Nors anksčiau susidūrė su iššūkiais ieškant darbo, šiandien Karolis Petraitis greitojo maisto restorane dirba salės darbuotoju, o po darbo lanko šokius ir plaukimo treniruotes. Dar Karolis mėgsta dainuoti ir lankytis koncertuose. Labiausiai jam patinka „Katarsis“ ir grupė „ba.“, jis taip pat mėgsta įvairų kiną. Karolis atviras – turimas darbas ir mėgstamos veiklos leidžia jaustis geriau. Visgi ekspertai apgailestauja, kad dažnai darbdaviai nelaukia žmonių su negalia.
STRAIPSNIS TRUMPAI
- Šiandien Karolis Petraitis greitojo maisto restorane dirba salės darbuotoju.
- Laisvalaikiu Karolis klausosi muzikos, lanko plaukimo treniruotes, šoka.
- Ekspertai sako, kad paprastai žmonėms su negalia sudėtinga įsidarbinti.
- Surasti darbą trukdo ir darbdavių požiūris, ir pasitikėjimo savimi trūkumas.
- Visgi įmonės tampa atviresnės, o radę darbą žmonės tampa laimingesni.
„McDonald`s“ greitojo maisto restorane Karolis įsidarbino rugsėjį – nuo to laiko jis sėkmingai dirba salės darbuotoju.
„Pradedu dirbti nuo 10 valandos. Iš karto einu pažiūrėti tualetų švaros, jei reikia, išmetu šiukšles, jei ne, valau padėklus arba pašluoju“, – LRT.lt pasakoja Karolis.
Jis šypsosi – iš pradžių reikėjo prie daug ko priprasti, bet labai padėjo draugiška komanda, o, laikui bėgant, Karolis priprato ir prie darbo krūvio, ir prie įvairių taisyklių.
„Iš pradžių buvo šiek tiek sunku, kol įpratau prie visų dalykų – įrangos, skirtingos šluostės kiekvienam valymui, pavyzdžiui, lauko terasai, padėklams, vidaus stalams. Šiek tiek prireikė laiko, bet vėliau ėmė patikti. Jei kas, pasiklausiu dėl to, kas neaišku“, – sako Karolis.
Taip pat skaitykite
Klausosi Jessicos Shy, mėgsta kiną
Jam įsidarbinti padėjo socialinė įdarbinimo agentūra „SOPA“. Anksčiau Karolis gaudavo įvairių pasiūlymų iš Užimtumo tarnybos, tačiau, kaip sako, nė vienas pasiūlymas taip nesudomino.
Tada jis sudalyvavo „SOPOS“ organizuojamoje šešėliavimo iniciatyvoje, kai žmonės su negalia gali išbandyti įvairias profesijas. Išbandžius padirbėti greitojo maisto restorane, Karolis darbdaviams patiko ir šie jį pakvietė pasilikti.
Karolis atviras – darbas ir savi finansai stipriai prisidėjo prie didesnio pasitikėjimo savimi. Po darbo Karolis mėgsta šokti, dainuoti, anksčiau lankė socialines dirbtuves „Vilniaus Viltyje“, o tai taip pat leidžia geriau jaustis.
„Šoku kas antrą penktadienį, šokiuose ir dainuoju – ten būna karaokė, taip pat lankau plaukimo treniruotes. Porą kartų buvome nuvažiavę į turnyrus – netgi medalių laimėjau. (...) Daug vaikštau į įvairius koncertus – Jessicos Shy, „Katarsio“, Nemo iš Eurovizijos.
Šiaip mėgstu labai įvairią muziką – nuo repo, hiphopo, roko, alternatyvaus roko, popso, k-pop. Iš lietuvių atlikėjų gal „Katarsis“, „ba.“ labiausiai patinka. Mėgstu kiną – siaubo filmus, komedijas, veiksmo filmus“, – dalijasi Karolis.
Taip pat skaitykite
Į rankas įduoda meškerę
Bendrija „Vilniaus Viltis“ organizuoja socialines dirbtuves, kurių metu žmonės su negalia mokosi atlikti įvairius darbus, pavyzdžiui, iš medžio gamina inkilus. Iki darbo pradžios tai darė ir Karolis. Bendrijos vadovas Giedrius Bagdonas sako, kad paprastai žmonėms su negalia įsidarbinti sudėtinga. Trukdo ir darbdavių požiūris, ir pasitikėjimo savimi trūkumas.
Pasak G. Bagdono, socialinės dirbtuvės žmonėms padeda ir atrasti save bei įgauti daugiau pasitikėjimo, ir išmokti to, ko reikalauja darbo rinka, – atsakomybės, darbštumo, punktualumo ir kūrybiškumo.
„Negalią turintys žmonės susiduria su sunkumais įsidarbinant. (...) Darbdaviai pasiskaičiuoja efektyvumą, kiek jie sumoka ir kiek gauna naudos“, – LRT.lt sako G. Bagdonas.
Kaip pastebi jis, maža dalis darbdavių žmones su negalia priima noriai – dauguma iš karto sako „ne“. Visgi G. Bagdonas džiaugiasi, kad yra darboviečių, kurios atveria savo duris negalią turintiems žmonėms.
