Ir studentai, ir medikai, ir ekonomistai, ir miestų merai – tūkstančiai žmonių su nekantrumu laukia turinio kūrėjo, eglučių kritiko Justo Pečeliūno „Kalėdinių eglių olimpiados“ apžvalgų. Prieš metus spontaniškai sugalvojęs nufilmuoti didžiųjų miestų egles jis ir pats nesitikėjo, kad jo idėja taps tiek susidomėjimo sulaukusia tradicija ir savotišku reiškiniu. Ir pats kūrėjas prisipažįsta, kad pernai buvusi pramoga „Eglučių olimpiada“ šiemet jau tapo atsakomybe.
– Turbūt jau nė neverta klausti, ar gruodis jums darbingas mėnuo...
– Tikrai darbymetis, tenka paruošti nemažai turinio įvairiems projektams, daug laiko, žinoma, pareikalauja „Kalėdinių eglių olimpiada“... Pernai eglučių apžvalgos buvo labiau pramoga, šiemet jau tapo atsakomybe.
– Lietuvos miestų ir miestelių aikštėse įsikūrusias kalėdines žaliaskares lankote jau antrus metus, dalijatės įžvalgomis, pagardintomis aštriais juokeliais ir šmaikščiais muzikiniais palyginimais. Kaip tapote kalėdinių eglučių kritiku ir apžvalgininku?
– Tiesą sakant, labai paprastai – tiesiog ėmiau ir taip prisistačiau. (Nusijuokia.) O jei rimčiau – idėja nusifilmuoti prie miesto eglių gimė ekspromtu. Taip norėjau patraukti per dantį lietuvių mėgstamą tradiciją aptarinėti, komentuoti ir lyginti skirtingų miestų egles, varžytis, kieno gražesnė ir pan.
Tiesa, iš pradžių tikrai neplanavau, kad viskas taip išaugs, – galvojau, įamžinsiu didžiųjų miestų egles, ir tiek, bet viskas labai greitai įsisuko. Vos tik įkėliau pačią pirmąją apžvalgą, pasipylė komentarai, jog esu laukiamas ir kitų miestų eglių įžiebimų šventėse, sulaukiau daugybės klausimų, ar neprasuksiu pro vieną ar kitą miestelį ir panašiai.
Galiausiai praėjusiais metais įvertinau 20 Lietuvos eglių, o netyčia man gimusi idėja virto labai smagia tradicija.
– Galbūt šiemet bandysite pagerinti rezultatą ir aplankysite dar daugiau žaliaskarių?
– Prisipažinsiu, po praėjusių metų norisi šiokio tokio augimo, tad šiemet norėčiau parengti bent viena apžvalga daugiau. (Juokiasi.) Beje, pernai olimpiadą užbaigiau prezidentūros egle, tad jau svarstau, ką sugalvoti paskutinei šių metų apžvalgai.
– Minėjote, kad pernai buvusi pramoga šiemet „Kalėdinių eglių olimpiada“ tapo atsakomybe. Kas pasikeitė?
– Pernai nebijojau drąsiau pajuokauti ar pažerti daugiau kritikos, šiemet nuvykęs prie eglių matau, kad žmonės mane jau atpažįsta ir žino, kodėl atvažiavau, taigi labai peikti eglių negaliu. (Nusijuokia.)
Iš tiesų visuomet stengiuosi įžvelgti ką nors gero. Tas eglių kritiko personažas, kaip ir sakiau, labiau pašiepia visuomenėje kylančias diskusijas apie miestų egles, bet man tikrai nesvarbu, ar pati eglė kreivesnė, ar keisčiau papuošta. Visuomet stengiuosi ieškoti teigiamų dalykų.
Galbūt kiek didesnė atsakomybė spaudžia komentuojant eglutes mažesniuose miestuose – atrodo, kad jų gyventojams daug svarbiau, ką pasakysiu. Žinoma, šioks toks kirminas graužia ir kai tenka komentuoti mano gimtojo miesto Panevėžio eglę, bet nieko nepadarysi – kitaip nepasimokys. (Nusijuokia.)
– Nesulaukiate piktų žinučių, jei kurią nors eglutę labokai pakritikuojate?
