Retai apie savo vidinį pasaulį atviraujanti dainininkė Aistė Pilvelytė LRT RADIJO laidoje „Genijaus kailyje“ susitinka su savo ilgamete įkvėpėja Celine Dion – moterimi, kuriai muzika ir meilė tapo gyvenimo kertiniais akmenimis. Kalbėdama apie Celine gyvenimo vingius, Aistė atveria savo širdį: pasakoja apie griežtą, bet mylinčią šeimą, skaudžias patyčias sovietmečio mokykloje, ryšį su tėvu, kuris ją lepino obuoliukais ir pokalbiais, ir tai, kaip išmokusi neparodyti silpnumo išliko stipri, kai teko gintis nuo nepageidaujamo dėmesio.
– Ar galėtum pasakyti, kad šeima, kurioje užaugai, buvo išskirtinė?
– Mano šeima buvo labai disciplinuota, viskas buvo itin sustrateguota, mane auklėjo gana griežtai, dirbdavau tol, kol pavargdavau. Visada jaučiau spaudimą iš savo tėvų, bet už tai esu jiems labai dėkinga, nes aš nebūčiau tokia, kokia esu, nemokėčiau planuoti savo laiko – tai yra labai svarbu. Tačiau visur turi būti viduriukas.
Gerai atsimenu, kaip grodama pianinu prašydavau tėčio išeiti į lauką, bet man neleisdavo. Jei norėdavau pramogų, viskas turėdavo būti padaryta, man muzikos mokykla nebuvo tik užsiėmimas. Jei galėčiau atsukti laiką atgal, kalbėčiau apie aukso viduriuką.
– Ar kartais liūdėdavai dėl to, kad neturėjai užtektinai laiko vaikiškiems užsiėmimams?
– Liūdėdavau, nes neturėjau laiko daugiau pabūti su kitais vaikais: šokinėti per gumytę, žaisti. Bet iš kitos pusės – dėl to esu, kas esu.
– Kas tave labiau lepino – mama ar tėtis?
– Mane tėvai mokėjo lepinti, nors kartu turėjo griežtumo, kurio aš bijodavau. Tėčio lepinimas pasireikšdavo per maistą – atnešdavo man supjaustytą obuoliuką į lovą, iškepdavo batono. Jis mokėdavo mane pasisodinti ir su manimi pasikalbėti: kas man gerai, kas man blogai. Mama to nemokėjo.
Aš iš tėčio jaučiau begalinę meilę, ji buvo tokia stipri, kad jam daugiau nereikėjo nieko daryti. Mama manęs nelepino, aš buvau tėčio vaikas.
– Ar jūs su tėčiu turėjote stiprų ryšį?
– Mūsų ryšys buvo stiprus. Mes buvome labai skirtingi, kai užaugau, pradėjau nepritarti jo veiksmams, jo nuomonei, nes jo charakteris – labai stiprus.
– Ar tau mokykloje yra tekę patirti patyčių?
– Esu patyrusi daug patyčių. Aš manau, kad sovietinių laikų mokykla buvo labai žalojanti, ypač ji paveikė jautrius žmonės. Patyčios egzistuoja ir dabar, žinau tai iš savo dukros Ugnės, vaikai yra labai žiaurūs – tokie buvo visais laikais.
Tačiau savo laiku aš neleisdavau, kad iš manęs tyčiotųsi, aš brėždavau savo ribas, duodavau atgal. Aš nuo mažens buvau jautri, bet stipri, žinojau, kad mane suvalgys, jei parodysiu, kokia esu iš tikrųjų. Dėl to žmonės ir suaugę dedasi kaukes. Manau, kaukės yra reikalingos, jei leidi būti valdomas kito, tau užlips ant galvos.
– Ar su neigiamu požiūri esi susidūrusi ir šou versle?
– Taip, kai tik pradėjau savo karjerą, man buvo 17 metų. Būdavo dedamos tokios antraštės, keliamos tokios nuotraukos, dėl kurių tekdavo sėdėti ir verkti. Tačiau aš perėjau tą skaudžią mokyklą, sustiprėjau, supratau, kaip reikia bendrauti su žurnalistais, supratau, kaip reikia elgtis viešumoje. Tu negali rodyti viso savo nuoširdumo, nes tave tiesiog suvalgys. Dėl to aš nebevaikštau į netikras laidas, išmokau savo pamokas.
– Kaip tu manai, kodėl viešumoje tave engė?
– Mano tėvas Lietuvoje nebuvo mylimas žmogus, jis turėjo savo nuomonę, savo strategijas, aš buvau jo priešingybė, bet mus tapatino, aš tai jaučiau. Prie manęs prieidavo žmonės ir klausdavo tokių dalykų, dėl kurių man būdavo labai gėda, aš sakydavau: „Gal čia ne apie mano tėvą.“ Aš nebežinodavau, ką sakyti. Jis tikrai darė keistus dalykus, dėl jų man buvo labai gėda. Dėl to vėliau kentėjau ir aš.
– Esi minėjusi, kad tave pastebėjo Sporto rūmų direktorius, kuris tave pradėjo vežioti į tarptautinius projektus – ar tai tau padėjo prasiskinti kelią į sceną?
– Jis nušvietė didelę dalį mano kelio, pradėjau važinėti į tarptautinius koncertus, kiekvienas jų atnešė daug patirties. Mano kelionė yra labai įdomi. Kiekvienas konkursas duodavo vis daugiau patirties ir atrodžiau vis mažesnis ančiasnapis, pradėjau skinti laurus.
<...> Turėjau vyrą, kuris mane prodiusavo, įkūrė namuose studiją, sakau, kad jis būtų dėl manęs atidavęs gyvybę, bet buvau kvaila ir pasakiau jam ne – aš dar susirasiu vyrą. Jis buvo mano gyvenimo vyras, bet per savo charakterį aš jį paleidau. Tas žmogus ir turėjo būti mano vyras. Tokio žmogaus daugiau nesutikau. Jis viską darė, kad būčiau laiminga. Jis nemokėjo kurti muzikos, bet išmoko ir sukūrė pusę mano pirmojo albumo. Paleidau tą žmogų, labai gaila.
– Ar kada nors norėtum atsukti laiką atgal?
– Esu pridariusi klaidų, tikrai atsukčiau laiką atgal. Manau, kad tokio žmogaus kaip jis aš niekada nebesutikau. Jis buvo atsidavęs ir mylintis žmogus.
– Ar kada nors esi patyrusi išskirtinį dėmesį?
– Tikrai taip, ypač mane stebi vedę vyrai. Jei iš jų gaunu kokią žinutę, dažniausiai neatrašau, bet kartais paklausiu, ar jie galės pasižiūrėti žmonai į akis. Aš labai nemėgstu nesąžiningų žmonių, kurie visada kažką gyvenime turi daryti neteisingai. Mane erzina tokie vyrai, ypač tie, kurie varvina seiles dėl visų moterų.
– Koks žmogus galėtų prieiti prie tavęs ir kaip?
– Labai paprastai, aš esu labai paprasta, galiu lengvai eiti į kontaktą (...). Aš galiu bendrauti su visais žmonėmis, nesu užsidėjusi karūnos. Dažniausiai, kai žmonės mane pažįsta, jie pamato, kad esu labai paprasta.
Aš negaliu pati prieiti prie vyro, esu senų pažiūrų. Tai yra ne mano stilius, nors gal ir reikėtų (...). Aš nesakau, kad tai yra blogai, tačiau tai yra mano priešingybė, gal ir smagu, kai moterys moka paspausti vyrus, gal tokios poros ir veikia.
Viso pokalbio klausykite čia:
