Pirmasis ir vienintelis Alinos susitikimas su Vatikano nubaustu ir seksualiai vaikus išnaudojusiu kardinolu Henryku Gulbinowicziumi įvyko prieš beveik 40 metų, kai jai buvo 11 metų. Tačiau net ir praėjus tiek laiko Alina gerai atsimena kardinolą, pirmosios jos išpažinties metu save tenkinusį.
Tokių liudijimų – ne vienas, kardinolas nubaustas Vatikano, tačiau Vilniaus rajono politikams tai nerūpi. Iki šiandien H. Gulbinowiczius yra Vilniaus rajono garbės pilietis, jo vardu pavadintos trys Vilniaus rajono gatvės.
STRAIPSNIS TRUMPAI
- Vatikanas kardinolą Henryką Gulbinowiczių nubaudė už seksualinius nusikaltimus.
- Visgi pripažintas nusikaltėlis – Vilniaus rajono garbės pilietis, jo vardu čia taip pat pavadintos trys gatvės.
- Prieš beveik 40 metų nuo H. Gulbinowicziaus taip pat nukentėjo tuomet vienuolikmetė Alina.
- „Su tokiu iškrypusiu seksualumu tada susidūriau pirmą kartą“, – sako Alina.
- Ekspertė pabrėžia, kad seksualinio smurto patirtys turi pasekmių visam gyvenimui.
„Vaikai kažkaip jaučia“
Alina su šeima gyveno Vilniuje. Atėjus laikui priimti Pirmąją Komuniją, Alinos tėvams vietos kunigas pasiūlė patiems paruošti vaikus. Jos seneliai gyveno vienkiemyje Vilniaus rajone, tad tėvai ėmėsi ieškoti, kas vaikus galėtų paruošti ten. Atsirado netoliese gyvenanti moteris, kuri vaikus slapta ruošdavo Komunijai.
Pamokėlės Alinai ir jos broliui patiko, Pirmosios Komunijos abu laukė, tik buvo neramu dėl pirmosios išpažinties.
„Labai bijojome pirmosios išpažinties, atrodė, kad svetimas kunigas klausys, kokie mes nusikaltėliai – obuolį pavogėme ar su broliu susimušėme. Aš buvau jautri, į tai žiūrėjau labai rimtai, visą naktį nemiegojau, dėliojau svarbiausias nuodėmes – svarbias ir mažiau svarbias. Buvo jaudulio“, – LRT.lt pasakoja Alina.
Nuvykus į Buivydžių koplyčią, vaikams pasakė, kad jiems bus didelė garbė, nes jų nuodėmių klausys netoliese gimęs šviesuolis, aukšto rango kunigas. Tada Alina dar neįsidėmėjo H. Gulbinowicziaus pavardės, tačiau žinojo, kad aplinkiniai gyventojai labai gerbia šį kunigą, suaugę giminaičiai jį laiko bene šventuoju.
„Visi vaikai išsigando. Mes jau kažkiek pažinojome savo vietinį kunigą, jis buvo žmogiškas, o čia atvažiavo kitas, dar iš Lenkijos. Bijojome ir to, kaip pavyks pasakyti lenkiškai, ir paties jo – turbūt labai svarbus ir griežtas. Visi išsigando ir niekas nenorėjo, kad jų nuodėmių klausytų jis. Tuo labiau pamatėme, kad jis labai negražus, atgrasus, nesimpatiškas, nemalonus. Vaikai kažkaip jaučia tokius dalykus“, – svarsto Alina.
„Tada jis baigė ir išgirdau tris pastuksenimus“
Vaikus padalijo į dvi eiles – dalis pirmąją išpažintį atliko pas vietos kunigą, kiti ėjo pas H. Gulbinowiczių. Šioje eilėje Alina atsidūrė tarp pirmųjų.
„Atsiklaupiau, pagal visą formulę pradėjau kalbėti – vaikiškai, naiviai, labai nuoširdžiai. Girdžiu, jis dūsauja klausykloje. Pagalvojau, tai reiškia, kad jis dėl mano nuodėmių nepatenkintas – kažką blogo padariau.
