Pietų Sudanas yra viena jauniausių pasaulio valstybių, nepriklausomybę nuo Sudano paskelbusi tik 2011 metais, tačiau vos pradėjusi savarankišką gyvenimą šalis netrukus paniro į pilietinį karą, kuris sunaikino didelę dalį infrastruktūros, dar labiau pagilino etninius konfliktus ir paliko milijonus žmonių priklausomus nuo humanitarinės pagalbos. Šiandien Pietų Sudanas dažniausiai minimas kalbant apie badą, klimato krizę, pabėgėlius ar Jungtinių Tautų misijas, tačiau už visų statistikų slypi labai sudėtinga ir kartu nepaprastai gyva visuomenė, kurios kasdienybė daugeliui europiečių atrodytų sunkiai suvokiama.
Vos išvykus iš sostinės Jubos gana greitai pasidaro aišku, kad valstybė čia veikia visai kitaip nei esame įpratę Europoje. Asfaltas baigiasi po kelių kilometrų, kelio ženklų nėra, o po stipresnio lietaus ištisi regionai gali tapti nepasiekiami savaitėmis. Kelionės planai čia priklauso ne nuo grafiko, o nuo oro, todėl rytai prasideda labai anksti – ne dėl karščio, bet dėl baimės, kad prasidėjęs lietus tiesiog atkirs kelią atgal, todėl viską turi planuoti nuolat žiūrėdamas ne tik į laikrodį, bet ir į dangų.
Vieną rytą iš Boya genties stovyklos skubėjome išvažiuoti vos pamatę horizonte besikaupiančius debesis, nes vietiniai gidai ramiai paaiškino, kad jeigu smarkiai palis, sostinę galime pasiekti ne tą pačią dieną, o geriausiu atveju rytoj. Tokiomis akimirkomis labai aiškiai supranti, kad gamta čia vis dar stipresnė už infrastruktūrą, o lietus gali turėti daugiau galios nei institucijos sostinėje.
Šalis, kurioje Jungtinių Tautų automobiliai – kasdienybė
Važiuojant per šalį nuolat matai Jungtinių Tautų „World Food Program“ automobilius, kurie čia yra beveik tokie pat įprasti kaip pas mus autobusai. Daugelyje regionų žmonės vis dar neturi nuolatinio priėjimo prie švaraus vandens, o kai kuriose vietovėse humanitarinės organizacijos iš esmės palaiko bazinį gyvenimą – tiekia maistą, vandenį, vaistus ir padeda išgyventi bendruomenėms, kurias nuolat veikia potvyniai, sausros arba konfliktai.
Pagal Jungtinių Tautų duomenis, daugiau nei du trečdaliai Pietų Sudano gyventojų šiandien priklausomi nuo humanitarinės pagalbos, o didelė dalis šalies infrastruktūros taip ir liko nesukurta net praėjus daugiau nei dešimtmečiui po nepriklausomybės paskelbimo.
Daugelyje regionų žmonės vis dar neturi nuolatinio priėjimo prie švaraus vandens, o kai kuriose vietovėse humanitarinės organizacijos iš esmės palaiko bazinį gyvenimą.
Turizmas Pietų Sudane vis dar beveik neegzistuoja, todėl keliaudamas čia nuolat jautiesi ne kaip turistas, o veikiau kaip žmogus, trumpam patekęs į labai uždarą ir retai matomą pasaulį. Vienas mano partnerių Pietų Sudane, gidas Davidas, pasakojo, kad per metus dirba maždaug su trimis šimtais turistų, o visoje šalyje jų apsilanko mažiau nei penki tūkstančiai. Palyginimui, tiek žmonių Vilniaus senamiestį gali pereiti vos per kelias valandas, todėl daugelyje kaimų vietiniai į atvykėlius vis dar žiūri su nuoširdžiu smalsumu, o vaikai kartais tiesiog stovi ir stebi, tarsi būtum atvykęs iš visai kitos planetos.
Gyvenimas, kuriame karvės reiškia daugiau nei pinigus
Didelė dalis kelionės vyko lankant Mundari ir Dinkų gentis, kurių gyvenimas iki šiol sukasi aplink galvijus. Karvės čia nėra tik gyvuliai ar maisto šaltinis – jos reiškia statusą, šeimą, galimybę tuoktis, išgyventi ir būti gerbiamam bendruomenėje. Vaikai nuo mažens mokomi rūpintis banda, o pirmasis jų gyvenimo tikslas dažnai būna susitaupyti ožkai, kuri vėliau virsta keliomis ožkomis, tada karve ir galiausiai visa banda. Vienas vietinis vyras mums aiškino, kad būtent taip berniukai pamažu kuria savo ateitį ir galimybę kada nors turėti šeimą.
Mundari galvijų stovyklose gyvenimas atrodo tarsi atkeliavęs iš visai kito laikmečio. Vakare tarp tūkstančių karvių vyksta bendros maldos, vyrai muša būgnus, dainuoja, o aplink tvyrantys deginamų karvių išmatų dūmai saugo gyvulius nuo vabzdžių.
Kuo ilgiau ten būni, tuo aiškiau supranti, kad galvijai čia nėra tik ekonomikos dalis – aplink juos sukasi beveik visas gyvenimas, ritualai ir net higienos supratimas.
Turizmas Pietų Sudane vis dar beveik neegzistuoja, todėl keliaudamas čia nuolat jautiesi ne kaip turistas, o veikiau kaip žmogus, trumpam patekęs į labai uždarą ir retai matomą pasaulį.
Apėjome stovyklą, o vietinis vyrukas, gana gerai kalbantis angliškai, mums surengė savotišką ekskursiją. Pirmiausia nuvedė prie didžiausio buliaus – jo ragai siekė maždaug pusantro metro. Tada paprašė parodyti, kaip jie plaunasi rankas ir galvą karvės šlapimu. Galiausiai pakvietė pasižiūrėti, kaip vyras pučia orą karvėms į makštį, tiksliau – į reprodukcinį traktą. Tradiciškai tikima, kad tai gali padėti pieningumui ar padidinti gyvulio vertę. Nors šiuolaikinė veterinarija tokios praktikos nerekomenduoja, Mundari žmonės ją vis dar plačiai taiko.
Kitą vakarą Dinkos gentyje prisijungėme prie maldos ir netrukus tapome savotiška vakaro programos dalimi – genties atstovas paprašė manęs pasakyti kalbą, o po vietinių giesmių mes, nelabai sugalvodami, ką daugiau dainuoti, užtraukėme „Du gaidelius“. Tokiomis akimirkomis labai aiškiai pajunti, kaip absurdiškai kartais atrodo mūsų įprastas pasaulis su nuolatiniais terminais, susitikimais, karjeros planais ir skubėjimu.
Karvės čia nėra tik gyvuliai ar maisto šaltinis – jos reiškia statusą, šeimą, galimybę tuoktis, išgyventi ir būti gerbiamam bendruomenėje.
Kita vertus, romantizuoti tokio gyvenimo taip pat neįmanoma. Didelė dalis žmonių čia gyvena itin sudėtingomis sąlygomis, neturi stabilaus priėjimo prie medicinos, elektros ar švaraus vandens, tačiau kartu geba išlaikyti labai stiprų bendruomeniškumo jausmą, kuris daugelyje vakarietiškų visuomenių jau seniai tapo retenybe.
Vaikystė čia atrodo visai kitaip
Kasdienybėje nuolat susiduri su dalykais, kurie verčia jaustis nejaukiai. Vaikai prie patikros punktų pardavinėja virtus kiaušinius, riešutus ar tiesiog prašo tuščių vandens buteliukų, nes jie naudojami pienui laikyti. Maždaug septynerių ar aštuonerių metų berniukas, kurį pamatėme dorojantį antilopę, darbą atliko taip užtikrintai, lyg būtų tai daręs visą gyvenimą. Kitur stebėjome, kaip mažamečiai vaikai gano milžiniškas bandas arba neša sunkesnius daiktus, nei patys sveria.
