Darius Andrulis prisipažįsta, kad dėl sėslaus gyvenimo būdo, netikusių mitybos įpročių ir besaikio emocinio valgymo priaugo tiek svorio, kad iškilo pavojus jo gyvybei. LRT RADIJO laidoje „Gyvenimo citrinos“ antsvorio atsikratęs Darius pasakoja, kaip jam pavyko išsikapstyti iš slogios emocinės būklės ir išgelbėti sau gyvybę.
Viso pokalbio klausykite čia:
– Ką Jūsų gyvenime reiškia skaičiai: 208 ir 110?
– 208 yra mano buvęs, o 110 – atsikratytas svoris.
– Ką reiškia būti dvigubai didesniu žmogumi, nei esate dabar?
– Buvau daugiau nei dvigubai sunkesnis, pats netikėjau, kad įmanoma pasiekti tokį svorį, ypač man. Esu matęs daugiau sveriančių žmonių, bet niekada netikėjau, kad pats galiu patekti į tą pačią kategoriją.
– Ar atsimenate save normalaus svorio? Kada pradėjo augti Jūsų svoris?
– Mano svoris normos ribose turbūt buvo pirmaisiais studijų metais, išsikrausčius į Šiaulius. Bendrabutyje po truputį mažėjo sporto, studento gyvenimas taip pat nėra pats sveikiausias – valgai ne tai, kas tiktų organizmui, o tai, kas papuola. Svoris man augo palaipsniui, tikrai nebuvo didelių šuolių, esu aukštas, nelabai jautėsi didelis svorio pasikeitimas.
Po Šiaulių, įstojus į Vilniaus universitetą, dingo sportas, privalėjau susirasti darbą – tapau parduotuvės apsaugos darbuotoju. Mano gyvenime buvo tik darbas ir studijos, iš vaikystės neturėjau susiformavusių valgymo įpročių. Kai dirbau apsaugoje – eidavau pas moteriškaites į mišrainių skyrių ir galėdavau suvaldyti ten visą kibirėlį.
Vestuvių dieną svėriau 120 kg, nors žmona sako, kad 130 kg. Į vestuvių kostiumą įlindau sunkiau, bet diskomforto nejaučiau, buvau didelis ir tiek (...). Paskutinį kartą svėriausi Norvegijoje, svėriau virš 160 kg, skaičius nepatiko, nusprendžiau nebesisverti, kad ir kokias priemones išbandydavau, niekas nepadėjo, todėl nusprendžiu, kad esu nevykėlis ir neturiu valios – pasidaviau.
– Ar sąmoningai pasirinkote ignoruoti savo svorį?
– Taip, ignoravau svarstykles, į veidrodį nebežiūrėdavau, tik pastebėdavau, kad sunku susilenkti, nieko nematau per savo pilvą. Sunku buvo ir suktis buityje, mane kamavo skausmai, prasidėjo sveikatos problemos.
Pavirtau daržove, kuri dirba, valgo, sėdi ir guli. Mane pradėjo lankyti depresyvios mintys, galvojau, kaip greitai viskas galėtų pasibaigti, nebenorėjau nieko. Tuo metu buvau Norvegijoje, kai paskambindavo šeima, dar sugebėdavau užsidėti linksmesnę kaukę.
Kai likdavau vienas, nekęsdavau savęs, valgydavau tam, kad jausčiau pasitenkinimą, jausčiausi gerai, tačiau tai buvo tik užburtas ratas – valgydavau, kol vėl jausdavausi blogai. Turėjau emocinio valgymo problemų.
– Kas įvyko, kai nusprendėte grįžti prie svarstyklių?
– Kažkas mano viduje kirbėjo, nors galvojau, kad nieko nesugebu ir nieko negaliu. Į pagalbą atėjo mano žmona, nors man komentarus sakydavo ir anksčiau – esu labai užsispyręs, norėjau gintis bet kokios konfrontacijos.
Tuo laikotarpiu mano vaikai ir mano žmona liko Lietuvoje, o aš gyvenau Norvegijoje. Kai žmona atvyko aplankyti, ji gražiai sužaidė, pasakė, kad sūnus lanko funkcines treniruotes pas trenerį Remigijų, ji pasiūlė pasižiūrėti jo paskyrą socialiniuose tinkluose. Po pokalbio pradėjau jį stebėti, stebėjau jį tris mėnesius, ten buvo ir mano sūnaus įrašų.
Gydytojai man nepranašavo labai ilgo gyvenimo, dėl cholesterolio, gliukozės, sutrikusios kraujagyslių veiklos, turėjau daug gretutinių ligų, ant kojų pradėjo vertis žaizdos. Tada nesusimąstydavau, bet dabar žinau – tai buvo gyvybės ir mirties klausimas.