Toliau vardijau nuodėmes, o jis staiga viduryje sakinio taip chamiškai mane pertraukė. Liepė nepasakoti nesąmonių ir rimčiau papasakoti, kiek kartų bučiavausi su berniukais. Pasakiau, kad man vienuolika metų – aš su berniukais mušuosi arba su jais varles gaudau, indėnus žaidžiu, bet nesibučiuoju, nes man neįdomu, aš per maža. Jis buvo nepatenkintas, vėl dūsavo, sklido keisti garsai“, – prisimena Alina.
Ji pasakoja, kad toliau kunigas klausė, ar ji matė, kas yra tarp berniukų kojų, klausinėjo, ar ji lietė berniukus.
„Man pasidarė šlykštu, supratau, kad ne taip turi vykti išpažintis, mus mokė, kad išpažintis vyksta kitaip. (...) Mačiau, kad jis kažką judina, išsitiesiau, kad pro apatines klausyklos skylutes pamatyčiau, kas vyksta. Nesupratau, ką jis ten judina – nei rožančių, nei ką...
Norėjau išeiti, bet mus griežtai perspėjo – jei nuodėmių neišsakysime ir negausime iš kunigo nuodėmių atleidimo, kai kunigas tris kartus pabeldžia ir pasako, kokią maldą sukalbėti, tai mūsų neprileis prie Komunijos“, – sako Alina.
Alina pasakoja toliau bandžiusi pasakoti savo nuodėmes, tačiau kunigas ir toliau dūsavo, klausinėjo, ar ši mylėjosi su berniukais, ar juos lietė.
„Jis dūsavo ir dūsavo. Tada pro klausyklos skylutes pamačiau ne tik judesius po sutana, bet ir jo lytinį organą bei spermą. Nežinojau, kas tai yra, bet mačiau man šlykštų ir atgrasų vaizdą, jo elgesį, girdėjau garsus. Nežinojau, ką turiu daryti, nes negirdėjau trijų pastuksenimų. Nuleidusi galvą toliau kentėjau, laukiau. Tada jis baigė ir išgirdau tris pastuksenimus“, – prisimena Alina.
Ji atvira – nors būdama vaikas nesuprato, kas nutiko, jautėsi purvina ir sutepta, jautė gėdos jausmą, baimę ir šleikštulį: „Mums aiškino, kad po Pirmosios Komunijos būsime kaip angeliukai – švarūs, tyrūs, sąžiningi. Aš nesupratau, kas įvyko, mano galvoje tai netilpo, nes nežinojau, kaip tai apibūdinti.“
Kaltė, gėda ir nerimas: ar būsiu normali katalikė?
Po fotosesijos šventė persikėlė į namus – susirinko giminaičiai, visi džiaugėsi, vaikai gavo dovanų. Tačiau Alina sako nejautusi šventiškos nuotaikos – buvo baisu, pykino, nedžiugino ir dovanos: „Galvojau: kas man nutiko, ar aš būsiu normali katalikė, ar aš dėl to kalta?“
Suradusi progą, mergaitė čiupo mamą ir pasivedusi į šoną nuo svečių papasakojo, kas nutiko klausykloje. Visgi mama mergaitės istorijos nesureikšmino – pasakė, kad ji tikriausiai jaudinosi ir turi lakią fantaziją, mat šis kunigas – šventas žmogus iš Lenkijos. Alina apie kunigo elgesį dar bandė kalbėti kitomis dienomis, tačiau mama tuo nepatikėjo, o mergaitė nedrįso to pasakoti kitiems šeimos nariams.
„Močiutė kunigams rankas bučiuodavo, tad nebuvo prasmės jai to sakyti. Senelis buvo kaimo autoritetas, labai griežtas, todėl jo bijojau. Tėvas gal būtų išklausęs, bet man buvo gėda kalbėti apie seksualumą. Su tokiu iškrypusiu seksualumu tada susidūriau pirmą kartą. Gėdijausi“, – sako Alina.
