Aistė Pilvelytė gyvena tarp scenos šviesų ir vidinių tylų – tarp „Eurovizijos“ svajonės, kuri dar nebaigta, ir neišsipildžiusio troškimo tapti psichologe. Ji mokosi paleisti savo tiesas, gydo save žiniomis ir muzika, o gyvenimo prasmės ieško ne tik dainose, bet ir pokalbiuose su šunimis bei savęs pažinime.
– Aiste, užsiimi daug skirtingų dalykų ir dar kartas nuo karto pražysti „Eurovizijos“ scenoje. Ką tau reiškia tavo veiklos?
– Man norisi nugyventi gyvenimą prasmingai, aš to labai siekiu, bet nenoriu perdegti. Kai nori daug ką padaryti ir įsiamžinti savo pėdutes, tada prasideda pamąstymai apie naujas dainas, „Euroviziją“, naują grupę, tada pradedi galvoti, ką atiduoti vaikams, o dar norisi spėti pasportuoti ir dar pasimokyti psichologijos.
Kiekvienoje paskaitoje sėdžiu išsižiojusi, suprantu, kad mano neišsipildžiusi svajonė yra būti psichologe. Aš nuo vaikystės buvau tas vaikas, kuris visada norėjo visiems padėti. Mano mamos visada klausdavo: „Iš kur pas jus toks vaikas?“ Visi mano draugai buvo seneliai. Aš jaučiau euforiją padėdama žmonėms (...). Vėliau, išgyvendama sunkią gyvenimo situaciją, pradėjau skaityti daug su psichologija susijusių knygų. Dabar manau, kad to turėtų mokyti net mokyklose.
– Ar pastebėjai, kad psichologija dažnai griauna pirminius žmogaus įsitikinimus?
– Pastatykime dešimt žmonių, papasakokime jiems vieną istoriją ir pamatysime, kad visi tie žmonės vieną istoriją supras kiekvienas savaip. Kiekvienas turi atsirinkti pagal save, net renkantis taisykles. Aš turėjau tokią patirtį, turėjau daug įdomių žmonių aplink save. Papasakojus istoriją, žmonės sugebėdavo perpasakoti ją absoliučiai kitaip. Įdomu, kaip mes viską perleidžiame per save. Kas tu esi, tą tu ir supranti.
– Kaip tada sutarti poroje?
– Vyras niekada neturi ginčytis su moterimi ir turi visada leisti sau pralaimėti. Vyras net neturėtų eiti į kovą, aš visada galvoju, kad vyras, kuris eina į kovą su moterimi, elgiasi nevyriškai. Aš manau, kad geriau būti laimingam nei teisingam. Jeigu sueina du sąmoningi žmonės, jie moka laviruoti. Tačiau jei tu visada nori būti teisingas, tada santykiai pradeda priminti karą.
– Kodėl tau taip svarbu laimėti būtent „Eurovizijoje“?
– Nes tu įeini į istoriją.
– Kodėl tau tai yra svarbu?
– Tai taip pat svarbu, kaip išleisti albumą, parašyti knygą, dalyvauti konkurse, kuris turi gerą vardą. Man tai buvo labai svarbu, nes aš žinau, kad daugiau nieko taip gerai nemoku daryti, kaip dainuoti, ir nieko turbūt jau nemokėsiu taip gerai daryti, kaip dainuoti. Aš jaučiu, kad aš galiu perteikti tai, ką jaučiu ir išgyvenu, per savo balsą, per dainavimą. Paskutinis mano pasirodymas buvo absoliučiai kitoks. Jis buvo švelnus, jautrus, man jis labai patiko, nesvarbu, jog kažkas už tai nenubalsavo.
Bet kokia karjera turi kažkaip pasibaigti. „Eurovizija“ man yra nepabaigtas reikalas (...). Aš lipau daug kartų, pergalė ne kartą buvo šalia (...). Aš esu toks žmogus, kuris nėra linkęs išsidraskyti ar kaltinti save. Aš galvoju apie dainą, apie savo komandą, apie žinutes, kurias gaunu po pasirodymų.
– Kaip tu save ištrauki iš tamsos į šviesą?
– Viskas prasideda nuo pokalbio su savimi.
– Ką tu pasiėmei iš metų psichologijos moksle?
– Atradau daug dalykų apie save, ypač apie savo elgesį. Tai yra mano savęs pažinimo kelias, aš viską, ką girdėjau paskaitose, susidėjau į save: nebūk teisinga, bet būk laiminga, kaip gera kartais paleisti savo tiesą. Dėl to ir sakoma, kad meilė santykiuose reiškia laisvę – reikia duoti žmonėms galvoti taip, kaip jie nori.
– Esi sakiusi, kad sunkiai paklūsti autoritetams. Kaip yra dabar, ar turi savo autoritetą?
– Ne. Niekada tokia nebuvau. Yra vieni, kurie eina prašyti parašų, o kiti stovi ir nesupranta, tai aš buvau iš tų žmonių. Man niekada nebuvo svarbu sekti, aš ieškau to, kas man įdomu, tai gali būti citata, tai gali būti žodis, bet tai niekada nėra ištisas kito žmogaus kelias.
– Apie ką dažnai pasvajoji?
– Dažnai galvoju apie B. Bardot gyvenimo istoriją – norėčiau gyventi tik su šunimis. Ją gyvenime įskaudino labai daug žmonių, ji nebepasitikėjo žmonėmis, todėl nusprendė gyventi su augintiniais. Aš gatvėje taip pat pasikalbu su kiekvienu šunimi. Aš negaliu taip užkalbinti žmogaus, kaip aš kalbinu šunis.
– Kas tave žavi žmoguje?
– Man absoliučiai nesvarbus vyro grožis, jo išvaizda. Man svarbi jo energetika, jis gali būti pats baisiausias, bet su juo pasikalbi, įkrenti ir galvoji, koks jis smagus, koks jis gilus – galime skristi per gyvenimą kartu. Man svarbi ramybė, mokėjimas išklausyti, sąmoningumas, mokėjimas neiti į kovą. Tačiau svarbiausia iš visų, kad žmogus būtų ramus iš vidaus, nes iš ramybės eina gėris.
– Kas tau yra namai?
– Tai yra man labai skaudi tema, apie kurią aš niekada nenoriu kalbėti. Aš labai atsirenku, ką pasakoti. Aš nenoriu įeiti į savo liūdną vidinę liniją, kuri yra dar neišjausta (...). Mano šeimos istorija buvo labai skaudi, nežinau, ar visi mano šeimos nariai yra atsitiesę.
– Kaip atrodytų tavo svajonių namai?
– Viskas būtų labai šviesu, sienos būtų nukabinėtos autoriniais paveikslais, tapyčiau ir aš, ten būtų ir mano paveikslų. Erdvėje būtų studija, kurioje galėčiau atsijungti nuo likusio pasaulio. Mano namai būtų pilni emocijų, tokių, kurias surinkau, iš kažkur atsivežiau.
Viso pokalbio klausykite čia:
