Vaikų gyvenimas vis labiau persikelia į skaitmeninę erdvę, tačiau kartu su tuo auga ir rizikos, apie kurias vis dar kalbama nepakankamai. Nors vaikų viliojimas, seksualinis spaudimas ar išnaudojimas internete nėra nauji reiškiniai, Lietuvoje vis dar susiduriama su teisinėmis, edukacinėmis ir prevencinėmis spragomis, teigiama Lietuvos žmogaus teisių centro pranešime žiniasklaidai.
Kriminologė Melita Tauragauskaite, nagrinėjusi šią temą savo moksliniame darbe Utrechto universitete, aiškina, kad viena didžiausių vaikų viliojimo internete grėsmių – reiškinio nematomumas jo pradžioje. Tai retai prasideda akivaizdžiai pavojingai, priešingai – dažniausiai atrodo kaip visiškai įprastas bendravimas.
„Dažniausiai viskas prasideda labai natūraliai – nuo ryšio ir pasitikėjimo kūrimo. Tai gali būti dėmesys, komplimentai, draugiškas bendravimas“, – aiškina M. Tauragauskaite. Anot jos, būtent šis etapas yra kritinis, nes vaikas dar nejaučia jokios grėsmės.
Kai pasitikėjimas jau sukurtas, situacija keičiasi. „Sukūrus pasitikėjimą, santykis tampa artimesnis, o nusikaltėlis gali pradėti manipuliuoti – prašyti nuotraukų, paslaugų ar kurti romantinį ryšį“, – sako ji. Vėliau tai gali peraugti į spaudimą ar net šantažą.
Svarbų vaidmenį čia atlieka anonimiškumas – internete galima apsimesti kitu žmogumi, net vaiko bendraamžiu, o tai ženkliai palengvina pasitikėjimo kūrimą.
Nuo patyčių iki pornografijos
„Vaikų linijos“ psichologė Jurgita Smiltė Jasiulionė pasakoja, kad vaikai, susidūrę su viliojimu ir priekabiavimu internete, pagalbos kreipiasi, tačiau dažnai – ne į šeimos narius.
„Vaikai kreipiasi į „Vaikų liniją“ pagalbos, kuomet susiduria su nemaloniomis patirtimis internete. 2025 m. sulaukėme 1150 kreipimųsi įvairiomis temomis, susijusiomis su patirtimis internete bei socialinėse medijose“, – sako ji.
Pasak psichologės, problemų spektras yra platus. „Dažniausiai vaikai ir paaugliai į mus kreipiasi dėl iššūkių, susijusių su kompiuteriniais žaidimais, meile ir santykiais internete, elektroninėmis patyčiomis ar susidūrimu su pornografija“, – vardija ji.
Tačiau dalis atvejų yra gerokai rimtesni. „Viliojimo tema buvo minima 65 vaikų ir paauglių kreipimuose, o dar 60 atvejų jauni žmonės pasakojo, kad patiria seksualinį išnaudojimą ir šantažą“, – atskleidžia J. S. Jasiulionė.
Kas sutrukdo apie tai kalbėti
Nepaisant to, kad pagalbos linijos sulaukia kreipimųsi, daug vaikų vis tiek lieka vieni su savo patirtimis. Viena pagrindinių priežasčių – suaugusiųjų reakcijos baimė.
„Vaikai nerimauja dėl suaugusiųjų reakcijos, sužinojus, kad jie susiduria su nepageidaujamu seksualiniu kontaktu internete. Vaikų patirtis rodo, kad suaugę linkę supykti, moralizuoti ir net nubausti“, – aiškina psichologė.
Kartais atsakomybė netiesiogiai perkeliama pačiam vaikui. Artimi suaugusieji neretai tarytum apkaltina patį vaiką: „ko tu sėdi tame internete“, „ištrinsim tavo paskyras – ir baigsis šios nesąmonės“.
Prie baimės prabilti prisideda ir manipuliacija iš nusikaltėlių pusės bei vidiniai jaunuolių jausmai. „Vaikai gali bijoti, kad situacija pablogės, jausti gėdą ar kaltę, arba netikėti, kad suaugusieji gali padėti“, – priduria J. S. Jasiulionė.