Po trijų mėnesių nusprendžiau treneriui parašyti, paklausiau, gal jis norėtų pabandyti padirbėti su tokiu, kaip aš. Tuo metu įsivaizdavau, kad nesveriu daugiau nei 180 kg. Jis paprašė asmeninės informacijos, supratau, kad mano svarstyklės rodo svorį tik iki 150 kg, neturėjau galimybės pasisverti. Užsisakiau kitas svarstykles – tada supratau, kad viršiju ir 180 kg svorį, turėjau važiuoti į polikliniką.
– Kaip jautėtės pamatęs galutinį, didžiausią Jūsų svorį?
– Nustėrau, tai buvo momentas, kai svarstyklės parodė 208 kg. Nufotografavau svarstykles ir net negalėjau prisiversti išsiųsti nuotraukos Remigijui. Visgi prisverčiau nusiųsti nuotrauką, jis priėmė iššūkį, nors buvau pirmasis ir vienintelis toks jo klientas.
– Kaip jautėtės praėjus pirminiam šokui dėl Jūsų svorio?
– Pirmi jausmai buvo susiję su baime, galvojau, kad nesugebėsiu, bet jei šį kartą nepavyks – viskas, sėdėsiu dugne. Man reikėjo ne tik numesti svorį, bet ir susitvarkyti su sveikata, sąnarių, stuburo skausmai buvo nesibaigiantys, su jais buvau susigyvenęs.
Supratau, kad turiu lipti, verstis per save, klausyti trenerio, o ne savęs. Su ta mintimi mažais žingsneliais pradėjome judėti į priekį.
– Kaip pasikeitė Jūsų gyvenimas?
– Jis pradėjo gerėti, po truputį pradėjau keisti savo mąstyseną. Pirma turėjau įveikti 12 savaičių iššūkį, laikytis maitinimosi plano, prieš kiekvieną valgymą turėjau Remigijui siųsti savo lėkštę. Metodas man labai suveikė, nes pradėjau daugiau mąstyti apie savo valgymą – pradėjau valgyti laiku ir tai, ką reikia.
Žinoma, vakarais galbūt dar jausdavau alkį, tačiau tai nebuvo draskantis alkis, jį jausti normalu, kai gyveni kalorijų deficite. Bandžiau atitraukti savo mintis nuo alkio, eidavau pasivaikščioti, pasitvarkyti, ieškodavau, kuo galiu užimti savo mintis.
Aišku, vidinių demonų buvo, tikrai norėjau toliau valgyti nesveiką maistą, turėjau iš naujo persiorganizuoti savo šaldytuvą, jo turinys pasikeitė iš esmės.
– Kaip Jūsų diena atrodė iki pasiryžimo mesti svorį ir po to?
– Iki svorio metimo kelionės mano dienotvarkė buvo tikras chaosas, kažkada valgydavau, kažkada nevalgydavau, valgydavau bet ką, ką norėjau. Vien per pusryčius suvalgydavau, matyt, pusę sveiko žmogaus dienos normos. Pagrindinis valgymas vykdavo vakare, tačiau tai nebūdavo įprastas valgymas, valgydavau šaldytą maistą – šaldytas picas, užsigeriant gazuotais gėrimais.
Per dieną anksčiau suvalgydavau apie 6000 kilokalorijų. Kai nusprendžiau keisti savo gyvenimo būdą, pusryčiams pradėjau gaminti kiaušinius, graikišką jogurtą, varškę. Valgiau ir sumuštinius, tik skyrėsi jų turinys – kiaušiniai, avokadas, vištiena. Kitas dalykas, gyvenime atsirado judėjimas.
– Kaip Jums sekėsi sportuoti?
– Pirmas dvylika savaičių apie sportą mes nekalbėjome, užsiėmėme tik mityba ir svorio metimu. Po pirmų trijų mėnesių man pasiūlė tęsti mano programą. Aš jau per pirmą savaitę numečiau 5 kilogramus – buvo nuo ko kristi, tai buvo vanduo.
Po trijų mėnesių galėjau išeiti pasivaikščioti be sustojimų, tai mane stipriai užkabino tęsti savo sveikatingumo programą. Toliau tęsiau su 12 savaičių „universitetu“ – bėgimo iššūkiu. Supratau, kad tai mane įvestų į judėjimo vėžes.
Iššūkio pabaigoje galėjau lengviau kvėpuoti, nebeskaudėjo kelių, nepatyriau traumų – tada užsikabinau, pradėjau rimčiau žiūrėti ir į sporto salę.
– Ko išmokote per tuos trejus svorio metimo metus?
– Mano rutinoje yra visokio maisto, mitas, kad reikia atsisakyti visko. Aišku, jei sieki konkretaus tikslo, taip, reikia prisilaikyti dienos, tačiau jei gyveni ir maitiniesi subalansuotai, viena pica ar šokolado plytelė nieko blogo nepadarys.
Maisto nurašymas gali privesti prie pasidavimo, taip neturi būti. Suvalgei – judėk toliau, tik nepadaryk to kasdienybe.
Parengė Emilija Balcerytė