Kelerius metus ji vis sapnuodavo košmarus, jai buvo sunku miegoti ir nusiraminti. Vėliau mergaitė bandė nustumti prisiminimus prie klausyklos, tiesa, Pirmosios Komunijos nuotraukų žiūrėti nemėgo – buvo šlykštu.
Alina tik daug vėliau perskaitė lenkų liudijimus apie tada jau kardinolą H. Gulbinowiczių. Pasipylus liudijimams apie patirtą seksualinę prievartą, Alina kunigą pažino iš nuotraukos: „Tas negražus pabaisa.. Tada jo pavardę pasakė mamai ir paklausė, ar tikrai šis kunigas klausė ir vaikų nuodėmių prieš Pirmąją Komuniją. Mama tai patvirtino.
„Kadangi vaikystėje manęs niekas neišklausė ir manimi nepatikėjo, viską išstūmiau į pasąmonę. Pradėjusi lankytis pas psichoterapeutą, supratau, kad daugelio problemų šaknys – vaikystėje, tie įvykiai“, – dalijasi Alina.
Moteris sako, kad ją lydi įvairios baimės ir kompleksai, jai sunku pasitikėti žmonėmis, ypač – vyrais. Alina taip pat pastebi, kad susidūrimas su H. Gulbinowicziumi paveikė taip, kaip ji supranta savo ir kitų seksualumą. Visgi ji pabrėžia – dalytis šiais prisiminimais sunku ir skaudu, tačiau tai – būtina.
„Anksčiau kreipiausi į kunigus, klausinėjau – į kokią instituciją reikia kreiptis? Kai kurie iš karto nusisukdavo, nenorėjo turėti nieko bendro, kiti sakydavo, kad jiems gėda už tokius kunigus ir užjausdavo, bet siūlydavo tylėti, nes prieš bažnytinę sistemą nelaimėsiu. (...)
Man svarbu, kad kiti vaikai nekentėtų, kad apie šitą skandalingą reiškinį būtų žinoma, kad netgi ultrakatalikai priimtų tą žinią, jog, deja, taip kartais vyksta. Manau, tai didžiausias nusikaltimas prieš vaiką“, – LRT.lt sako Alina.
Garbės pilietis
Tokių liudijimų – ne vienas. Nors H. Gulbinowiczius nubaustas Vatikano, o apie jo nusikaltimus plačiai žinoma, ir šiandien Vilniaus rajone yra trys gatvės, pavadintos jo vardu, jis taip pat vis dar yra Vilniaus rajono garbės pilietis. Vilniaus rajono taryba atsisako keisti gatvių pavadinimus ir naikinti garbės piliečio titulą.
„Važiuodama į Buivydžius, į bažnyčią ar aplankyti giminių kapų, turiu pravažiuoti jo vardu pavadintą gatvę, kitaip negaliu važiuoti – ta gatvė yra pakeliui“, – apgailestauja Alina.
Vatikanas H. Gulbinowicziui buvo pritaikęs drausmines sankcijas dėl nepilnamečių seksualinio išnaudojimo atvejų, pedofilijos nusikaltimų slėpimo ir bendradarbiavimo su Lenkijos Liaudies Respublikos saugumo tarnybomis.
Vatikanas, likus vos kelioms dienoms iki H. Gulbinowicziaus mirties jam paskyrė draudimą dalyvauti viešose liturginėse apeigose ir naudoti vyskupo insignijas, taip pat atėmė teisę į laidotuvių pamaldas bei laidojimą katedroje. Be to, jis buvo įpareigotas pervesti „atitinkamą pinigų sumą“ Šv. Juozapo fondui, kurį įsteigė Vyskupų konferencija, siekdama remti seksualinio išnaudojimo aukas Bažnyčioje.
Vos po kelių dienų po Vatikano sprendimo Vroclavo miesto taryba beveik vienbalsiai priėmė sprendimą atimti iš jo garbės piliečio vardą. Vilniaus arkivyskupas Gintaras Grušas taip pat yra išreiškęs aiškią poziciją dėl H. Gulbinowicziaus veiksmų. Pasak jo, nėra abejonių dėl kardinolo nusikaltimų rimtumo.
