Panevėžietė Linita Kęstaitienė jau būdama brandaus amžiaus prieš aštuonerius metus įgijo motociklo vairavimo teises ir pirmiausia buvo nusiteikusi geriau pažinti savo gimtąjį kraštą. Kai visa gimtinė jau buvo išvažinėta skersai ir išilgai, ji ryžosi gerokai rimtesniam nuotykiui – sėdo ant motociklo ir vienui viena nuburzgė į Afriką – į Maroką.
Linitą motociklai domino jau seniai: „Kai kas nors pralėkdavo pro šalį, nuo to vaizdo ir garso mano viduje, rodos, kažkas suvirpėdavo.“ Kai jos du vaikai jau buvo beveik suaugę, ji pagaliau ryžosi laikyti motociklo vairavimo egzaminą. Beje, savo mamai apie tai nė nesakė, kad ji be reikalo nesijaudintų – mama apie tai sužinojo tik po trejų metų.
Gavusi teisę vairuoti motociklą, Linita vis leisdavosi į kelią – tai atsibudusi sumanydavo, kad norėtų pasimaudyti Baltijos jūroje ir motociklu nulėkdavo prie jos, tai kokį dvarą ar kitą įdomią vietą aplankydavo.
Seniau moteris dirbo administracinį darbą, taip pat buvo masažuotoja, bet galiausiai susimąstė, kad nori darbo, mielesnio širdžiai. „Sėdėdama biure paskambinau į vieną vairavimo mokyklą, paklausiau, ar nereikia motociklų vairavimo instruktoriaus. Atsakė, kad reikia. Tuojau radau galimybę baigti reikiamus kursus, gauti licenciją – ir prieš trejus metus pradėjau dirbti vairavimo instruktore“, – sakė moteris.
Beje, ji pastebėjo, kad nors jos pamokas lanko didesnė dalis vaikinų, vis daugėja ir motociklus suvaldyti besimokančių merginų. Dauguma mokinių – jaunesni, bet būna ir priartėjusių prie 50 metų. Savo darbą Linita labai mėgsta, o laisvalaikiu veikia tą patį, ką ir darbe, – važinėja motociklu, per 8-erius metus yra nuvažiavusi jau per 140 000 km.
Mąstė apie Portugaliją, pasirinko Maroką
Lietuvą bei aplinkines šalis aplankiusi, taip pat pernai su tarptautinės motociklininkių asociacijos WIMA narėmis Prancūzijos Alpes pasiekusi Linita šiemet susiruošė į rimtesnę kelionę. Kadangi vasara jai – pats darbymetis, kelionei pasirinko rudenį.
Iš pradžių galvojo apie Portugaliją, paskui išgirdo, kad motociklininkai vyksta ir į Maroką. Taip ir nusprendė. „Kompanijos neieškojau, jaučiau, kad esu pasiruošusi keliauti viena“, – sakė pašnekovė.
Ji atliko namų darbus – pasimokė, kaip iš padangos reiktų ištraukti vinį (kaip tik vienas buvo įsmigęs, tad nuvykusi pas meistrus paprašė, kad parodytų, kaip trauks), pasidomėjo, ar keliauti po Maroką motociklu vienai moteriai saugu (nuomonių buvo įvairių, bet neigiamos jai neįstrigo), ir spalio pradžioje leidosi į kelią.
Beje, buvo draugų, kurie sakė: „Jeigu kas nutiks, mes tave iš bet kur parsivešim.“ Ir toks palaikymas ją labai įkvėpė.
Visa Linitos kelionė pirmyn ir atgal truko 34 dienas, ji motociklu „Triumph Tiger 1200“ nuvažiavo 12 500 km, buvo trylikoje šalių (įskaitant Lietuvą).
Važiuodavo mažiausiai 5 valandas
Įveikusi Lenkiją Linita pirmyn judėjo per Čekiją, Austriją, Slovėniją, Italiją, Prancūziją ir Ispaniją, atgal grįžo per Ispaniją, Portugaliją, Prancūziją, Belgiją, Liuksemburgą, Vokietiją ir Lenkiją. Ji turėjo susidariusi preliminarų maršrutą, nuo kurio leisdavo sau nusukti ir „pamaklinėti“, pasidairyti po kokią nors įdomesnę vietovę ar pabūti įdomesniame mieste.
Žmonės, važiuodami pro šalį, man mojavo, kad pasitraukčiau nuo kelio, o aš negalėjau pastumti motociklo nei pirmyn, nei atgal.
