Ričardo Šumilos veido publika dažniausiai nemato, o kalba jis daugiausiai rankų mostais. Tačiau į muzikos kelią jį palydėjo įgimtas jautrumas, kuriuo šiandien jis dalijasi ir su savo gyvenimo partnere Kamile Gudmonaite.
LRT RADIJO laidoje „Genijaus kailyje“ Lietuvos nacionalinio operos ir baleto teatro vyr. dirigentas dalijasi įžvalgomis apie nelengvą muzikos pedagogams krentančią užduotį atskleisti naujo žmogaus talentus, apie jo paties kelią į dirigavimą ir santykių reikšmę jo gyvenime.
Viso pokalbio su R. Šumila klausykite laidos įraše:
– Ar tiesa, kad tavo šeima yra visai nesusijusi su muzika?
– Mano tėtis yra baigęs kulinariją, nors tuo profesionaliai neužsiima, dabar jis yra durų ir spynų meistras, tuo ir užsiima didžiąją gyvenimo dalį. Mano mama buvo ekonomistė, buhalterė, dirbo administracinį darbą Vytauto Didžiojo universitete. Mama šiek tiek mokėsi muzikos mokykloje, tačiau neįgijo muzikinio išsilavinimo.
Tačiau į muziką atėjau tėvų dėka. Jie pastebėjo, kad mane traukia muzikantai, kad domiuosi muzika, pasikonsultavę, jie nusprendė išleisti mane į muzikos mokyklą. Vėliau viskas susidėliojo savaime, pats nusprendžiau, kur toliau pasukti.
– Kaip tu atsimeni save vaikystėje, kaip tau sekėsi mokytis muzikos?
– Pirmieji metai nebuvo lengvi, tikrai daug kas priklauso nuo pedagogų, dabar tai suprantu dar geriau, nes ir pats esu pedagogas mokykloje. Reikia suprasti tai, kad mokytojas turi individualų laiką su vaiku akis į akį, tame yra daug psichologinių niuansų, tu privalai suprasti to vaiko būdą. Galbūt vienam vaikui yra reikalingas spaudimas, tėviška ranka, kuri jo nesutraumuos, tačiau kitam vaikui neapgalvotas žodis gali būti tikras peilis, palikti didelį pėdsaką jo gyvenime.
Norėčiau, kad mano prisiminimai būtų gražesni, dažnu atveju būdavau nuvertinamas, turėjau sunkesnę patirtį, ypač grojant fortepijonu.
– Kas tau leido perlipti patirtas traumas ir išlikti muzikoje?
– Aš pakeičiau mokytoją ir specialybę – atsitraukiau. Gavau mokytoją, kuri buvo visai kitokia, ji buvo labai įdomi, charizmatiška, užvedanti, atvira. Nesakyčiau, kad ji buvo švelni, bet ji buvo labai teisingai. Labai greitai atsigavau, tai net pasijautė gyvenime, atėjo pasitikėjimas savimi, atsirakino kūrybiškumas, ir grojimas fortepijonu tapo lengvesnis, pradėjau kurti muziką, burti ansamblius.
Aišku, tais laikais viskas buvo kitaip, pedagogikoje tikrai buvo daugiau muštro, darymo per „negaliu“, per „reikia“. Dabar daug dalykų keičiasi, keičiasi mokymosi procesas (...). Aišku, tikrai kartais jautiesi, kad negali kažko pasakyti, nors turėtum, nes esi mokytojas, tačiau aš stengiuosi būti atviras. Jei matau, kad yra kažkokia bėda, tikrai nebijau būti griežtesnis. Nors iš mokinių pusės gali pasitaikyti ir manipuliacijų, jie pratę augti šiltnamyje.
– Kokias pamokas išsinešei iš didžiųjų savo mokytojų?
– Per gyvenimą turėjau labai daug mokytojų, kurie nebuvo su manimi susiję tiesiogine prasme, bet laikiau juos mokytojais (...). Man visada imponavo mokytojai, kurie įdėjo bent kiek širdies į mane ir mūsų santykį.
Po mokyklos baigimo norėjau stoti į simfoninį dirigavimą, atėjau pas Juozą Domarką, vėliau susitikome ir kituose gyvenimo etapuose, bet jis, matyt, nė neatsiminė, kad kažkada buvome susitikę, kai buvau dar berniukas. Jis tą dieną man padarė patikrinimą, negalėjau atsakyti į nė vieną klausimą ir jis pasakė – tau dar ne laikas.
Tai manęs nesužlugdė, tai buvo mano atspirties taškas, bandžiau įrodyti, kad galiu. Tai yra labai gili tema, dabar šį klausimą dažnai užduodu psichologo kabinete – ar visada kažką bandžiau įrodyti? (...). Ar tikrai nėra taip, kad lipu per save nepastebėdamas kitų žmonių, negerbdamas savo laisvo laiko? Tik neseniai pradėjau apie tai galvoti ir dėlioti dalykus į lentynas.
– Ar tavo darbe yra vietos pokštams?
– Aišku, kad yra, dirbant su dideliu kolektyvu ir daug skirtingų žmonių, tikrai nutinka visko ir koridoriuose, ir ant scenos. Juoko ir pokšto reikia dirbant ir tokį darbą.
Dirbant su Monika Liu juokiamės viso koncerto metu, kartais juokaujame, kad mūsų pasikalbėjimus turėtų įgarsinti, mes vienas kitą ir pašiepiame, ir padrąsiname, turime gerą chemiją (...). Viskas priklauso nuo kūrinio ir jo nuotaikos, todėl viskas priklauso nuo situacijos ir įsijautimo.
– Kokią savybę norėtum pavogti iš Kamilės Gudmonaitės?
– Kamilė yra labai jautri, mes abu esame jautrūs, bet ji nuolat ieško prasmės ir gylio, dėl to ir jos kūryba yra tokia, ji turi daug simbolizmo, prasmingumo.
– Ar įmanoma dviem jautrioms sieloms išbūti ir išgyventi?
– Įmanoma. Manau, kad gerai suprantame vienas kitą ir galime vienas kitą papildyti. Galbūt kartais sunku vienas kitu pasirūpinti, kai abu esame nuovargyje ar jautrume, tačiau tuo pačiu mes labai lengvai vienas kitą matome.
Mes esame labai panašūs, nors ir skirtingi, kaip ir visi žmonės. (...)
– Kaip manai, ar meno žmogus gali būti atsidavęs ne tik menui?
– Man labai patinka tingėti, buitis man taip pat nėra svetima. Naujausias mano projektas yra motoroleris. Kuo daugiau jį taisau, tuo daugiau jį reikia remontuoti. Man patinka tokie dalykai (...). Kartais man reikia įsižeminimo.
Su Kamile gyvename name, ūkinių darbų yra visada – tai genėti medžius, tai surinkti obuolius, tai nupjauti žolę, tai surinkti lapus.
– Kaip įsivaizduoji savo gyvenimą, kai tapsite šeima?
– Aš to labai laukiu ir manau, kad nėra nieko neišsprendžiamo. Matau tokį vaizdą ir jo labai noriu. Manau, kad pasidalijus darbais tikrai viskas yra įmanoma.
– Ar savo vaikus kreiptum į muziką?
– Faktas, kad tikrai nepirščiau vaikams muziko karjeros.
