Kaip skamba miestas? Ar jo balsas slypi paukščių čiulbėjime už lango, istoriniuose sluoksniuose, neišlikusių bendruomenių pėdsakuose, o gal kasdienėse miesto ribose, kur susitinka skirtingi gyvenimai? Apie tai „Open House Vilnius“ organizuotoje diskusijoje kalbėjosi architektūros istorikė dr. Marija Drėmaitė, sociologas dr. Tadas Šarūnas ir urbanistas Martynas Marozas. Diskusiją moderavo architektas Matas Šiupšinskas, rašoma „Open House Vilnius“ pranešime žiniasklaidai.
Diskusijos dalyviai sutarė, kad miestas kalba daugeliu balsų vienu metu: per gamtą, per žmonių kasdienes veiklas, per architektūrą, viešąsias erdves, atmintį ir net per tai, kas mieste jau yra išnykę. Vilnius, pasak pašnekovų, šiandien ypač svarbus kaip daugiabalsė erdvė, kurioje turi atsirasti vietos tiek istorijai, tiek dabarties bendruomenėms, tiek natūraliai miesto gyvybei.
„Man miesto balsai pirmiausia siejasi su trimis temomis: miesto gamta, miesto veiklomis ir istorine-antropologine perspektyva. Jis kalba ne tik per pastatus ar gatves, bet ir per tai, kokius garsus girdime skirtingu paros metu, kokias kalbas, vardus, ženklus ar ištrintų bendruomenių pėdsakus dar galime jame perskaityti“, – sakė dr. M. Drėmaitė.
Anot jos, šiuolaikiniame mieste gamta neturėtų būti suprantama kaip kažkas, kas prasideda tik parke ar už miesto ribų. Priešingai – miestiečiai turi teisę reikalauti, kad gamta būtų integruota į kasdienę gyvenamąją aplinką. „Ne į Vingio parką išeiti gamtos, o reikalauti, kad mes pro langą iš bet kur mieste galėtume ją girdėti“, – pabrėžė architektūros istorikė.
Miestas kaip socialinis konfliktas
Diskusijoje daug dėmesio skirta ir socialinėms miesto riboms. Sociologas dr. T. Šarūnas priminė, kad Vilnius nėra vienalytis – tai daugybė skirtingų Vilnių, kuriuos žmonės patiria nevienodai. Miestas, pasak jo, vis dar pasižymi nelygybe, o kasdieniai susidūrimai su įvairove yra būtina gyvo miesto sąlyga.
„Socialine prasme yra Vilniai – daugiskaita. Skirtingi žmonės labai skirtingai kuria savo gyvenimus mieste. Miestas visada yra konflikto erdvė, bet klausimas, kiek tas konfliktas yra civilizuotas ir kiek mes mokame vieni kitus išgirsti“, – teigė sociologas.
Jo manymu, vienas svarbiausių ateities uždavinių – kad miestas netaptų dar labiau segreguotas, o viešosios erdvės iš tiesų būtų bendros skirtingoms grupėms: vaikams, senjorams, skirtingų pajamų ir patirčių žmonėms: „Sveikos miesto erdvės bruožas yra tai, kad ten susitinka įvairūs žmonės. Kai gyvename tik savo burbuluose, neišmokstame susikalbėti.“
Kartu jis siūlė miestą suvokti ne tik kaip fizinę struktūrą, bet ir kaip savotiškai „kalbantį“ organizmą, kurio balsas nėra vienareikšmis. „Miestas kalba tarsi betoninėmis lūpomis ir gerklomis, bet man jis [balsas] aiškiausias tada, kai kalba patys miestiečiai. Svarbu suprasti, kad ne visiems miestas kalba vienodai – žmonės jį perskaito iš labai skirtingų asmeninių patirčių. Vieni gyveno toje vietoje visą gyvenimą, kiti atvyksta iš mažesnio miestelio ir erdvę jaučia visai kitaip“, – sakė sociologas.
Pasak jo, ši socialinė įvairovė reiškia, kad architektūrinės ir urbanistinės vertės niekada nėra suvokiamos vienareikšmiškai. Dėl to itin svarbus tampa tarpininkavimas – gebėjimas padėti miestą „išgirsti“. „Tokie renginiai kaip „Open House Vilnius“ daro labai svarbų darbą – jie padeda žmonėms perskaityti miestą, išgirsti, ką jis kalba, ir galbūt patiems pasijusti išgirstiems“, – teigė sociologas.