Interviu „Gazeta Wyborcza“ Karolis Chumas, vienas iš dvasininko kaltintojų, pasakojo: „Man buvo 15 metų, kai jis įėjo į mano kambarį seminarijoje ir pradėjo mane liesti. Man rūpėjo, kad jis būtų bent kaip nors nubaustas, kad nebūtų laikomas didvyriu, kokiu daugelį metų buvo laikytas. Legenda žlugo. H. Gulbinowiczius paliks šį pasaulį gėdoje, palaidotas paprastose kapinėse. Teisingumas įvyko.“
Nesiunčiame palaikymo žinutės nukentėjusiems
Viena „Ribologijos“ bendraįkūrėjų Reda Jureliavičiūtė pabrėžia – žmogus, Vatikano pripažintas kaltu dėl seksualinių nusikaltimų, negali būti garbės pilietis.
„Tai labai skaudu ir labai liūdna. Klausimas, kokią žinutę norime siųsti nukentėjusiems asmenims. Turėdami tokį garbės pilietį, siunčiame tikrai ne palaikymo žinutę. Toks žmogus tikrai negali būti garbės pilietis. Turėtume palaikyti nukentėjusius asmenis ir siųsti žinutę, kad joks smurtas nėra pateisinamas“, – LRT.lt sako R. Jureliavičiūtė.
Ekspertės teigimu, tai, kad seksualiai smurtavo kunigas, tik patvirtina, jog seksualiniai nusikaltėliai gali būti ir visuomenėje gerbiami, matomi bei pripažįstami asmenys. Tiesa, pastebi ji, visuomenėje dažnai laikomasi požiūrio, kad gerbiamas žmogus negali daryti nusikaltimų, ypač – kunigas.
Tokios nuostatos žaloja. Tokiu atveju, pasak R. Jureliavičiūtės, ir pats nukentėjusysis ima dvejoti dėl savo patirties, pradeda save kaltinti, jausti gėdos jausmą.
„Aplinkiniai tokiais klausimais užmuša tikėjimą, kad patyręs netinkamą elgesį gali sulaukti pagalbos. Tai normalizuojama ir yra labai žalinga nuostata, kuri stabdo kreiptis pagalbos. Lydi labai nešvarus, purvinas jausmas. Toks požiūris nepadeda nei prašyti pagalbos, nei jos sulaukti“, – pastebi R. Jureliavičiūtė.
Ekspertė taip pat pabrėžia, kad seksualinio smurto patirtys turi pasekmių visam gyvenimui. Tai, kaip stipriai tokios patirtys paveikia, priklauso nuo asmeninės patirties, kaip dažnai seksualinis smurtas kartojosi, kas buvo smurtautojas ir kokio amžiaus būnant smurtas patirtas. R. Jureliavičiūtės teigimu, itin svarbu ir tai, kaip į pasakojimą apie patirtą smurtą reagavo aplinka ir artimieji.
„Seksualinio smurto patirtys veikia santykius su savimi ir kitais, savo kūnu, veikia pasitikėjimą savimi ir kitais. Kyla klausimai dėl to, ar tai patyręs žmogus gali megzti ryšį su intymiu partneriu, ar apskritai gali pasitikėti žmonėmis. Dažnai lydi purvo, nešvaros, kaltės jausmas, sumišimas. Tai nedingsta, jei nėra išgyvenama“, – sako R. Jureliavičiūtė.
Psichologinė pagalba
Svetainėje pateikiama informacija yra trumpa, atsižvelgiant į konkrečius kiekvienos tikslinės grupės poreikius
Nemokamos savitarpio pagalbos grupės įvairiuose miestuose
Mūsų savanoriai psichologai, psichoterapeutai šešias dienas per savaitę budėjimų metu teikia skubią psichologinę pagalbą sudėtingas gyvenimo situacijas išgyvenantiems žmonėms
Prireikus pagalbos, jaučiant poreikį būti išklausytam, ar tiesiog norint susirasti bendramintį nuolatiniam bendravimui telefonu, nedvejodami skambinkite nemokamu telefonu
