Veltui pasitikėję artimaisiais, nukentėję nuo sugyventinių smurto ar gyvenę girtuokliaujančioje aplinkoje, senjorai praranda savo būstus ir lieka be nieko. Kiti dėl mažos pensijos negali išsimokėti už savo butą, todėl jis tampa našta. Tokiems senjorams į pagalbą ateina Marija Bunkaitė ir jos socialinis projektas „Orūs namai“, kuris senjorams siūlo už simbolinį mokestį apsigyventi specialiai tam įrengtuose butuose.
Idėja steigti namus, kuriuose galėtų gyventi senjorai, M. Bunkaitei kilo dar 2015 metais. Tada, kaip pasakoja „Orių namų“ įkūrėja, tai tiesiog susapnavo. Tuo metu M. Bunkaitė buvo asmeninių finansų trenerė ir savanoriavo „Maisto banke“.
Tada ji pastebėjo – žmonėms privalu ruoštis pensijai, kadangi daugybė vyresnio amžiaus žmonių ateina prašyti paramos maistu.
„Turėti butą Vilniuje – didžiulis turtas. Tada galvojau, kaip taip išeina, kad žmogus, kuris kaip ir turi turto, neturi ką valgyti. Mąsčiau, kodėl turimas turtas – būstas – žmonėms tampa našta ir akmuo po kaklu, o ne pagalba senatvėje.
Susapnavau tokį modelį – senjorai gali išnuomoti savo butą, kad jis uždirbtų jiems pinigų, o patys atsikraustyti gyventi pas mus – pigiai, patogiai, bendruomeniškai“, – prisimena M. Bunkaitė.
Susapnavusi tokį modelį, ji nusprendė sukurti tokią erdvę, kurioje senjorai galėtų už simbolinį nuomos mokestį gyventi jiems įrengtuose senjorų daugiabučiuose.
Skaudžios senjorų istorijos – dažnai lieka be nieko
Kodėl taip nutinka, kad senjorams prireikia pagalbos dėl būsto? Visų pirma, pasakoja M. Bunkaitė, gali būti, kad senjoro turimas būstas yra nepatogus, pavyzdžiui, penktame aukšte, į kurį sunku užlipti. Kartais gaunamos pensijos neužtenka išlaikyti turimą butą.
Nutinka ir taip, kad senjorai būstą praranda. M. Bunkaitė dalijasi keliomis orių namų gyventojų istorijomis. Pavyzdžiui, vienos moters sūnus pradėjo verslą, pasiėmė paskolą ir mamos paprašė laiduoti. Sūnus paskolos negrąžino, o mamai teko parduoti butą.
„Sūnus liko užsienyje, mama – gatvėje. Ką daryti?“ – pasakoja M. Bunkaitė.
Kitai moteriai sūnus pasiūlė parduoti butą, prisidėti prie jo šeimos namo statybos ir pažadėjo, kad naujuose namuose mamai išskirs erdvės gyventi kartu: „Aišku, nei namo, nei buto. Pinigus už mamos parduotą butą vaikai pasiėmė, o namas taip ir nepastatytas. Mama lieka be nieko.“
Dar viena moteris atsikraustė gyventi pas sugyventinį, kartu pragyveno 10 metų ir nusprendė savo turimą butą perrašyti sūnėnui. Po 10 metų bendro gyvenimo sugyventinis moterį sumušė, ji atsidūrė gatvėje.
„Butą sūnėnas seniai pardavė, pinigų nebėra, pagelbėti negali“, – apgailestauja M. Bunkaitė.
Būna ir taip, kad žmonės negali gyventi socialiniame būste, nes kaimynai girtuokliauja, kiti grįžta iš užsienio ir pamato, kad Lietuvoje jų niekas nelaukia. Didelė problema – girtuokliaujantys namiškiai, kai senjoras turi būstą, tačiau negali gyventi su nuolat neblaiviais sutuoktiniais ar vaikais.
