„Aš noriu šnekėti apie pasaulį, apie klimatą, apie karą, nieko nebrukant, bet analizuojant“, – sako Tomas Narkevičius-Free Finga. Muzikos atlikėjas, kūrėjas LRT RADIJO laidoje „Vasaros popietė“ dalijasi savo būsimojo albumo problematika, sėkmės, kuri neatėjo pernakt, istorija ir kalba apie atsakingą kūrybą, kuri verčia jaunus žmones mąstyti.
– Ar tavęs negąsdina tai, kokios sėkmės sulaukia tavo koncertai?
– Šiurpas manęs nebekrečia, nes pastarosiomis dienomis atsiverčiau nuotrauką iš 2023 m. teatro „Vilniaus klasika“. Tuo metu darėme koncertą penkiems šimtams žmonių. Esu scenoje jau šimtą metų, bet per porą metų judėjimas labai išaugo, dėl to esu labai dėkingas, nes suprantu, kad tai nėra vien tik mano talento dalykas, tai yra kitų žmonių įdirbis – mano grupės, mano vadybininkės, mano aplinkos. Manęs dėl to ir nebekrečia šiurpas, aš tik esu labai dėkingas.
– Ar tiesa, jog vadybininkai, prodiuseriai dažnai lieka šešėlyje, nors jie atlieka didelį darbą?
– Tarp dviejų žmonių turi įvykti žmogiškasis kontraktas. Ne viskas yra apie procentus ar darbą, turime susiprasti, ką vienas iš kito ištraukiame ir kuo galime vienas kitą papildyti. Mes su Dominyka labai mylime savo darbą, vienas iš kito ištraukiame entuziazmą ir stumiame daryti dalykus. Kai esi apsuptas žmonių, kurie kai kuriuos dalykus daro geriau už tave, kurie žino tavo silpnąsias puses, tave jaučia – viskas tampa paprasčiau.
Mes su Dominyka susitikome sėdėdami ant žemės, gerdami kavą ir nieko neturėdami, pradėjome viską statyti kartu.
– Kokios yra tavo silpnosios pusės?
– Aš esu ganėtinai privatus žmogus, stengiuosi savo asmeninio gyvenimo nepainioti su savo, kaip atlikėjo, gyvenimu – dėl to nukenčia mano turinio sklaida. Dominyka labai gražiai, labai taktiškai daro viską, kad iki manęs net neateitų tam tikri dalykai, pasiūlo, kaip reklamuoti savo koncertus. Aš esu dėkingas, nes man nereikia galvoti apie nereikalingus dalykus, galiu galvoti tik apie muziką.
Mes su Dominyka susitikome sėdėdami ant žemės, gerdami kavą ir nieko neturėdami, pradėjome viską statyti kartu.
– Kuo tu gyveni dabar? Ar žinai, koks bus kitas tavo etapas?
– Taip, ir tai mane baugina, nes gyvenu metus į priekį. Taip gyventi yra sudėtinga, nes kartais realybėje yra sunkiau būti nei ateityje. Kartais užsidegu dainos ar albumo idėja ir pradedu gyventi tada, kai jis bus išleistas, pamirštu, kad kitą sekmadienį man yra koncertas, kuriam turiu ruoštis.
Šiuo metu aktyviai rašome mano kitą albumą, tai yra „Plastikos“ tąsa, tačiau turiu ganėtinai aiškią temą – kalbu apie aplinkos pokytį. Aš noriu šnekėti apie pasaulį, apie klimatą, apie karą, nieko nebrukant, bet analizuojant.
– Ar stovėdamas ant scenos tu jauti pareigą kalbėti apie svarbius dalykus?
– Pastaruoju metu labai daug apie tai galvoju. Stebėdamas savo auditoriją, stebiu ir save, savo aplinką. Neseniai kalbėjau su savo terapeute, turėjau daug klausimų apie Palestiną, turėjau daug nerimo, nežinojau, kur pasidėti. Manyje yra daug noro daryti kažką, kas ne tik yra susiję su muzika. Mums reikia pilietiškumo, mums reikia paruošti jaunus žmones, jie turi norėti balsuoti, kalbėti jautriomis temomis.
Aš taip pat pirmą kartą gyvenu šį gyvenimą, aš ieškau būdų ir formų tai daryti ir tik mažais žingsniais tikiuosi atrasti atsakymus į pačiam rūpimus klausimus.
– Gruodžio mėnesį planuoji koncertą „Žalgirio“ arenoje – ką tau reiškia toks didelis šou?
– Jaučiuosi puikiai, su kiekvienu koncertu krenta mano barjerai ir jaudulys. Man atrodo, jog tai, ką darysime „Žalgirio“ arenoje, neprilygsta skrydžiui į Marsą, mes tik norime išgryninti savo koncertus. Mums svarbu atskleisti daugiau muzikos pusių, mums patinka pamuzikuoti ir „pasidaužyti“.
Viso pokalbio klausykite laidos įraše.
