Dailininkas Eigirdas Scinskas ir jo žmona Monika kartu jau penkiolika metų. Su LRT.lt kalbėdami apie savo santykius jie pažėrė vertingų pastebėjimų, kurie tikrai praverstų daugeliui porų.
Kokia jų gražių santykių formulė? Portalas LRT.lt pradeda publikacijų ciklą apie poras, drauge per gyvenimą žengiančias ne vienus metus, ir domisi, kas joms padeda išlaikyti tvirtus santykius ir įveikti nesutarimus.
– Prisiminkite, kada ir kaip jūs susipažinote ir kuo tuomet patikote vienas kitam?
Monika: Kartu gyvename 15 metų. Susitikome per meninį projektą – Eigirdas tada buvo fotografas, o aš jam padėjau rūpintis vieno projekto komunikacija.
Eigirdas: Paskui jau prasidėjo kinai, pasimatymai. Ji mane sužavėjo savo juoku, jaunyste, atvirumu pasauliui, noru patirti daug įspūdžių ir drąsa.
Monika: O, tai per tuos 15 metų šias savybes išsaugojau (juokiasi). O man Eigirdas pasirodė įdomus žmogus, su kuriuo galima labai daug atvirai kalbėtis, diskutuoti, sužinoti, jis toks vyras, kuris turi ką pasakyti ir šalia kurio gera eiti per gyvenimą.
– Už ką vienas kitą pagirtumėte dabar?
Monika: Man rodos, tai nelabai pasikeitė, tos pirminės priežastys, dėl ko mūsų santykiai „suklikino“, išliko. Mums labai svarbi tarpusavio komunikacija ir bendrystė.
Eigirdas: Porose tikrai labai svarbus dalykas yra bendravimas ir dalijimasis savo norais ir svajonėmis. Aptarus juos įgyvendinti tampa daug paprasčiau nei laikant savyje.
Taigi, mes savo norais dalijamės, ir jei jie yra įgyvendinami – taip ir padarome, o jei ne – pasijuokiame, kad nepavyksta, ir tikrai nepriekaištaujame vienas kitam, kad kažkas dėl to kaltas.
– Kurį laiką jūs dirbote kartu. Jūs, Monika, buvote tarsi vyro komunikacijos atstovė, o dabar pasukote kitu keliu. Gal visgi šeimai dirbti kartu pasirodė sudėtinga?
Monika: Dalyvauju vyro kūryboje ir dabar, seniau tą darydavau daugiau, bet panorau sukti savo keliu moterų mentorystės ir ugdymo srityje. Vis dėlto viskas persipynę, ir namie kalbamės ir apie paveikslų pardavimą, ir apie visus kitus reikalus.
Ryte atsikėlusi pora turėtų pajusti, kiek vienas turi energijos ir kiek kitas, ir į tai atsižvelgiant reiktų pasiskirstyti, kas nuveža į ugdymo įstaigą vaikus, kas gamina maistą ir pan.
Eigirdas: Mes dirbame ne kokioje nors įmonėje, o sau, vadinasi, ir į mano tapybą, ir į jos mokymus įdėti pinigai yra mūsų bendri, niekas kitas mums jų neduos, tad mes patys turime viską aptarti ir sugeneruoti savo šeimos pajamas.
– O tas jūsų gyvenimo etapas, kai Eigirdas iš fotografo tapo dailininku, turbūt buvo nelengvas ir reikėjo vienam kito palaikymo, padrąsinimo?
Eigirdas: Sunku nebuvo, bet palaikymas, žinoma, buvo labai reikalingas, kaip ir Monikai jo reikia dabar, gilinantis į naują sritį. Šeimoje savitarpio paskatinimas labai svarbus – kad galėtum uždaryti vienas duris ir atidaryti kitas, reikia ir drąsos, ir ryžto, ir finansų.
Žmonės dažnai bijo naujovių ir to, kad nežino, kas bus. Bet mes juk iš tikrųjų nežinome ir to, kas nutiks šiandien po pietų, bet to nesibaiminame (o juk iki vakaro žmogų gali ir iš darbo atleisti).
Būna, viena draugė kitai pataria – ne, neženk to žingsnio, gali būti blogai – ir dalijasi savo prastomis patirtimis.
Monika: Pridurčiau, kad paskui žmonės ir nesako garsiai savo norų, svajonių, baimindamiesi, kad kas nors gali juos sužlugdyti, o tada nesikalbama tarpusavyje, dingsta tarpusavio ryšys. Bet posakiai „Nesakyk savo svajonių, nes neišsipildys“ ar „Svajok tyliai“ – tai programos, kurių mūsų karta turi atsisakyti, kad mūsų vaikai jų jau neturėtų.
– Ar tai reiškia, kad, pavyzdžiui, jei jums kuris nors Eigirdo paveikslas nelabai patinka, vis tiek turite jį palaikyti ir sakyti, kad jis gražus?
Monika: Tikrai pasakau tiesą.
Eigirdas: Mene niekas negali įžeisti, nes žmonių matymo kampas yra skirtingas. Tarkim, jūs dabar už manęs matote sieną, o aš už jūsų pro langą matau sniegą, kiekvienas matome skirtingai, ir būtų nesąmonė ginčytis, kad sniego nėra.
– Bet ar nebūna taip, kad jums norisi padrąsinimo, o sutuoktinis sako, kad prisigalvojote niekų?
Monika: Ne, iš Eigirdo tikrai jaučiu padrąsinimą, kai jo reikia. O jeigu jis pasako, kad ką nors darytų kitaip, tai nereiškia, kad jis manęs nepalaiko, gal kaip tik parodo kitokį požiūrio kampą ir tai padės pasiekti geresnį rezultatą.
Eigirdas: Jei moki priimti kritiką, gali paaugti, o jei ją išgirdęs eini į kampą paverkti, kad tavęs neįvertino, galimybių paaugti nelieka.
Supykus pakvėpuoti ar skaičiuoti skaitytojui gal nesinorės, bet galima per tas kelias minutes nueiti į tualetą ir tada grįši jau kitokios nuotaikos ir galėsi tęsti pokalbį.
Bet kokį susižavėjimą nauja darbo sritimi galima palyginti su susižavėjimu kitu žmogumi – pradžioje per aistrą nematai klystkelių, kuriais gali nueiti, nes viskas atrodo rožėmis klota. O kitas, kuris tuo nesužavėtas, gali matyti situaciją iš šono.
Monika: Jeigu kitam besąlygiškai sakytum, kad viskas gerai, tai būtų kaip pokalbis apie orą, jame nebūtų gylio. Tikrasis palaikymas nėra vien teigiami dalykai, jis gali atskleisti ir minusiukus.
– Pykčių jūsų šeimoje turbūt vis tiek pasitaiko, juolab kad auginate dvynukes. Gal vienas iš jūsų labiau linkęs įsiplieksti, o kitas – nusileisti?
Monika: Kasdienybėje būna nesutarimų dėl smulkmenų, bet to nevadinčiau pykčiais: gal vienas žmogus nesuprato kito dienotvarkės ar gerai nepasiskirstėm laiko. Turime taisyklę neužmigti susipykę, turime išsikalbėti ir pasisakyti, kas buvo negerai.
Man įsiminė vienos užsienio psichologės vaizdo įrašas, kuriame buvo sakoma, kad ryte atsikėlusi pora turėtų pajusti, kiek vienas turi energijos ir kiek kitas, ir į tai atsižvelgiant reiktų pasiskirstyti, kas nuveža į ugdymo įstaigą vaikus, kas gamina maistą ir pan. Ir pas mus yra toks pajautimas – jei Eigirdas jaučia, kad aš įsisukusi su darbais, pagamina vakarienę, paima vaikus iš darželio ir pan.
Svarbu nė vienam nesijausti auka – mes esame brandžios asmenybės ir vietoje pykčio renkamės pauzę.
Eigirdas: Galbūt daugiau išmanome apie psichologiją ir bendravimą nei vidutinis gyventojas, bet kai žinai tam tikrus „tipsus“, tai ir nesielgi kaip išprotėjęs. Panašiai kaip ir vairuojant mašiną – jeigu žinai taisykles, tai suvoki, kad nereikia lėkti degant raudonai šviesai.
Monika: Ir viena iš dėmesingo įsisąmoninimo (angl. „mindfulness“) praktikų teigia, kad bet kokia emocija, nesvarbu, kokio stiprumo ji bebūtų, trunka nuo 90 sekundžių iki 4 minučių. Net ir pats baisiausias pyktis nebus apėmęs ilgiau. Iš to ir kilusi seniai žinoma išmintis, kad reikia suskaičiuoti iki dešimties arba giliai pakvėpuoti ir tik tada ką nors sakyti.
Eigirdas: Supykus pakvėpuoti ar skaičiuoti skaitytojui gal nesinorės, bet galima per tas kelias minutes nueiti į tualetą ir tada grįši jau kitokios nuotaikos ir galėsi tęsti pokalbį.
Monika: Net ir dukrytėms sakome, kad supykus reikia pakvėpuoti, jos tą jau moka. Būna, net ir man sako: „Mama, tu jau pikta, eik pakvėpuoti (ar pamedituoti).“
– Tad gerų santykių paslaptis ir yra kuo daugiau kalbėtis?
Eigirdas: Taip, ir dar – nelaikyti savęs viršesniu už kitą.
Monika: Yra išskiriamos devynios meilės fazės, juk ji nebūna visą laiką vienoda, mes išgyvename skirtingus etapus. Jei kalbamės, tai ir suprantame, kokiame etape esame ir ko vienas iš kito norime.
– Jūs netgi turite po vienodą tatuiruotę, apskritimą ant riešo – ir šiuo klausimu jūsų nuomonės sutapo?
Monika: Tai reiškia karmą, tai, kad viskas sukasi ratu: tai, kaip elgiesi, tau sugrįš bumerangu. Tiesiog kartu sugalvojome pasidaryti tas tatuiruotes ir pasidarėme, gal net per kažkurias vestuvių metines, nors jų nesureikšminame.
Eigirdas: Dar turime vienodus elektroninius žiedus, sekančius miego ritmą, streso lygį, panašiai kaip elektroninis laikrodis.
Monika: Aš juokauju, kad galime lyginti, kuris geriau miegojo, vadinasi, jis tą dieną gali prisiimti daugiau atsakomybių. Arba vakare, jei rodiklis rodo, kad man reikia anksčiau miegoti, vadinasi, esu atleidžiama nuo darbų.
Eigirdas: Štai pasižiūriu, šiandien ji geriau miegojo: mano miego rodiklis yra 82 proc., o jos – 94 proc. Vadinasi, ji šiandien vakare gamins valgyti.
Monika: Ne, šiandien važiuosiu su drauge į restoraną (juokiasi).
– Jūsų dvynukėms Leticijai ir Olivijai dabar penkeri, su tokio amžiaus vaikais jau galima sutarti, bet kol jos buvo mažiukės, turbūt buvo sunku?
Monika: Mums pasisekė, kad dirbame kūrybinius darbus, be to, kai jos gimė, po pusmečio prasidėjo kovidas. Visas pasaulis sustojo, mes buvome savo burbule, namuose, mes dviese – ir jos dvi, tad labai sunku nebuvo. Eigirdas dar iš ankstesnės santuokos turi du sūnus, taigi daug ką išmanė.
Eigirdas: Dvynukės yra didžiausia dovana, nes jos yra dvi ir žaidžia kartu. Kai jos pradėjo žaisti gal nuo dvejų metukų, kasdien turi ką veikti.
Monika: Kartą Olivijai pasakiau: „Leticija – tavo geriausia draugė.“ O ji: „Čia daugiau negu draugė, čia – sesė.“ Man net širdis suvirpėjo.
– Kai sužinojote, kad bus ne vienas vaikas, o du, turbūt buvo šokas. Gal vienas iš jūsų labiau susirūpino, o kitas jį ramino?
Eigirdas: Buvo didelis džiaugsmas, o ne šokas.
Monika: Mes vaikelio labai laukėme ir norėjome, tad tikrai nebuvo baisu, kad gims iš karto du. Dukros suteikia labai daug meilės ir džiaugsmo – ir kitiems linkime susilaukti dvynukų, tai tikras stebuklas.
Mes apskritai labai laimingi – turime mano tėvus, nors ir gyvena toliau, jie gerai laikosi, abu Eigirdo tėvai gyvena visai netoliese, o ir jo suaugę sūnūs dabar, kai sesės paaugusios, gali su jomis pabūti, papramogauti. Ir dar netrukus turėsime šunį!
– O tas šuniukas – jūsų ar dukryčių užgaida?
Monika: Ir mūsų, ir jų. Laikėme šunį ir seniau, bet jis paseno ir mirė. Trejus metus pagyvenome be keturkojo ir pradėjome kalbėtis, kad vėl jo norėtųsi, dukrytės pritarė. Tai bus vadinamasis cockapoo šuniukas (spanielio ir pudelio mišrūnas).
– Visgi namie, kai auga dvynukės, turbūt netrūksta šurmulio ir skundų, kad viena kitai ko nors neduoda?
Monika: Be abejo, bet aš esu vienturtė, Eigirdas – taip pat vienturtis, tad žiūrime ir žavimės. Vis pagalvoju, kaip man vienai namuose būdavo liūdna. Dabar būna, kad jos jau užsidaro savo kambaryje ir pranyksta.
Eigirdas: Jos neturi planšetinių kompiuterių nei telefonų – gal ir norėtų, bet turi ką veikti ir be to, o jeigu vaikas būtų vienas, turbūt tektų duoti telefoną.
– O dailininkėmis, kaip tėtis, tapti jos nenori?
Eigirdas: Na, joms patinka piešti, tik nepatinka, kai darželyje prašo, kad nupieštų ką nors konkretaus, jos, kaip ir aš, nori piešti tai, ką nori.
Monika: Dar jos yra sakiusios, kad užaugusios norės pardavinėti tėčio tapytus paveikslus. Natūralu, kad vaikai gyvena tuo, kuo ir tėvai. Aš dabar labai domiuosi aromaterapija, štai apelsino eterinis aliejus yra natūralus antidepresantas (tai įrodyta moksliniais tyrimais), ir dukros tai žino, kartais užsilašina lašiuką ant riešo. Arba būna, darželyje kam nors ką nors suskausta, ir jos jau žino, koks eterinis aliejus padėtų.
– Ar jeigu kurią nors subarate, sesutės viena kitą gina?
Monika: Mūsų namuose nėra liepiamosios nuosakos, nei kai kalbamės vienas su kitu, nei kai kalbamės su vaikais. Turime nemažai laisvės. Bet darželyje girdžiu, kad sesės visuomet viena kitą labai saugo, dėl to net ramiau jas ten palikti.
– Bet kaip vaikus paraginti susitvarkyti kambarius, nevartojant liepiamosios nuosakos?
Eigirdas: Geras būdas – leisti vaikams rinktis. Būna, ant grindų guli kalnas žaislų, ir mes sakome, kad arba tegu jos tuos daiktus susideda į vietas, arba mes sukrausime į maišą ir kam nors atiduosime, jei joms jų nereikia.
Monika: Sykį Olivija manęs paklausė, ar atiduosime ukrainiečiams, nes prieš tai jų išaugtus rūbelius ir kitus daiktus atidavėme labdarai. Bet apskritai jos tvarkingos, gal padeda ir tai, kad jos viena kitą motyvuoja. Ir dar dabar labai gerai veikia tai, kad turėsime šuniuką, vis pašnekame, kad jei jis ką nors ras ant grindų, gali suėsti ir jam pasidarys negera.
Ir apskritai su vaikais labai svarbu kalbėtis – kaip ir su partneriu ir net su savimi pačiu, nes kartais gerai nesuprantame, kaip patys jaučiamės ir ko norime.
– O Valentino dieną ar švenčiate?
Monika: Seniau jausdavau norą, kad mane nusivestų į kokį restoraną ar dar kur nors. Eigirdas, būdavo, sako, kad susiorganizuočiau ir nueisim. Na, o dabar, kai yra vaikų, žinoma, pūsime širdelės formos balionus ir valgysime tos pačios formos saldainiukus.
Eigirdas: Per vieną Valentino dieną buvo smagus nutikimas – išėjome su dukrytėmis į kiemą ir prie durų tiesiai prieš akis nusileido didžiulė gal penkiasdešimties širdelių formos helio balionų puokštė. Matyt, kažkas kažkam juos įteikė ir paskui jie nuskrido.
Monika: Eigirdas dar juokavo, kad gal čia man kas nors juos atsiuntė, o dukrytėms buvo labai daug džiaugsmo.