Lietuvoje trūksta sisteminio požiūrio
M. Tauragauskaite teigia – didžiausia problema Lietuvoje yra ne pavieniai atvejai, o sisteminių sprendimų trūkumas. Edukacija, prevencija ir teisinis reguliavimas dažnai veikia fragmentiškai.
„Nors yra nevyriausybinių organizacijų, jų veikla nėra sisteminė. Trūksta valstybinių programų ir ilgalaikio finansavimo“, – sako kriminologė. Anot jos, tai lemia, kad problema spendžiame nenuosekliai.
Ne mažiau svarbios ir teisinės spragos. „Lietuvoje dažnai akcentuojamas fizinio susitikimo faktas, tačiau realybėje vaikų viliojimas internete nebūtinai tuo baigiasi – daliai nusikaltėlių pakanka virtualios veiklos“, – teigia ji.
Vaikų viliojimas internete šiuo metu Lietuvoje nėra aiškiai uždraustas, todėl vaikus internete vijojantys asmenys bausmių sulaukia ypatingai retai. Praėjusią savaitę Seime buvo pristatytas seksualinio smurto pataisų paketas, kuris kriminalizuotų šią veiklą.
Prevencija turi apimti ir nusikaltėlius
Vienas labiausiai diskutuotinų, bet svarbių aspektų – darbas su potencialiais nusikaltėliais. Pasak M. Tauragauskaites, ši tema Lietuvoje vis dar tabu.
„Šį nusikaltimą realiai galima stabdyti tik dirbant su tais asmenimis, kurie jaučia seksualinį potraukį vaikams“, – sako pašnekovė. Ji pabrėžia, kad kitose Europos šalyse jau veikia anoniminės pagalbos linijos.
„Tokios priemonės padeda sustabdyti veiksmus dar prieš jiems įvykstant – neleidžia mintims virsti realiais nusikaltimais“, – priduria ji.
Mitai, kurie trukdo spręsti problemą
Pašnekovės sutaria, kad vienas didžiausių iššūkių – visuomenėje gajūs mitai. Jie ne tik klaidina, bet ir trukdo imtis efektyvių sprendimų.
„Vienas svarbiausių mitų – kad tai nutinka tik „problemiškiems“ vaikams. Iš tikrųjų tai gali nutikti bet kuriam vaikui, besinaudojančiam internetu“, – sako M. Tauragauskaite.
Vis dėlto, ji pabrėžia, kad didesnėje rizikoje yra tie, kurie jaučiasi vieniši, turi žemą savivertę, patiria sunkumų šeimoje ar neturi artimų ryšių. Taip pat pažeidžiami gali būti vaikai, ieškantys savo tapatybės ir atsakymų internete, pavyzdžiui, LGBTQ+ jaunuoliai.
Taip pat vis dar vyrauja klaidingas požiūris į edukaciją. „Svarbu paneigti įsitikinimą, kad kalbėjimas apie ribas skatina netinkamą elgesį. Priešingai – tai suteikia vaikams įrankius apsisaugoti“, – pabrėžia ji.
Ką daryti susidūrus su pavojumi?
Specialistės pabrėžia, kad susidūrus su pavojumi internete, svarbiausia – nesiizoliuoti. Net jei vaikas nežino, kaip reaguoti, pagalbos ieškojimas yra esminis žingsnis.
„Labai norisi padrąsinti vaikus kreiptis pagalbos – nepriklausomai nuo to, kaip sureagavo į atėjusias žinutes. Jei kyla klausimų, kaip toliau reaguoti, svarbu nelikti vienam“, – sako psichologė J. S. Jasiulionė.
Ji pateikia ir konkrečius žingsnius:
• nereaguoti į gaunamas žinutes – neatsakyti ir neplėtoti pokalbio;
• išsaugoti įrodymus, kad toks kontaktas buvo;
• blokuoti vartotoją arba pranešti platformai apie netinkamą elgesį;
• ieškoti pagalbos – kreiptis į patikimą suaugusįjį ar emocinės paramos tarnybą.
Tėvų vaidmuo tokiose situacijose – kritinis. „Padėkokite, kad vaikas jums papasakojo, priminkite, kad palaikysite. Vaikui pirmiausia reikia mūsų ramybės ir skubių, bet ne skubotų sprendimų“, – pabrėžia ji.
