Kai vilnietės Kotrynos Jakubos dukrelė, kuriai 2,5 m., darželyje papasakojo, kad jos mama yra darbe pas pelėdas, auklėtojos manė, kad mažoji fantazuoja – bet tai yra gryna tiesa. Neįprastą darbą atliekanti biologė turi ir neįprastą laisvalaikio pomėgį – ji žaidžia regbį. Būtent paukščiai ir sportas LRT.lt pašnekovei padėjo įveikti depresiją, dėl kurios vienu metu gyvenimas buvo visai nebemielas.
Kotryna LRT.lt pasakojo, kad nuo mažens labai mylėjo gyvūnus, nors buvo jiems alergiška, sirgo alergine astma. Tėvai sakydavo, kad dėl to neleis jai laikyti šuniuko ar kačiuko, bet ji ginčydavosi, kad pakentės – ir galiausiai tėvai nusileido. Beje, pašnekovė pastebėjo, kad tais laikais ir dabar požiūris į alergiją skiriasi – seniau buvo raginama alergenų vengti, o dabar jau rekomenduojama palengva mėginti prie jų priprasti.
Kotryna, nors ir augo daugiabutyje Naujoje Vilnioje, daug laiko praleisdavo lauke. Jos dievukas buvo krokodilų medžiotojas Stewe‘as Irwinas, o užaugusi svajojo turėti savo zoologijos sodą – kitokį nei įprasti, skirtą labiau gyvūnams nei žmonėms.
Neatlaikė didelio krūvio
Mokykloje mergina mokėsi labai gerai, tad aplinkiniai tikėjosi, kad ji pasirinks solidžią profesiją, kokią mediciną, farmaciją ar genetiką. Šią ji ir pasirinko.
Visgi prie pasirinktos specialybės mergina nepritapo. Studijuodama ji dar ir dirbo, nuo visko pavargo ir galiausiai mokslus metė.
„Buvau jaunatviškai maksimalistiška, norėjau viską aprėpti – mokiausi, dirbau ir dar turėjau kitą naktinį darbą, kartais miegodavau po 2 valandas per parą, nes viskam trūkdavo laiko. O kai sustabdžiau studijas, save dėl to graužiau – buvau tokia gera mokinė, bet man nepavyko. Tarsi įkritau į neišsipildžiusių lūkesčių duobę. Galiausiai visai nieko nebesinorėjo, susirgau depresija“, – atsiminė pašnekovė.
Ją iš depresijos ištempė draugė, vis įkalbėdavusi pasišnekėti ar išeiti prasiblaškyti, ir šeima, kuriai ji galiausiai prisipažino, kaip jaučiasi – mat iki tol kurį laiką norėjo maištauti ir demonstruoti savo savarankiškumą.
Nuo pingvinų – prie pelėdų
Atsigavusi Kotryna išvyko į Didžiąją Britaniją Notingamo universitete studijuoti gyvūnų biologijos.
Išvykusi ji ir mokėsi, ir dirbo, ir žaidė tinklinį – pasak jos, būtent sportas ir padėjo atlaikyti didelį darbų krūvį bei dar kartą nepasiduoti depresijai. Kurį laiką svečioje šalyje ji gyveno viena, paskui prie jos prisijungė ir jos draugas, dabar jau vyras Kristianas.
Studijuojant lietuvaitę labiausiai traukė egzotiški gyvūnai – jei tik galėdavo, rašto darbams pasirinkdavo temas apie pingvinus, baltąsias meškas ar dramblius, gyvūnus mielai fotografuodavo (Anglijoje daugiausia pasitaikydavo voverių).
Tarsi įkritau į neišsipildžiusių lūkesčių duobę. Galiausiai visai nieko nebesinorėjo, susirgau depresija.
„Paukščiai manęs labai nedomino – atrodė, jų tiek daug, kad sunku visus pažinti. Viskas pasikeitė, kai trumpam grįžau į Lietuvą ir tėtis pasikvietė kartu važiuoti pas jo draugą Slavomirą, kuris kartu su žmona Rudaminoje yra įkūręs Pelėdų parką. Pasiklausiau, kaip šeimininkas gražiai, su atsidavimu pasakoja apie paukščius ir užpavydėjau jam to gražaus jausmo – buvo matyti, kad jis tikrai radęs mylimą veiklą. Tuomet buvo 2017 m. žiema – net nepastebėjau, kaip apžiūrinėdama pelėdas nušalau kojų pirštus“, – atsiminė Kotryna.
Tada ji ir susidomėjo plėšriaisiais paukščiais, po kurio laiko ėmėsi daryti su jais ir jų parazitais susijusį tyrimą (tai buvo nelengva, nes į Angliją nebuvo galima išgabenti mėginių tyrimams).
Diplomą gavo paštu
Į Lietuvą – ir į Pelėdų parką – Kotryna grįžo prieš pat karantiną. Studijuodama paskutiniame kurse ji atvyko į gimtinę paatostogauti, kai kalbos apie koronavirusą dar atrodė nerimtos, bet staiga oro uostai jau buvo uždaryti ir atgal išskristi ji nebegalėjo. Tiesa, didžioji studijų dalis jau buvo įveikta ir diplomą ji gavo paštu.
Kurį laiką pandemijos pradžioje ji rašė mokslinį darbą, o tėvai ją laikė uždarę namie (bijojo, kad turinčiai astmą dukrai virusas būtų mirtinas), bet vėliau, kai situacija atsilaisvino, Kotryna vis keliaudavo padirbėti pas naująsias drauges pelėdas. Dar vienas lūžis buvo, kai šeimininkas jai pasiūlė vesti edukaciją vaikams – ji suprato, kad dirbti su vaikais ir pasakoti jiems apie paukščius jai labai patinka, taip pat labai smagu atsakinėti į mažųjų klausimus.
Tam, kad su pelėdomis susidraugautumei, jas reikia palengva prisijaukinti, rasti bendrą kalbą. Visos ūkio gyventojos – gimusios nelaisvėje, išsiritusios pas Lenkijos, Čekijos, Olandijos ir šalių augintojus (iš miško imti būtų nelegalu), sužieduotos ir turinčios reikiamus leidimus. Geriausia, jei pavyksta paukštį jaukintis nuo jaunų dienų.
Mokosi kiauras dienas
Dabar Kotryna jau penktus metus dirba Pelėdų parke – rūpinasi paukščiais, kurių parke apie 40, veda vaikams edukacijas ir atlieka mokslinius tyrimus. Mat Lietuvoje ji jau baigė neurobiologijos magistrantūrą ir šį rudenį kibo į doktorantūros studijas, o jos darbai, suprantama, susiję su pelėdomis, konkrečiai – su jų regos tyrimais.
Doktorantės atliekamas pelėdų regos tyrimas vyksta tamsioje nedidelėje patalpoje. Paukštis tupi ant pakylos, o priešais jį ant sienos įtaisytos dvi lemputės, kurių viena dega, kita mirksi. Nuskridęs prie mirksinčios lemputės, paukštis gauna skanėstą. Mirksėjimo laikas reguliuojamas, o kompiuteriu fiksuojama, kada paukštis, esant skirtingam apšvietimui, dar mato atskirus mirktelėjimus ir kada vaizdas jam jau susilieja į vieną visumą (tada jis pradeda klysti). Vėliau tai leis padaryti išvadas, kaip paukštis mato judesį tamsoje.
Pelėdos atrodo mielos, jų gražias plunksnas tik ir norisi pakedenti – bet to daryti mes neleidžiame, visgi tai plėšrūnės.
Tačiau tam, kad pelėda teiktųsi nuskristi prie reikiamos lemputės, reikia kantriai su ja dirbti ir ją treniruoti. Tiesą sakant, kol kas Kotrynai reikiamos užduoties pavyko išmokyti tik vieną paukštį. Tačiau ir tai jau yra didžiulis pasiekimas – mokslininkai iš Prancūzijos buvo rašę, kad tokio bandymo su pelėdomis atlikti apskritai nepavyktų, nes jos tiesiog nepasiduotų dresūrai.
„Parke turime ir keletą sakalų. Juos gali palyginti su šunimis – jie, nors ir pikti, kol neprijaukinti, iš esmės primena šunis – greitai supranta, už kokį triuką gaus skanėstą, ir jį atlieka. O pelėdų taip lengvai triukų daryti neprikalbinsi – jos kaip katės, reikia suprasti, kaip prie kiekvienos iš jų prieiti – tarkim, viena bus nusiteikusi mokytis, kai yra soti, kita – kai išsidūkusi; vienai naujoje aplinkoje bus įdomu, kitai reikia prie jos priprasti“, – pasakojo pašnekovė.
Tam, kad Kotrynos atliekamas mokslinis tyrimas būtų laikomas įvykęs ir būtų galima apibendrinti rezultatus, reikia daugiau jo dalyvių – dėl to moteris ir toliau kantriai dirba su pelėdomis ir moko jas nuskristi prie tos mirksinčios lemputės.