– Arba piktų žinučių nerašo, arba jų nepamatau – po apžvalgomis būna tiek komentarų, kad darbymečiu nespėju jų visų perskaityti. Vis tik labiau jaučiu gražų žmonių palaikymą. Jei tik kur nuvykstu, visi džiaugiasi, klausia, kada galės pamatyti mano apžvalgas ir pan.
– Turbūt tam, kad žiūrovas išvystų linksmą pusantros minutės apžvalgą, už kadro jums tenka nemažai nuveikti, gal ir kokių nors kuriozų būna?
– Iš tiesų apžvalgos kūrimas užtrunka – reikia nukeliauti iki eglutės, apie valandą užtrunka pasifilmuoti, tada laukia montavimas... Kol kas viskas vyksta sklandžiai ir be kuriozų. Galbūt buvo kiek sunkiau filmuoti šių metų Kauno eglės apžvalgą, nes praeiviai norėjo pasikalbėti ir lindo į kadrą. (Juokiasi.)
Prajuokino ir situacija Širvintose – nusifilmavau savo įžvalgas, tačiau pamiršau nufilmuoti eglutę dengimams. Grįždamas namo kreipiausi į savo sekėjus ir paprašiau, kad jei kas gali, atsiųstų man nufilmuotą eglę. Netrukus atrašė merė ir pranešė, kad viskuo pasirūpins. Ir tikrai – neilgai laukęs gavau gražių kadrų.
Kartais net keista – aš kuriu pramoginį turinį, linksminuosi, o žmonės taip rimtai priima, laukia. Tačiau smagu, kad pavyko sukurti formatą, įtraukiantį net miestų merus.
– Šiemet olimpiadą lydi ir daina „Kalėdų kvapas“.
– Kad daina bus, pajaučiau dar praėjusiais metais, kai pirmoji „Kalėdinių eglių olimpiada“ jau ėjo į pabaigą. Pagalvojau, kad ši rubrika turi turėti savo himną. Taigi pas draugus studijoje pasibandėme, padirbėjome ir išėjo kažkas smagaus.
Iš pradžių galvojau, kad daina bus apie tas eglių varžytuves, konkuravimą tarp miestų, bet galiausiai supratau, kiek daug stereotipinių ir juokingų situacijų būna per šventes, kad norėjosi visas jas paminėti dainoje – ir tetų klausimus apie šeimos kūrimą, vaikų atsiradimą, persivalgymą... Visa tai dainoje ir pabandžiau sutalpinti. Tai jau antroji mano daina, ir ji, prisipažinsiu, man klausosi net smagiau už pirmąją. Išėjo graži daina.
– Kada eglutė sužimba jūsų namuose?
– Sužibo jau pirmąją gruodžio savaitę!
– Pavadintumėte save švenčių entuziastu?
– Kol buvau vaikas, moksleivis, šventės buvo svarbesnės nei dabar, bet iš esmės man patinka šventinis laikotarpis – nors žmonės lekia, skuba, kartais būna ir išsiblaškę, visi, rodos, geresnės nuotaikos, šviesesni, labiau vertinantys laiką kartu, susitikimus. Man patinka.
– Kokių švenčių tradicijų yra jūsų namuose? Valgote 12 patiekalų, keičiatės dovanomis?
– Žinoma. Anksčiau Kūčias sutikdavome pas senelius, dabar namuose. Prieš vakarienę sukalbame bendrą maldą, laužiame kalėdaitį, išragaujame 12 patiekalų, o tada važiuojame į kaimą, į mišias, o grįždami namo dar stabtelime prie Panevėžio eglės ir pasidarome šeimos nuotrauką. Kalėdų rytą keičiamės dovanėlėmis ir vėl sėdame prie stalo. Mūsų šventės labai tradiciškos.
– Be kokio patiekalo neįsivaizduojate savo Kūčių ar Kalėdų?
– Vienas iš tokių patiekalų – baravykų barščiai, anksčiau juos gamindavo seneliai, dabar mama. Dar vienas Kūčių stalo topas – virtiniai su grybais. Mano mėgstamiausias Kalėdų patiekalas – silkė su baravykais, ją visuomet valgome būtent per Kalėdas.
