Antrosios EUROVIZIJA.LT atrankos finalininkas Atikin (Nikita Vaitkevičius) jau spėjo ir užkariauti žiūrovų simpatijas bei pelnyti šiemet kol kas didžiausią jų balsų skaičių, ir sulaukti kritikos dėl to, kad yra koncertavęs ir įrašęs albumą Rusijoje.
Apie visa tai Atikin ir šnekėjosi su LRT popmuzikos vyr. redaktoriumi Ramūnu Zilniu, kuris kalbina visus į finalą patekusius atlikėjus. Atikin atsakė ir į daug aistrų internete keliančius klausimus.
– Kaip sugalvojai ateiti į EUROVIZIJA.LT atranką?
– Taip tiesiog išėjo. Kuriant per mane tarsi eina melodija ir žodžiai, taip atėjo ta daina. Tuomet iš mane supančių žmonių pradėjau gauti žinutes, kad ši daina tiktų „Eurovizijos“ atrankai, o aš mėgstu įsiklausyti į tai, ką aplinkiniai man sako.
– Repas Lietuvos „Eurovizijos“ atrankose gana retas dalykas. Kaip manai, kodėl?
– Vien repas gal ir nebūtų labai įdomus, tačiau dainoje jis persipina su folkloru ir dramenbeiso stiliumi – rezultatas neblogas.
– Apie ką yra daina „Deganti žemelė“?
– Ji yra apie vidinį karą, kuris vyksta mūsų viduje. Esu atlikėjas idealistas ir tikiu, kad galime susitaikyti su savimi, pamilti save, o tada eiti į pasaulį – daina labiau apie tai.
– Kaip kilo mintis į dainą įtraukti folkloro motyvus?
– Jeigu trumpai, tarėmės su prodiuseriu, kokia galėtų būti būsima daina. Tuo metu klausiausi grupės „Ugniavijas“ ir man kilo noras paieškoti skirtingų liaudies dainų, radau „Bernužėlius kareivėlius“ – ir mano viduje tarsi kažkas sujudo. Mintis sujungti hiphopą su folkloru man kirbėjo ir seniau, bet daugeliui tai atrodydavo keistai.
Tą folklorinę dalį mano dainoje atlieka dalis ansamblio „Ratilio“ – puikūs žmonės.
– Kiek metų repuoji?
– Jau 14 metų. Pradėjau Londone, kur išvykau būdamas 16 metų. Ten studijavau finansus ir vadybą (mokyklą baigiau labai jaunas, nes 5 klasę peršokau eksternu).
Londone greitai supratau, kad finansai nėra mano kelias, noriu kurti muziką. Tada nusprendžiau, kad kas benutiktų ir kaip sunku bebūtų, stengsiuosi eiti šiuo keliu. Aišku, šiame kelyje buvo ir paklydimų, priklausomybių, buvau jaunas ir supykęs ant pasaulio, kad su manimi ne taip pasielgė, bet dabar esu ramus.
– Kalbant apie paklydimus, daugeliui rūpi klausimas, ką tu veikei Rusijoje 2020-aisiais ir kodėl vykai ten koncertuoti?
– Beveik 12 metų gyvenau užsienyje, keturis Anglijoje ir aštuonis Amerikoje. Kai gyvenau Amerikoje, turėjau draugų Rusijoje, kurie pakvietė mane pakoncertuoti ir kurti muziką. Visada norėjau būti išgirstas (kūriau ir angliškai, ir rusiškai, ir lietuviškai) ir tame burbule, kuriame egzistavau, sukausi ne aplink politiką – tai buvo pramogų pasaulis, muzika ir galimybės.
– Ar dabar, žiūrėdamas atgal, supranti, dėl ko kyla daug diskusijų ir klausimų?
– Taip, galiu tai suprasti, bet mano širdis švari. Aš niekada neturėjau jokių blogų ar politinių intencijų.
– Daug kas analizuoja tavo dainos tekstą ir ieško ten Kremliaus naratyvo. Jie sako, kad žodžiai apie taiką, apie tai, kad visi turi apsikabinti, atspindi dabartinę Rusijos poziciją. Ką tu apie tai manai?