„Tai priklauso nuo įmonių vadovų pasaulėžiūros, vertybių. Jie žiūri ne tik į įmonės pelningumą, bet supranta, kad gali žengti žingsnelį į priekį ir padaryti kažką gero pažeidžiamoms visuomenės grupėms. Tai gal netgi svarbiau nei organizacijos paaukojami pinigai – tokiu būdu darbdavys žmogui įduoda meškerę, kad jis pats pasigautų žuvį, o ne tik duoda pašalpą. Tai labai svarbu“, – akcentuoja G. Bagdonas.
Negalią dar mato kaip riziką
Socialinės įdarbinimo agentūros „SOPA“ vadovė Jurgita Kuprytė sutinka, kad įdarbinimo procese gali kilti visa puokštė iššūkių. Visų pirma, atkreipia dėmesį ji, kai kurie žmonės su negalia susiduria su negalios stigma, kai darbdaviai juos mato kaip kažko negalinčius ar galinčius mažiau.
„Toks požiūris veikia ir žmogų, jo pasitikėjimą savimi. Daug žmonių su negalia nedirba ilgą laiką, tai reiškia, kad ir jų įgūdžiai pasenę, ne tokie, kokių reikalauja rinka. Atotrūkis gali būti didelis, todėl daug sunkiau konkuruoti darbo rinkoje. (...)
Kai žmonės turi neigiamos patirties arba tiesiog yra ilgai sėdėję namie, globojami tėvų ar kitų artimųjų, nėra pasitikėjimo savimi, kuris labai svarbus, ypač – pirmaisiais etapais. Be pasitikėjimo savimi labai sunku parodyti, kad esi geriausias iš visų kandidatų“, – LRT.lt pasakoja J. Kuprytė.
Pasak jos, gali būti, kad dėl pačios negalios darbdavys turi pritaikyti darbo sąlygas, aplinką ar užduotis, dėl to kai kurie darbdaviai baiminasi įdarbinti žmogų su negalia.
„Kartais darbdaviai žmogaus su negalia įdarbinimą mato kaip riziką ir bijo rizikuoti, ypač, jei niekada nesusidūrė su negalia. Darbdaviai gali galvoti, kad bus labai sudėtinga, kils papildomų rūpesčių, o tai stabdo pirmą kartą priimti tokį sprendimą.
Būna abejonių, ar žmogus su negalia gali dirbti taip pat produktyviai kaip kiti. Kartais tokia dvejonė yra pagrįsta, bet kartais – ne. Žmonių negalios labai skiriasi, jų įtaka produktyvumui taip pat gali būti labai skirtinga“, – pabrėžia J. Kuprytė.
Pasak organizacijos „SOPA“ vadovės, jei įdarbinimas būna sėkmingas, darbdavių baimių lieka mažiau. Pavyzdžiui, neretai įmonė nori įdarbinti daugiau žmonių su negalia ar priimti kitokią negalią turinčių darbuotojų.
Kiti darbdaviai tampa atviresni dėl darbuotojų trūkumo – iškilus sunkumams darbuotojų paieškose, darbdaviai supranta, kad, padarę nedidelių pokyčių, gali užpildyti darbuotojų trūkumą ir įdarbinti žmones su negalia.
„Žinoma, įmonės nedarbina žmonių su negalia tik iš geros širdies – joms reikia darbuotojų. Yra ir socialinės atsakomybės momentas, kai darbdaviai nori daryti prasmingus dalykus. Tai vertina jaunoji darbuotojų karta, kuri nori dirbti tokioje įmonėje, kuri priima įvairius žmones, kurioje yra daugiau įtraukties“, – vardija J. Kuprytė.
Susiradus darbą net pradeda spindėti akys
Nors įsidarbinti nėra paprasta, darbą susiradę žmonės su negalia atsiskleidžia kitomis spalvomis. Pavyzdžiui, pastebi G. Bagdonas, būna, kad darbo neturintys žmonės su negalia daugybę metų praleidžia namuose – kol šeimos nariai dirba, jie spalvina knygeles ar žiūri televizorių. Susiradus darbą, prasideda naujas gyvenimo etapas.
„Įsidarbinę žmonės jaučia, kad gali patys pasirūpinti savo hobiais, nusipirkti mėgstamų daiktų, prisidėti prie šeimos biudžeto, kad nuvyktų į kelionę, į užsienį. Kažkas pasidaro buto ar kambario remontą, įsigyja norimos įrangos. Žmonės tampa savarankiškesni ir drąsesni, labiau pasitiki savimi“, – džiaugiasi G. Bagdonas.
Tai pastebi ir „SOPOS“ vadovė J. Kuprytė. Įsidarbinus, radikaliai pasikeičia žmogaus būsena, pastebi ji.
„Žmonės pasikeičia vizualiai, tai gali matyti plika akimi. (...) Matome, kad žmogus ir apsirengęs geriau, ir išsitiesęs, šypsosi, akys spindi. Žmonės pasijaučia oriais žmonėmis, kurie gali dirbti, užsidirbti, turi darbą, yra kaip visi. Tas jausmas daro ir vidinių, ir išorinių pokyčių.
Aišku, ir materialinė gerovė pagerėja, atsiranda jausmas, kad gali prisidėti prie šeimos poreikių, išvažiuoti atostogų ar įsigyti televizorių. Tai ir pajamos, ir tam tikra tapatybės dalis“, – teigia J. Kuprytė.