O kokia šio vargo esmė? „Tyrimas leis konkrečiau nusakyti, kokia yra pelėdų rega. Mes įpratę manyti, kad jos gerai mato tamsoje ir dėl to geba pagauti peles ir kitus padarus, bet kaip konkrečiai jos fiksuoja judesį, dar nėra nustatyta – tik iš akies sandaros aišku, kad jos gerai mato šviesą. Vaikiškose knygelėse, kurias skaitome su dukrele, rašoma, kad jos puikiai mato naktį – bet panašu, kad po mano tyrimų tas knygeles reikėtų perrašyti, nes kol kas atrodo, kad judesį tamsoje jos fiksuoja sunkiai“, – drąsiai teigė Kotryna.
Vaikiškus žaislus atiduoda krankliui
Geriausias Kotrynos mokinys, kol kas vienintelis paklusęs dresūrai, yra vardu Džeksonas, o štai geriausia jos draugė yra kita pelėda Molė. „Kai susilaukiau dukrelės, buvau nuo darbo kuriam laikui atsitraukusi, kai grįžau, kitus paukščius teko jaukintis iš naujo, o Molė vienintelė mane atsiminė ir iš karto buvo draugiška“, – sakė biologė.
Įdomu ir tai, kad Džeksonas yra paukštis, kurį daugelis žmonių vadina apuoku. Tačiau Kotryna patikino, kad jis yra ta pati pelėda (angl. „owl“) – lietuviai tas pelėdas, kurios turi styrančias „ausytes“, tradiciškai vadina apuokais.
Parke gyvena ir vienas kranklys – jis nedraugiškas ir nekalbantis, bet labai protingas. Kotryna su dukrele atneša jam nereikalingus žaislus, kad turėtų veiklos – gudrieji krankliai, pavyzdžiui, sugeba dėlioti mažiems vaikams skirtas dėliones (tokias, kur reikia išimtas detales sudėti į joms skirtas vietas).
Beje, jos dukrytė Medeina kartais kartu su mama ateina pas pelėdas. Tačiau jai, kaip ir kitiems parko lankytojams, jų liesti nevalia – su nepažįstamais žmonėmis paukščiai nėra draugiški, pripažįsta tik tuos, kuriuos mato nuolatos.
„Pelėdos atrodo mielos, jų gražias plunksnas tik ir norisi pakedenti – bet to daryti mes neleidžiame, visgi tai plėšrūnės. Ir aš jas imu tik su pirštine, mat jų nagai labai aštrūs – net ir nenorėdamos gali smarkiai įdrėksti“, – aiškino biologė.
Beje, pelėdoms ji netgi nealergiška, skirtingai nei daugeliui kitų gyvūnų bei augalų.
Kartais norėdavosi „normalaus“ darbo
Vakarais po darbo moteris dar skuba sportuoti – ji žaidžia regbį. Jos vyras pats jį žaidžia ir dirba jo treneriu, o Kotryna praktikavo tinklinį – regbis jai atrodė pernelyg vyriškas sportas. Į Lietuvą grįžęs jos vyras gavo treniruoti moterų regbio komandą, Kotryna nuėjo tik pažiūrėti – ir įsitraukė, jau du kartus buvo patekusi į Lietuvos rinktinę. „Pasirodo, kad kai regbį žaidžia moterys, tai tikrai nebebūna vyriškas sportas“, – nusišypsojo ji.
Taigi ji dabar gyvena pagal labai įtemptą grafiką – studijos doktorantūroje ir darbas, sportas, šeima – ar nuo įtampos negali grįžti depresija? „Sakyčiau, pelėdos mane labai gerai veikia – šiaip aš esu labai aktyvi, bet su paukščiais niekur nenuskubėsi – aš su jomis galiu sėdėti valandų valandas, mokydama atlikti tą patį triuką, ir tai mane nuramina, įžemina“, – sakė biologė.
Ir pridūrė, kad labai padeda artimieji – tėvai padeda pasirūpinti dukrele, su vyru jiedu dalijasi namų ruošos darbus, be to, gyvenimo draugas ją visuomet palaiko morališkai. „Buvo ir momentų, kai atrodė, kad dirbu dirbu su tais paukščiais – o rezultato kaip nėra, taip nėra, tik aš visa šlapia ir sušalus... Tada sakydavau, kad viską mesiu ir susirasiu „normalų“ darbą – o vyras guosdavo ir sakydavo, kad neverta pasiduoti, ir tikrai džiaugiuosi, kad likau čia“, – sakė biologė.