– Artėjančios šventės – ir Naujųjų pranašas. Kokie buvo šie praeinantys metai?
– Neseniai kaip tik galvojau apie šiuos metus, sakyčiau, jie buvo labai turiningi ir įvairūs, nes veikiau labai daug ir labai skirtingų dalykų. Bene ryškiausi jų – aplankyta „Eurovizija“ ir solo kelionė automobiliu. Pavyko puikiai suderinti darbus ir poilsį, tad šie metai tikrai buvo vykę.
– „Eurovizija“, kaip ir kalėdinės eglės, – viena labiausiai tautiečius jaudinančių temų. Kokį įspūdį jums paliko šis didžiausias ir margiausias Europos dainų konkursas?
– Kai ten nuvykau, atrodė, kad pasaulyje daugiau niekas ir nevyksta, niekas neegzistuoja. Buvo smagu pamatyti repeticijas, pasirodymus ir pakliūti į kitokį burbulą. Nors konkursą žiūriu daugelį metų, kol jame neapsilankiau, net nesupratau, kiek visko vyksta už kadro, kiek repeticijų, interviu. Paskutinę savaitę veiksmas ten tiesiog verda. Anksčiau tikrai nesuvokiau, kokio iš tiesų tai didumo renginys.
– Įdomu išgirsti ir apie solo kelionę – koks tai buvo nuotykis?
– Įsisukęs į darbus, pradėjau galvoti apie atostogas – sugalvojau, kad būtų smagu vienam automobiliu nuvažiuoti iki Europos kampelio – Portugalijos. Pats nelabai tikėjau, kad važiuosiu, bet kad jau visiems pasisakiau apie savo sumanymą, neturėjau kitos išeities – teko važiuoti. (Juokiasi.)
Išėjo labai įdomus, mėnesį trukęs gyvenimo nuotykis. Man, introvertui, vienam atsidurti tarp žmonių, bendraujančių svetima kalba, svetimame krašte tikrai buvo nemažas iššūkis, teko daug kartų išlipti iš komforto zonos, bet tai suteikė labai daug pasitikėjimo savimi.
Tiesa, tas mėnuo kelionėje labai greit prabėgo – rodos, nuolat keiti nakvynės vietas, nuolat kažką pamatai, aplankai, nespėji nė mirktelti, o viskas jau baigėsi.
– Tiek laiko vienas... Kilo kokių nors egzistencinių pamąstymų, pafilosofavimų?
– Kažkiek buvo, galiausiai juk kelionės tikslas ir buvo skirti sau daugiau laiko ir kažkiek save pagvildenti. Gyvenant rutinoje, tai neretai pamirštame, nespėjame. Atrodo, įsivažiuoji ir leki – darbai nelaukia, nėra kada į save susitelkti.
– Šie metai turbūt ir karjerai buvo dar intensyvesni – juk po pernykščių eglių apžvalgų turėjo šoktelti sekėjų skaičius...
– Nesitikėjau, kad tos apžvalgos taip garsiai nuskambės per visą Lietuvą, tačiau matydamas pasisekimą ir augančius sekėjų skaičius pagalvojau, kad sugalvoti ką nors tokio pat įtraukaus bus sudėtinga. Taigi savęs per daug nespaudžiau ir metų pradžioje socialiniuose tinkluose nebuvau labai aktyvus. Po to natūraliai viskas įsivažiavo, atsirado daugiau turinio ir įvairių projektų. Tai labai džiugina.
– Įdomus turinio kūrėjo gyvenimas?
– Įdomus! Juk ne kiekvienam ir ne kasdien merė atsiunčia eglės vaizdo įrašų! Visuomet pradžiugina, jei pamatau, kad žmonės, kuriuos pats kadaise sekiau ir kuriais žavėjausi, dabar sureaguoja į mano įrašą, pakomentuoja. Tai teikia didžiulį džiaugsmą.
– O ko tikitės iš artėjančių 2025-ųjų?
– Iš šių metų nieko nesitikėjau, nesitikiu ir iš kitų – nesu iš tų, kurie kelia sau tikslus ar tam tikrus lūkesčius. Kokie bus tie metai, tokie, svarbiausia, kad visi būtų sveiki!