Brangi nuoma ir didžiulė konkurencija
M. Bunkaitė pažymi, kad išsinuomoti būstą atviroje rinkoje – sudėtinga. Būsto nuoma brangi, o konkurencija – didžiulė.
„Į senelių namus mūsų senjorų nepriimtų – jie savarankiški, nei slaugos, nei globos jiems nereikia. Norint išsinuomoti būstą rinkoje, yra labai didelė konkurencija – su studentais, jaunomis šeimomis, užsieniečiais. O ką Vilniuje gali išsinuomoti iš pensijos? Pensija – 400 eurų. Nieko negali išsinuomoti.
Juo labiau legaliai, kad senjorai galėtų susitvarkyti įvairias kompensacijas. Teoriškai būstų yra, praktiškai – neįmanoma išsinuomoti. Tada žmonės glaudžiasi pas gimines, pas draugus – būna visokių nelabai orių situacijų“, – dalijasi M. Bunkaitė.
Per mėnesį už orių namų nuomą ir komunalinius mokesčius senjorai moka iki šimto eurų: „Tai simbolinis užmokestis. Teoriškai galėtume padaryti dar mažesnę sumą, bet pigus ar nemokamas daiktas orumo nesuteikia. Tai, kad žmogus gali susimokėti už būstą, yra oru. Jei būstą duotume nemokamai, ir saugai, ir prižiūri kitaip, ir atsakomybė kitokia. Pagalvojome, kad turi būti šioks toks įnašas, kuris nekirstų maksimaliai per piniginę.“
Visos gautos lėšos toliau investuojamos kitiems projektams, už šiuos ir rėmėjų padovanotus pinigus perkami ir įrenginėjami kiti butai senjorams.
Apgijus žaizdoms, žmogus pražysta
Pirmuosius butus senjorams M. Bunkaitė įrengė Vilniuje. Čia įsikūrė keturi butai ir bendra erdvė. Kiekvienas butas yra visiškai autonomiškas, kiekviename jų įrengta ir virtuvė, ir vonios kambarys, o bendros patalpos dažniau naudojamos bendravimui.
Šias patalpas organizacijai nupirko Bostone gyvenanti amerikietė. Kaip šypsosi M. Bunkaitė, ji neturėjo nieko bendro su Lietuva, tik labai mylėjo mūsų šalį. Kadangi projektas buvo naujas, M. Bunkaitė nusprendė palaukti dvejus metus ir patikrinti, ar idėja pasiteisina. Pasirodo, senjorai džiaugėsi galėję apsigyventi šiuose namuose.
„Viskas pavyko dar geriau, nei buvo galima įsivaizduoti. Įsivaizduokite, paimi žmogų iš gatvės ar labai neorių sąlygų, o po pusės metų jis pradeda atsiskleisti, pasidaro saugu, ramu, apgyja žaizdos, žmogus pražysta. Priežastis, dėl kurios žmogus neteko namų, jau pati savaime labai skaudi, jau nekalbant apie faktą, kad žmogus neturi namų“, – pasakoja M. Bunkaitė.
Ėmus ieškoti kitų patalpų naujam projektui, M. Bunkaitė pastebėjo, kad būstų kainos Vilniuje jau gerokai pakilusios, o su verslais konkuruoti sudėtinga. Taip kilo mintis pasižvalgyti į kitus miestus, tuomet M. Bunkaitė įsigijo pastatą Alytaus rajone, Krokialaukyje. Jį suremontavus, orūs namai įsikūrė ir ten – iš viso įrengti šeši butai ir bendra erdvė.
Prieš dvejus metus, 2024 metų sausį, „Orūs namai“ įsigijo dar vieną pastatą, šį kartą – Vabalninke, Biržų rajone. Beveik šimtamečiame pastate bus įrengta dar 11 butų senjorams.
