Varėnos krašte, pušynų ir laukinių pievų apsuptyje, slepiasi vietos, kuriose augalai vasarą skleidžia pavėsį, kvapus, grožį, ramybę. Dar daugiau – čia apie juos galima sužinoti, juos patirti, susipažinti su grožį puoselėjančiais šeimininkais, rašoma Varėnos vasaros festivalio „Nerk į vasarą gamtos ritmu“ pranešime žiniasklaidai.
Subrendęs, išjaustas, ilgus metus kurtas Audronės ir Vytauto Ilginių sodas, Rasos Sakalauskienės sodyba prie Noso ežero – „Dilgėlių sodas“, „Žolynų asorti“ sodas, kuriame Daiva Baublienė augina vaistažoles, Onutės Krukonienės puoselėjama „Augalų oazė“ ir Eglės Makselytės įkurti „holos SODAI“ – į tokią išskirtinę kelionę po gražiausias ir įdomiausias Varėnos apylinkių sodybas galės leistis vasaros sezono atidarymo šventės „Nerk į vasarą gamtos ritmu“ dalyviai ir svečiai. Vandeniui dedikuota šventė šiais metais vyks vandenų apsuptame Varėnos Dainų slėnyje.
Ekskursijos „Sodų kelionės“ organizatorė, „holos SODŲ“ įkūrėja Eglė Makselytė sako, kad šioje kelionėje lankytojai skatinami sustoti, atpažinti augalus, prisėsti pokalbiui apie lėtą, draugišką santykį su gamta. „Turėti daugiau dirbant mažiau – įmanoma. Svarbu leisti gamtai tapti jūsų pagalbininke, išmokti kūrybinio ravėjimo filosofijos. Juk šalia miško norisi kurti gamtai draugiškas erdves“, – pasakoja sodininkė.
E. Makselytė „holos SODUS“ įkūrė šalia kaimo, kuriame kadaise gyveno jos proseneliai. „Namas priklausė giminaičių giminaičiams, tai nebuvo mūsų giminės sodyba. Pamenu, vieną ankstyvą pavasarį nusprendėme leistis į žygį ir apžiūrėti vietovę. Vasarą praeiti neįmanoma, trisdešimt metų sodyboje niekas negyveno, ji buvo paskendusi krūmuose, brūzgynuose. Kai galiausiai pasiekėme seną namą, garsiai ištariau: „Kaip norėčiau čia turėti sodybą!“. Grįžusi į Vilnių atsisėdau prie kompiuterio, žiūriu – parduoda. Ir labai panašu, kad šitą! Klėtelės kampą nuotraukoje matau. Skambinu, klausiu, tikrai ta! Labai ir nesiderėjau, o paskui sužinojau, kad pirmoji šios sodybos gyventoja buvo tolima mano giminaitė, irgi Makselytė“, – pasakoja.
Gimusi Varėnoje, ji septyniolikos išvyko studijuoti į Vilnių ir sau pažadėjo, kad gyvens mieste, negrįš į gimtinę. Tačiau viskas pasisuko kitaip. „Iš čia turbūt išplaukia ir mano gyvenimo filosofija – ne esame erdvės, kurioje gyvename, šeimininkai, ji mus prisikvietė, todėl turime būti malonūs svečiai, ją gerbti, nesugadinti, tausoti. Juk atėjome ir išeisime, o ji liks“, – šiandien kalba moteris, juokaudama, kad į Vilnių nuvyksta tik pasisvečiuoti pas vyrą.
Sodyba, prisimena, ją pasitiko dzūkiškomis džiunglėmis – krūmynais ir brūzgynais. Galėjo daryti paprastai – sukviesti vyrus iš kaimo, iškirsti, viską sukūrenti ir palikti plynę, tačiau norėjosi pajusti vietos dvasią, ją užčiuopti. Tad tarsi gamtos archeologė pradėjo po truputį valyti aplinką, atrado senus akmenis, unikalius, į Raudonąją knygą įrašytus augalus, pamatė senųjų medžių faktūras ir grožį. Erdvė tarsi atsiskleidė, atsivėrė, įsileido naująją šeimininkę.