Tačiau kartu būtent Pietų Sudane ne kartą teko pagauti save galvojant, kad kai kurie mūsų įsivaizdavimai apie „atsilikusias“ visuomenes yra labai paviršutiniški. Mundari galvijų stovykloje susipažinome su vyru, kuris vienas prižiūrėjo du mažus vaikus, kol jų mama dirbo kaime. Vietiniai aiškino, kad vaikų auginimas čia nėra vien moters atsakomybė, o jei mama dėl kokių nors priežasčių negali pasirūpinti vaiku, tai padaro kitos bendruomenės moterys.
Kelių žmonų kultūra ir bendruomenės taisyklės
Kalbėdami su vietiniais daug diskutavome apie šeimą, santuoką ir bendruomenės gyvenimą. Daugelis vyrų čia turi po kelias žmonas, o vienas mūsų vairuotojų visiškai ramiai pasakojo turintis keturias žmonas ir penkis vaikus. Šalia sėdėjęs virėjas iš Kenijos tik juokėsi, kad jam užtenka ir vienos žmonos, todėl net pačioje Afrikoje kultūriniai skirtumai kartais atrodo labai dideli.
Tačiau įdomiausi pokalbiai prasidėdavo tada, kai kalba pasisukdavo ne apie gentis ar karves, o apie šeimą ir vaikų auginimą. Vienas pirmųjų mus nustebinusių dalykų – po skyrybų vaikai, nesvarbu, mergaitė ar berniukas, lieka gyventi su tėčiu. Mama gali juos lankyti, tačiau vaikas auga tėvo namuose, dažniausiai prižiūrimas močiutės arba būsimos naujos žmonos. Kodėl? Nes būtent per vyrą čia tęsiasi šeimos linija ir perduodama kultūra.
Daug kas čia sprendžiama ne per valstybines institucijas, o per genties autoritetus ir tradicijas.
Vis dėlto jeigu mama nori susitikti su vaiku, viskas vyksta per moterų tinklą – ji kreipiasi į savo tetą, ši susisiekia su vyro mama, ir tada jos suorganizuoja susitikimą. Jei jis vyksta vyro namuose, vyras privalo išeiti ir palikti mamą vieną su vaiku. Tėčio vaidmuo čia nepaprastai svarbus. Pareigos jausmas atrodo beveik beribis. Vyrai žino, kad turi rūpintis savo mamomis ir išlaikyti savo vaikus.
Vietiniai pasakojo ir apie tai, kaip bendruomenė reguliuoja šeimos konfliktus. Jei vyras netinkamai elgiasi su žmona, pirmiausia įsikiša šeima, vėliau – kaimo vyresnieji. Jei problema neišsprendžiama, bausmės gali sulaukti ir pats vyras. Daug kas čia sprendžiama ne per valstybines institucijas, o per genties autoritetus ir tradicijas.
Dar vienas nuolat grįžtantis jausmas Pietų Sudane – supratimas, kad valstybė čia daug kur vis dar egzistuoja tik teoriškai. Važiuojant tarp regionų nuolat tenka stoti patikros punktuose, kur mokesčiai dažniausiai neturi jokios aiškios logikos. Vienur už pervažiavimą sumokame 40 tūkstančių Pietų Sudano svarų ir dar vandens buteliuką, kitur – kelis šimtus dolerių, tačiau blogiausia net ne pati suma, o visiškas neapibrėžtumas, nes niekada nežinai, kiek teks stovėti, kas tą dieną priims sprendimus ir ar apskritai pavyks pervažiuoti be papildomų derybų.
Kartais atrodo, kad visa sistema čia paremta ne taisyklėmis, o nuotaika, asmeniniais santykiais ir improvizacija, todėl net kelių valandų kelionė gali labai greitai pavirsti visa diena automobilyje, stebint, kaip aplink tave gyvenimas tiesiog vyksta savu ritmu.