Smulkių ginčų kyla, tačiau juos nustelbia draugystės
Pasak „Orių namų“ įkūrėjos, prieš įsikraustant kiekvienam naujam žmogui, būna bandomasis mėnuo, per kurį ir pats žmogus, ir būsimieji kaimynai įsivertina, ar jiems tai tinka. Čia svarbu, kad kaimynai sutartų ir nebūtų didelių pykčių.
„Mums labai svarbus bendruomenės elementas“, – sako M. Bunkaitė.
„Mes galime atsirinkti, ką priimti. Galėtume būti socialinio būsto alternatyva, bet, kadangi nesame valdiška institucija, galime atsirinkti, kokį žmogų galime priimti ir norime matyti. Socialinio būsto gyventojai nepasirenka kaimyno, o pas mus – daug maloniau ir oriau, nes visi gyventojai patys nusprendžia, kur nori gyventi ir su kuo“, – priduria „Orių namų“ įkūrėja.
Žinoma, sutinka M. Bunkaitė, gyvenant šalia, neišvengiami ir ginčai, tačiau jie neišauga į rimtus konfliktus.
„Visko būna, ne cukrumi pabarstyta – yra ir druskos, ir pipirų. Kiekvienas atvažiuoja su savo charakteriais, su savo žaizdomis. Greičiausiai tos pačios problemos ar charakterio bruožai, dėl kurių žmonės neteko būsto, išlenda ir gyvenant pas mus. Bet didelių problemų nėra. Žmonės labai stengiasi, puikiai supranta, kad yra ištraukę auksinį bilietą ir jiems pasisekė. Jei kažkas nesupranta ir nepritampa, išsikrausto“, – pasakoja M. Bunkaitė.
Pasak jos, yra buvę ir tokių atvejų, kai senjorai suprato, kad šis projektas – ne jiems: „Staiga moteris suprato, kad jai reikia tarnų, o ne bendruomenės. Ji pamatė, kad niekas aplink ją nešokinės, ir išsikraustė. Čia ne kalėjimas, žmonės ne bausmę atlikinėja. Jei nepatinka, jie visiškai laisvi nutraukti sutartį ir ieškoti, kur geriau.
Linksmintojų čia nėra, žmonės gyvena savo savarankišką gyvenimą, svarbu, nesipyksta su kaimynais, viešai nekonfliktuoja.“
Nors pasitaiko ginčų, M. Bunkaitė džiaugiasi, kad gyvenant šalia kaimynystėje užsimezga ir gražių draugysčių. Pavyzdžiui, Alytaus rajone šešių butų gyventojai kartu augina du katinus. Juos išleidę į laiptinę, orių namų gyventojai tuoj skambina kaimynui ir ragina atidaryti duris, įsileisti augintinį. Kartu kaimynai dalijasi pietumis ar vakariene – pasigaminę sriubos, pasikviečia į svečius.
Svarbu parduotuvė, poliklinika ir bažnyčia
M. Bunkaitė dalijasi, kad, renkantis orių namų lokaciją, jai svarbu, kad šalia būtų parduotuvė, bažnyčia, gydymo įstaiga ir aktyvesnė bendruomenė. Svarbu ir tai, kad butai būtų įrengiami pirmame ar antrame aukšte – ne aukščiau.
„Orių namų“ įkūrėjai taip pat svarbu, kad įrengiamuose butuose senjorai turėtų atskirą miegojimo zoną ir atskirą sofą, ant kurios galėtų žiūrėti televizorių.
„Senjorams nebereikia didelių erdvių, jie jaučiasi saugiau, kai gali su ranka atsiremti į kažkurią sieną, tad plačios erdvės nėra prioritetas. Įrenginėjame 27–33 kvadratų butus. Jų jokiu būdu neįrenginėjame kaip senelių namų – nededame laikymosi turėklų, kurie aiškiai rodytų, kad „jūs seni, negalit patys“.
Tada senjorai nesijaučia oriai. Jei kažkam reikia, jie individualiai įsirengia rankeną pasilaikyti. Per anksti nesendiname“, – šypsosi M. Bunkaitė.
