Vilnietis Vidas Nugaras medžio drožėju tapo visai atsitiktinai, bet dabar be drožybos gyventi negali. Kaip jis pasakojo LRT.lt, kas vakarą pareidamas iš savo pagrindinio darbo namo galvoja, kaip ramiai atsisės virtuvėje prie stalo, pasiims peiliuką ir pradės knebinėti medžio gabalėlį.
Drožėju Vidas tapo prieš keliolika metų, kai uždarbiavo užsienyje. „Tiesa, ir iki tol dirbau su medžio apdaila, Norvegijoje statėme medinius namus. O ten įprasta, kad aplinkoje būna ir drožybos elementų. Statėme namą, kuriam meistras turėjo padaryti dvi medines kolonas, dideles, 2,6 metro, su meškomis, laikančiomis statines. Ir tas meistras kažkur prapuolė, o mes negalėjome užbaigti darbų. Ką gi, sumaniau pamėginti pats: paėmiau grandininį pjūklą, kampinį šlifuoklį ir kaltą, ir pavyko tas meškas padaryti, žiūrint į paveiksliuką, nes nei feisbuko, nei jutubo tada dar neturėjau“, – atsiminė meistras.
Jis sako, kad ir dabar atsiminęs tą darbą galvoja, kad visai neblogai pavyko.
Kadangi drožinėjimas neišgąsdino, jis po kurio laiko pagamino mažesnius meškiukus, dar šį tą. Beje, mėgino klausinėti kitų drožėjų apie šio darbo subtilybes, o jie nenorėjo savo paslaptimis dalintis, na, bet vėliau jis atrado jutubo pamokėles ir meistrauti tapo paprasčiau.
Nekantrauja griebtis peiliuko
Į gimtinę grįžęs ir Vilniuje apsigyvenęs meistras drožinėdavo savaitgaliais savo sodyboje Ukmergės rajone. Tačiau pajuto, kad medžio jam trūksta ir vakarais grįžus namo iš pagrindinio darbo. Kadangi bute grandininio pjūklo nesigriebsi, ėmėsi peiliukais virtuvėje drožinėti smulkius gaminius, visokius nykštukus ir kitokius žmogeliukus.
Tarp jų atsirado ir garsiosios Antoine`o de Saint-Exupery knygos „Mažasis princas“ pagrindinis veikėjas.
Dabar Vido darbotvarkė tokia: dienomis jis dirba meistru įrankių parduotuvėje, kur taiso ir galanda įrankius, vakarais sėdasi prie stalo namų virtuvėje, kur drožinėja mažas figūrėles, o savaitgaliais sodyboje imasi didelių drožinių.
Kuo jį šis amatas patraukė? „Žinokit, tai kaip žaidimai telefonu – pradedi ir negali sustoti. Grįždamas iš darbo jau nekantrauju galvodamas, kaip namie, pabendravęs su šeima, atsilaisvinus virtuvei sėsiu į savo kampelį ir knebinėsiu medį“, – sakė pašnekovas.
Princas vietoje rūpintojėlio
Vyras yra dalyvavęs ir drožėjų grandininiais pjūklais čempionate Akademijoje (Kauno raj.), kur užėmė prizinę vietą, o darbas, su kuriuo pavyko laimėti, buvo Mažasis princas.
Jų meistras yra išdrožęs bent penkis mažus ir keletą didesnių. Kaip jam kilo tokia mintis? „Kai drožinėjau virtuvėje, kartą pajutau, kad trūksta minčių – visokie nykštukai pabodo, rūpintojėlių drožti netraukė, angeliukai atrodė tarsi negyvi. Ir tada atsiminiau Mažąjį princą, tikrai simpatišką personažą, kurio, man rodos, niekas daugiau Lietuvoje nedrožinėja. Pamėginau, ir jis man pasirodė toks gyvas ir šiltas, išraiškingo žvilgsnio. Na, būna liaudies meistrų, kurie metų metus drožia rūpintojėlius, kurie kitiems gal atrodo vienodi, o patiems meistrams – skirtingi, ir jiems tai nepabosta – panašiai ir man su Mažuoju princu“, – sakė Vidas.
Tiesa, jo išdrožinėti Mažieji princai skirtingi – yra ir personažas su mėnuliu, ir su lape, ir su rože.
Kūrėjas pastebėjo, kad, kai dalyvavo čempionate, Mažasis princas sulaukė daug ir vaikų, ir suaugusiųjų šypsenų – tikrai daugiau, nei būtų sulaukęs rūpintojėlis.
Pasiteiravus, ar knyga „Mažasis princas“ jam labai patiko ir tai prisidėjo prie noro įamžinti jos herojų, jis atsakė, kad tikrai taip: „Ši knyga – kaip biblija, ja galima lygiai taip pat remtis gyvenime.“
Paklaustas, ar ir dabar daug skaito, meistras atsakė, kad jeigu tą darytų, neliktų laiko drožybai. Užtat drožinėdamas jis klausosi LRT radijo naujienų, o vėlesniu metu, kai jų sumažėja, pasileidžia audioknygą.
Kai nedrožinėja Mažojo princo, meistras dažnai imasi pelėdžiukų ir kitų žvėrelių ar gamtos motyvų. O darbas, kuriuo jis labiausiai didžiuojasi – Ukmergės rajone stovintis paminklas, skirtas išnykusiems Siesikų seniūnijos kaimams.
Daugiau pirkėjų nei prekių
Savo gaminius V. Nugaras parduoda, nors internetinės parduotuvės neturi ir mugėse neprekiauja – žmonės jį susiranda patys. „Būna, kažką tiesiog išdrožiu, įkeliu į feisbuką – ir pirkėjas atsiranda. Sakau, kad kai ko nors nenupirks, liks man pačiam aplinkai papuošti – bet pats dar nieko neturiu. Išeina, kad mano darbų paklausa didesnė nei pasiūla“, – konstatavo meistras.
Vieną nedidelį Mažąjį princą savo darbe, mokykloje, yra pasistačiusi meistro žmona. Kitą savo gaminį jis netyčia pamatė televizijos reportaže ant tuomečio Vilniaus universiteto rektoriaus stalo. Tiesa, jis visai nenustebo, nes žinojo, kad kolegos užsakė jį rektoriui dovanų.
Didesnius Mažuosius princus žmonės statosi sodybose, tiesa, ne įprastose, kurioms mieliau renkasi gerves, zuikučius ar bitutes, o tokiose, kuriose vyksta renginiai ar edukacijos. Didžiuosius savo darbus jis gamina iš ąžuolo, mažuosius – iš liepos.
Nenori, kad pomėgis taptų prievole
Paklaustas, ar negalvoja pasitraukti iš pagrindinio darbo ir užsiimti vien drožyba, juk jo darbais besižavinčių žmonių netrūksta, darbštuolis sakė: „Nenoriu rizikuoti, noriu, kad drožyba liktų širdžiai mielu darbu, o jei tą daryčiau nuo ryto iki vakaro, gali to gero jausmo nebelikti. Ir dabar sodyboje, būna, drožinėju, o paskui patraukiu kokią veją nušienauti – ta pati veikla vargina“, – sakė Vidas.
Taigi, kaitalioti veiklas taip, kaip daro dabar, jam atrodo geriausias variantas.
Įdomu ir tai, kad mažą darbelį, kad ir tą patį Mažąjį princą, išdrožti neretai jam užtrunka ilgiau nei panašią žmogaus ūgio statulą – su smulkiais dirbiniais, pasak meistro, reikia ilgai pažaisti.