Paprastai vienos dienos vakare ji įvertindavo, kiek bus pajėgi nuvažiuoti per ateinančią dieną, ir rezervuodavosi nakvynę kitai nakčiai. Stengdavosi per dieną važiuoti bent penkias valandas, bet irgi žiūrėdavo pagal situaciją – kadangi buvo viena, nereikėjo prie nieko derintis. „Tik žinojau, kad jeigu navigacija rodo, kad kelionė užtruks 5 val., realiai ji užtruks 7 val. – juk reikės sustoti įsipilti kuro ar pasidairyti, pafotografuoti, pasimėgauti vaizdais ir turėti laiko rezervą nenumatytiems atvejams“, – sakė motociklininkė.
Per kurią šalį važiuoti buvo smagiausia, ji neišskiria – visur būdavo ir puikių vaizdų, ir nykios kelionės autostradomis su daug intensyvesniu nei Lietuvoje eismu. Bet Linita nuolat iš autostradų išsukdavo ir važiuodavo kitais keliais su įdomesniais vaizdais. Ją maloniai nustebino Slovėnija, iš kurios nieko ypatingo nesitikėjo.
Stengėsi nerizikuoti
Moteris visą laiką turėjo omenyje, kad keliauja viena ir turi be reikalo nerizikuoti. „Portugalijoje, kur kelio dangos nelabai kokybiškos, norėjau užvažiuoti į vieną kalną, bet kylant į viršų asfaltas baigėsi, prasidėjo žvyrkelis palei kalną. Iki viršūnės buvo likę dar 3 km, o važiuodama nesutikau nė gyvos dvasios. Pagalvojau, kad jei man kas nutiks, bus blogai – juk net nuvirtusio motociklo pati nepakelčiau, jis sunkus. Apsisukau ir grįžau atgal – ir visai nežiūrėjau į tai kaip į pralaimėjimą“, – sakė Linita.
Nelengvas iššūkis jai būdavo ir kai kuriuose nedideliuose miesteliuose su siauromis gatvėmis patekti į kamščius – jos kelioninis motociklas nemažų gabaritų, tad su juo bet kur neišlaviruosi. „Dar būna negerai, kai pradedi skaičiuoti kilometrus ir valandas iki tikslo – tuomet prarandi mėgavimąsi pačia kelione ir važiavimu“, – paminėjo keliautoja.
Na, o galutinai tą faktą, kad keliauja viena ir tik ji pati yra atsakinga už visus savo sprendimus, ji įsisąmonino, jau keltu iš Ispanijos pasiekusi Maroką, kai muitinės darbuotojas nustebęs paklausė: „Viena? Į Maroką?“ Tuomet viduje sukirbėjo nerimas.
Atnešė Lietuvos vėliavą
Visgi viskas praėjo gerai, Marokas keliautojai paliko labai spalvingo krašto įspūdį, nors būta ir šiokio tokio kultūrinio šoko. „Ten daug įvairovės, viename kaime vaikai tik nedrąsiai prieina apžiūrėti motociklo, kitame – visas jų būrys puola prašyti pinigų. Buvo ir vietų, kur žmonės palydėdavo piktesniais žvilgsniais, nebūčiau norėjusi ten sustoti, bet daug daugiau buvo gerų, draugiškų žmonių“, – pasakojo Linita, kelionėje besilaikiusi principo, kad ji yra tik svečias, tad turi gerbti vietos kultūrą, tradicijas.
Ji atsiminė vieną dieną, kai nuvažiavo apžiūrėti kraterių, o ją užkalbino vietinis gyventojas, iš motociklo numerių atspėjęs, kad ji iš Lietuvos. Tada jis kažkur nuėjo ir grįžo su Lietuvos vėliava. Paaiškėjo, kad jis turi draugą lietuvį ir nemažai žino apie mūsų šalį.
Dar vieną dieną Linita praleido pas į Maroką nutekėjusią lietuvę Gabrielę jos svečių namuose prie vandenyno, ten mokėsi plaukti banglente. „Išgėriau pusę vandenyno, bet galiausiai išmokau ant banglentės išsilaikyti“, – pasidžiaugė keliautoja.
Sugedo motociklas, baigėsi internetas
Buvo ir baugesnių nuotykių. Vieną vakarą Linita turėjo apsistoti nedideliame kaimelyje, kurio link važiavo gražiais keliais su kalnų ir senų miestelių vaizdais. Vienoje degalinėje sustojo pasitikslinti kelio navigacijoje, iki vietos buvo likę 8 km. Ten prie jos priėjo vietinis vyras, kalbantis prancūziškai, paklausė, ar ji Linita. Ji nustebusi atsakė teigiamai, dar prisijungė to vyro draugas, kalbėjęs angliškai. Jie sakė, kad ji rezervavo nakvynę to vyro viešbutyje, pakvietė išgerti arbatos, žadėjo palydėti iki vietos.