Miestas kaip sluoksnių ir paslėptų struktūrų tinklas
Urbanistas Martynas Marozas diskusijoje pabrėžė, kad miestas nuolat kalba per savo sluoksnius – istorinius traktus, ribas, susiformavusius praėjimus, bendruomenių atmintį ir urbanistinę struktūrą. Jo teigimu, urbanistikos ir architektūros užduotis yra ne tik kurti nauja, bet pirmiausia išmokti įsiklausyti į tai, kas jau yra.
„Miestas nuolatos šneka su mumis per savo sluoksnius. Mūsų, urbanistų, darbas – pabandyti tai, ką jis bando mums pasakyti, iškomunikuoti per architektūrą“, – sakė M. Marozas.
Jis taip pat atkreipė dėmesį, kad ne kiekvienai miesto erdvei būtina intensyvi intervencija. Kartais, pasak urbanisto, brandžiausias sprendimas yra sąmoningai nieko nedaryti. „Nedaryti irgi yra strategija. Kartais reikia suprasti, kad vietos fainumas ir yra tai, jog joje dar nėra visko iš anksto suprogramuota“, – teigė jis, kalbėdamas apie viešųjų erdvių perprojektavimo riziką.
Ši mintis rezonavo ir su M. Drėmaitės išsakytu požiūriu į miesto kaitą. Ji priminė, kad įsiklausymas į vietą kartais reiškia labai paprastus veiksmus – ne perkurti, o stebėti, suprasti, išsaugoti, leisti miestui kalbėti pačiam.
Diskusijoje buvo minimas žymus prancūzų architektų Anne Lacaton ir Jean-Philippe Vassal duetas, kurių praktikoje ne kartą pasitaikė situacijų, kai, gavę užduotį pertvarkyti viešąją erdvę, jie pirmiausia ilgai stebėjo, kaip žmonės ja naudojasi, ir galiausiai nusprendė, kad pakanka minimalių intervencijų – pavyzdžiui, sutvarkyti takus ar atnaujinti suoliukus – užuot iš esmės keitus vietos charakterį.
Kokiais balsais Vilnius kalbės po 20 metų?
Pašnekovai taip pat pabrėžė, kad miesto balsai nėra vien žmonių balsai. Į pasakojimą apie architektūrą ir paveldą šiandien vis dažniau įtraukiami ir kiti miesto gyventojai – medžiai, paukščiai, gyvūnai, net nematomos ekosistemos. Tokia perspektyva plečia pačią miesto sampratą ir kviečia mąstyti jautriau.
Kalbėdami apie Vilnių po 20 metų, diskusijos dalyviai išsakė viltį, kad miestas išliks daugiabalsis, nestandartinis ir įvairialypis. Jie linkėjo mažiau automobilių triukšmo, daugiau gamtos, socialinės įvairovės, geresnio santykio su istorine aplinka ir gebėjimo išgirsti vieniems kitus.
„Nenorėčiau, kad Vilnius po 20 metų skambėtų unisonu. Norėčiau, kad jame išliktų įvairovė, balansas, daugiau balsų ir daugiau sveiko konflikto. Svarbu, kad miestas netaptų sterilus“, – dalijosi dr. M. Drėmaitė.
Jai pritarė ir architektas M. Šiupšinskas: „Kai tu turi viešą erdvę, kurioje senoliai geria kavą, vaikai šalia žaidžia – krūva skirtingų žmonių ir interesų kažkaip maišosi, visi išmoksta galų gale sugyventi. Tavęs taip smarkiai neerzina tas kitas ir kitoks esantis šalia.“
Atviros architektūros festivalis „Open House Vilnius“ šiemet vyks gegužės 16–17 d. ir pakvies aplankyti net 60 objektų, susipažinti su 10 miesto kūrėjų biurų bei patirti architektūrą bei miesto balsą per skirtingas menines veiklas ir edukacijas. Ekskursijas renginyje veda savanoriai-gidai, kurie jau yra tapę neatsiejama renginio sėkmės dalimi. Šiais metais renginyje talkins daugiau kaip 400 savanorių.
Ekskursijos vyks lietuvių, anglų, ukrainiečių ir gestų kalbomis. Visos ekskursijos nemokamos, patekimas į jas – gyvos eilės principu.
Atviros architektūros festivalį organizuoja Architektūros fondas. „Open House Vilnius“ priklauso „Open House Worldwide“ tinklui, jungiančiam daugiau kaip 50 pasaulio miestų. Festivalį iš dalies finansuoja Vilniaus miesto savivaldybė.
Nepraleiskite svarbiausių kultūros naujienų ir gaukite jas kiekvieną penktadienį į savo elektroninio pašto dėžutę užsisakę LRT kultūros naujienlaiškį. Šio naujienlaiškio nenorėsite atsisakyti.