Afrikos stereotipai griūva labai greitai
Labai įdomūs pokalbiai buvo su vietiniais apie darbą bei išsilavinimą. Virėjas, padedantis per kelionę, turi turėti kokybiško maisto, pasakojo esantis iš Kenijos, tačiau Pietų Sudane uždirbantis daugiau nei savo šalyje, nes čia lengviau rasti kvalifikuotą darbą. Jo teigimu, Kenijoje šiandien tiek daug žmonių turi universitetinį išsilavinimą, kad konkurencija darbo rinkoje tapo milžiniška, todėl dalis žmonių ieško galimybių kitose Afrikos valstybėse. Tuo metu Pietų Sudane vis dar trūksta specialistų beveik visose srityse, nors bendra ekonominė situacija šalyje išlieka labai sudėtinga ir pastaruosius metus vis blogėja.
Tai šalis, gyvenanti tarp labai seno pasaulio ir modernybės, kuri net lėčiausiose vietose vis tiek po truputį ateina.
Tokie pokalbiai labai greitai sugriauna primityvų europietišką požiūrį į Afriką kaip į vienalytį žemyną. Skirtingų šalių ekonomika, visuomenės problemos ir gyvenimo būdas čia kartais skiriasi ne ką mažiau nei Europos valstybėse, todėl po kurio laiko pradedi suprasti, kad kalbėti apie Afriką kaip apie vieną reiškinį yra beveik tas pats, kas vienodai apibūdinti Lietuvą, Portugaliją ir Norvegiją.
Pokyčiai ateina net į atokiausias stovyklas
Keliaujant po Pietų Sudaną nuolat matai ir tai, kaip greitai net atokiausias vietas pasiekia pokyčiai. Vyresni Mundari vyrai dar neturi apatinių priekinių dantų, nes anksčiau tai buvo tradicinis genties ženklas, tačiau jaunesniems ši praktika beveik nebetaikoma.
Dar prieš kelerius metus jie gerdavo šviežią galvijų kraują, o šiandien dažniau jį verda ir maišo su košėmis. Net maistas po truputį keičiasi – ryžiai, sorgai ar kukurūzų košė tampa vis įprastesni ten, kur anksčiau dominavo tik pienas ir mėsa.
Ir turbūt būtent tai šiandien labiausiai apibūdina Pietų Sudaną – tai šalis, gyvenanti tarp labai seno pasaulio ir modernybės, kuri net lėčiausiose vietose vis tiek po truputį ateina. Kartais su kiniškais telefonais, kartais su plastikiniais buteliais, kartais su optinio interneto kabeliais, kurie tiesiami šalia purvo kelių, kur po lietaus dar sunkiai išvažiuoja automobiliai.
Ką iš tiesų parsiveži iš Pietų Sudano
Po savaitės ten supratau vieną labai paprastą dalyką – Pietų Sudanas nėra vieta, į kurią važiuoji ieškoti komforto ar gražių atostogų nuotraukų. Greičiau priešingai – tai šalis, kuri labai greitai išmuša iš įprasto europietiško ritmo ir priverčia iš naujo įvertinti dalykus, kuriuos namuose laikome savaime suprantamais: veikiančius kelius, stabilumą, švarų vandenį, aiškias taisykles ar tiesiog galimybę planuoti rytojų.
Tačiau kartu tai ir vieta, kurioje labai aiškiai pamatai, kiek daug mūsų gyvenime užima bereikšmis skubėjimas, nuolatinis produktyvumo vaikymasis ir rūpesčiai, kurie staiga ima atrodyti nebe tokie svarbūs. Gal todėl iš Pietų Sudano labiausiai parsiveži ne nuotraukas ar istorijas apie gentis, o labai keistą jausmą, kad pasaulis gali veikti visiškai kitaip, nei buvai įpratęs galvoti.
