklinda smarvė“, – prisimena A. Karpienė.
Padeda beviltiškoje padėtyje atsidūrusiems žmonėms
Nors tokie atvejai – sudėtingi, A. Karpienė sako, kad padėti žmonėms gera. Ji atmeta ir kai kurių žmonių nuostabą, neva socialinė įmonė dirba „su bomžais“.
„Gal mums taip nutinka, kad tuos beviltiškus atvejus tenka spręsti mums, bet jie lygiai tokie patys žmonės. Žmogus atsiduria beviltiškoje situacijoje, jaučia, kad jį visuomenė nurašo, bet staiga suvokia, kad jis kažkam reikalingas ir rūpi, kad jis lygiai toks pats žmogus ir pilietis. Kai matai tokio žmogaus akis, supranti, kad verta tai daryti“, – pabrėžia A. Karpienė.
Jai pritaria ir J. Butkienė, kuri sako – į jų duris žmonės beldžiasi tada, kai kitos išeities tikriausiai nebėra: „Tie atvejai būna išskirtiniai. Mums savivaldybė kartais išsako priekaištą, neva mes susirandame bėdų. Tikrai ne mes susirandame – mus susiranda.“
Kartais žmonėms stinga socialinių ir pasirengimo gyvenimui įgūdžių, tačiau J. Butkienė sako neturinti teisės kritikuoti tokių žmonių. Ji tik gali suteikti progą žmonėms pamatyti, kad galima gyventi kitaip.
Organizacija prisideda ir įvairiais daiktais. Tokios pagalbos neretai reikia į socialinius būstus įsikėlusiems žmonėms, kai būstą randa visiškai tuščią.
„Galbūt būna kriauklė ir klozetas. Juk reikia ir viryklės, skalbimo mašinos, kur miegoti... O žmogus neturi pajamų įsigyti tokių daiktų. Tie atvejai labai skaudūs. Turėjome atvejį, kai socialiniame būste nebuvo net rozetės“, – apgailestauja J. Butkienė.
Tiesa, kartais nutinka ir taip, kad žmonės ima naudotis kitų gerumu. J. Butkienė prisimena, kad po gaisro vienos moters bute ši bandė manipuliuoti įvairiomis organizacijomis ir tikrinti jų ribas, pavyzdžiui, prašė daugiau, nei reikia vaistų, kitų daiktų.
A. Karpienė prisimena ir tokį atvejį, kai paskambinusi moteris ėmė vardyti, kad jai reikia siurblio roboto, elektrinės džiovyklės, skalbimo mašinos ir langų roboto.
„Palaukit, sakau, kam skambinate? O man atsako: tiems, kas viską dalina“, – juokiasi A. Karpienė.