– Aš esu kūrėjas, atlikėjas ir idealistas, kuris tiki, kad šiame pasaulyje gali būti taika, kad mes galime išmokti gyventi taikoje su savimi ir priimti pirmiausia save ir vienas kitą. Mano daina nėra apie konkrečią situaciją, konkretų karą, ji visų pirma yra apie mano vidinį karą – esu perėjęs per daug skausmo.
– Užduosiu klausimą, kurį uždavė ne vienas skaitytojas: „Atikin, kieno Krymas?“
– Ukrainos.
– Yra ir toks pamąstymas, kad tu gali būti Rusijos propagandos Trojos arklys, kuris atėjo į „Euroviziją“.
– Ne. Na, ką aš dar galiu pasakyti – ėjau ne su ta energija ir ne ta intencija. Jei žmonės kažkur nukeliauja savo fantazijose, tai yra jų asmeninis reikalas.
– Ar tave tokie pamąstymai skaudina?
– Ne, nes aš žinau, kas aš esu, ir žmonės, kurie yra aplink mane, žino, kas aš esu ir kaip kuriu. Jei klausysiu, ką kiekvienas sako, aš išprotėsiu, niekada neišleisiu jokios dainos ir nieko negalėsiu padaryti viešai.
– Tavo vardas Nikita – kodėl save vadini Atikin?
– Tai mano vardas, užrašytas atbulai. Seniau turėjau kitokį pseudonimą – kai gyvenau Anglijoje, mane visi vadino trumpiniu Nick, o aš tada pasivadinau Nick Brook, man tai tiesiog gerai skambėjo.
Kai persikrausčiau į Ameriką, ten kursuose susitikau su buvusiu vienu iš „The Beatles“ agentų, jo pasakojamos istorijos iš muzikos pasaulio mane labai įkvėpė. Vieną dieną man pavyko su juo nueiti papietauti, pokalbio metu jis mano senąjį pseudonimą sukritikavo ir patarė ką nors daryti su savo vardu. Tada keletą mėnesių mąsčiau ir Atikin yra geriausia, ką sugalvojau.
Tarp kitko, turiu maišyto keturių tautų kraujo – daugiausia ukrainietiško, taip pat rusiško, žydiško ir lietuviško. Mano abu tėvai gimę Lietuvoje ir turi lietuviškus pasus, bet jų kraujas mišrus.
– Jeigu tau dabar ateitų pasiūlymas koncertuoti Rusijoje – kai kurie Vakarų reperiai ir dabar ten važiuoja – ką pasakytum?
– Ne, be šansų.
– O jei ateitų pasiūlymas koncertuoti festivalyje Ukrainoje?
– Kodėl gi ne. Žmonės labai akcentuoja, kad esu kelis kartus koncertavęs Rusijoje, ir nepastebi, kad iš karto po Rusijos porą kartų koncertavau Ukrainoje, Kyjive, kartu su reperiu NKNKT. Tiesiog esu labai komunikabilus žmogus, pažįstu daug žmonių ir negalėjau nuspėti, kad prasidės plataus masto invazija. Koncertuoti festivalyje Kyjive būtų garbė.
– Žmonėms kliūna ir tavo judesiai, ir tavo dideli batai scenoje atrodo nepatogūs...
– (Juokiasi). Aš esu dėkingas žmonėms, kurie reiškia savo nuomonę konstruktyviai ir bando ne purvą pilti, o realiai įsijaučia į šią dainą ir nori prisidėti bei padėti. Taip, mano batai dideli ir tai yra mano įvaizdžio dalis – manau, kad su juo puikiai padirbėjo stilistė Karina Panina.
O dėl darbo su judesiu – bus matyti, pirmą kartą dalyvavau tokio pobūdžio televizijos projekte ir man tai buvo nemenkas išbandymas.
– Kuo dabar dar gyveni, be muzikos ir EUROVIZIJA.LT atrankos?
– Mano dukrytei suėjo šeši mėnesiai. Tai yra nauja į gyvenimą atėjusi atsakomybė ir geriausias dalykas, kuris galėjo nutikti. Iki jos gimimo negalėjau iki galo suprasti, kas yra besąlygiška meilė. Dabar į ją žiūriu kaip į savo mokytoją, kuri parodo, kaip besąlygiškai mylėti, ir kai ji į mane žiūri savo meilės kupinomis akytėmis, apima sunkiai nusakomas, bet labai geras jausmas.