Betvarkant sodybą ir jos aplinką, E. Makselytei ir gimė „holos SODŲ“ idėja. „Supratau, kad reikia daugiau žinių, nusprendžiau studijuoti kraštovaizdžio dizainą, baigiau gamtos terapijos studijas. Mane žavi holistinė, visa apimanti, kurianti, gydanti gamtos ir žmogaus sinergija. Tikiu, kad augmenija gali teikti ne tik estetinių pojūčių, bet ir ekologinių, bioįvairovės žinių.
Būtų nuostabu, jei gamta nebijotų žmogaus veiklos, o žmogus gerai jaustųsi gamtoje. Nebijau erkių, nepykstu, kai stirnos nugraužia mano medžius ir pasidžiaugiu, kad po sodybos pievą neršiantys kurmiai išgaudo kurklius. Pirmaisiais metais dar bandėme lapus rinkti, bet dabar ir tuos rudenį paliekame, tegu vabaliukai ir sliekai peržiemoja.
Pavasarį, kai jie išsibėgioja, o lapai išdžiūva, pravažiuojame su žoliapjove, susmulkiname, pieva pasitręšia. Vasarą paliekame nešienautas erdves, žydinčias pievas įrėminame žoliapjove suformuotais takais, kurie sodybos aplinkai suteikia subtilios tvarkos. Neapsunkiname savęs darbais. Tai vadiname efektyvumu be pastangų“, – pasakoja sodybos šeimininkė.
Jai artima japonų vabi sabi filosofija. Sako, ji išlaisvina, pradedi džiaugtis formomis, faktūra, dermėmis, kurias kuria ne žmogus, o gamta. Mato, kad akmenys apsamanojo, na ir puiku – nevalo jų. Gražu, ir darbo mažiau. Pieva samanomis apaugo – nuostabus pojūtis vaikščioti basomis, tarsi eitum per prabangiausią kilimą.
Visi žydintys augalai, visos gėlės sodyboje integruotos į gamtą, darželių čia nėra, vienas augalas prie krūmelio prisiglaudęs, kitas – prie akmenyno, dar kitas – pamiškėje ar prie tvenkinio. Augalai natūraliai įsilieja į gamtos pagrindą. Ir ginkmedis čia, ir putinų, gudobelių pasodinta, ir šešiolikos šermukšnių kolekcija, ir keli jazminai, erškėčiai, daugybė įvairiausių rūšių bijūnų. Palei tvenkinio pakrantę, pamiškės paunksmėje – snapučiai. Koks grožis, kai sužydi violetine spalva.
E. Makselytė sako, kad gamtos terapijos kursas jai atvėrė dar platesnį požiūrį – Visatos kontekste tai, kas vyksta žmogaus gyvenime, atrodo juokingai menka. Ir vis dėlto gamta padeda atsitraukti nuo kasdienybės, pamiršti rūpesčius, pasiekti gilesnes emocijas.
„Holos SODAI“ šiandien tapo mano gyvenimo būdu, esu gamtoje, noriu su ja supažindinti kitus žmones, padėti jiems pajusti gamtos galias, grožį netobulumuose, amžėjimo ir besikeičiančio gražumą. Atrodo, kad ši vieta, kurioje taip netikėtai atsidūriau, tam ir sukurta“, – priduria.
Ekskursija po Dzūkijos sodus, kuriuose susitinka gamta, žmonės ir kūryba, „Sodų kelionės“ vyks birželio 7 dieną, sekmadienį. Turistinis maršrutas ves po išskirtines žaliąsias erdves, jose laukia susitikimai su sodų puoselėtojais, galimybė įsigyti išskirtinių, šiam kraštui būdingų augalų.