„Geriant arbatą – jau buvo vėlu – man vis kirbėjo mintis, ar viskas gerai, ar tikrai jie mane nulydės ten, kur reikia. Tiesa, mano vardą jie žinojo, be to, sakė, kad viešbutyje apsistojęs kitas motociklininkas, britas, tad tai kiek ramino. Dar jie sakė, kad mano vardas labai sunkus, verčiau vadins mane Šims, tai jų kalba reiškia saulę. Vėliau marokiečiams taip ir prisistatydavau, jie nušvisdavo, išgirdę, kad žinau jų kalbos žodžių“, – pasakojo panevėžietė.
Tie vyrai važiavo priekyje, ji – iš paskos, kaimas, kurį pasiekė, buvo senas ir atšiaurus, iš molio drėbtais namais, jame – nei gyvos dvasios, tad vėl pasidarė baugu, bet tikslą ji pasiekė sėkmingai.
Viešbutyje pavakarieniavo su keliautoju britu ir dar vienu atvykusiu motociklininku ispanu.
„Kitą dieną su britu Brianu pajudėjome kartu, nes abu norėjome aplankyti Sacharos dykumoje esančias Merzugos kopas. Ten pabuvę išsiskyrėme, pasakę savo socialinių tinklų kontaktus. Aš pajudėjau savu keliu, tą naktį turėjau nakvoti kempinge palapinėje. Jau buvo tamsu, bet dar buvo likę apie 16 km, kai staiga mano motociklas sustojo ir nebejudėjo, pajutau, kad užblokavo priekinį ratą (paaiškėjo, kad perkaito stabdžių kaladėlės). Žmonės, važiuodami pro šalį, man mojavo, kad pasitraukčiau nuo kelio, o aš negalėjau net pastumti motociklo nei pirmyn, nei atgal...“ – atsiminė nemalonų nuotykį Linita.
Be to, nakvynės vietos administratorius jau teiravosi, kada ji atvyks, o jos vietinis internetas strigo (taip vis būdavo, kol nepasikeitė SIM kortelės). „Paskambinau šeimininkui iš lietuviškos sąskaitos ir per pokalbį ji visai pasibaigė. Tiesa, prieš tai dar spėjau Brianui parašyti, kas nutiko, ir nusiųsti vietovės nuorodą. Kaladėlėms atvėsus priekinis ratas atsiblokavo ir galėjau motociklą nustumti į degalinę netoliese“, – atsiminė Linita.
Iš ten ją paėmė nakvynės vietos administratorius ir nusivežė į palapinių miestelį. Ten jau veikė belaidis internetas, ji susisiekė su bičiuliu iš Lietuvos, kuris nuodugniai išaiškino, kaip reikės sutaisyti motociklą. Rytą moteris ir buvo nusiteikusi tą daryti, prieš tai dar nusprendė pasivaikščioti po vietovę ir nepanikuoti, o tada atvažiavo Brianas, buvęs už 35 km, ir motociklą sutvarkė.
Nenorėjo niekam nieko įrodyti
Iš viso Maroke Linita praleido apie dvi savaites, kaip ji sako, per jas pažino šalį įvairiapusiškai – buvo ir miestuose, ir kaimuose, ir kalnuose, ir dykumoje, ir prie vandenyno. „Muziejų nelankiau, bet buvo nakvynės vietų, kurios priminė muziejus, ir pažinau daug puikių žmonių“, – sakė ji.
Beje, jai per visą kelionę gerai sekėsi ne tik su draugiškais žmonėmis, bet ir su oru – nebuvo karšta, bet ir nešalta (mažiausiai buvo +2 laipsniai), o lijo gal tik valandą per visą kelionę. O jau išvykusi iš Maroko iš ten likusių naujų draugų sulaukė žinutės, kad pas juos prasidėjo baisios liūtys su purvo nuošliaužomis.
Bet ar kelionės metu nebuvo momentų, kai moteris verčiau norėjo būti namie ir miegoti savo lovoje? „Stengiausi daug apie tai negalvoti, nes susimąsčius apie namus ir vaikus būtų užplūdęs ilgesys. Stengiausi būti čia ir dabar. Taip gyvenu ir grįžusi, štai žinau, kad ateina žiema, ir viskas su tuo gerai. Tiesa, grįžus namo rytais prabudus vis apimdavo jausmas, kad reikia kažkur važiuoti“, – sakė pašnekovė.
Namo lapkričio 8 d. grįžusi moteris apie savo kelionę kasdien rašė feisbuke – tiesiog tam, kad pati neužmirštų, ką patyrė, – ir dabar sulaukia žinučių iš žmonių, kurie galvoja apie panašias keliones, o ji mielai jiems pataria ir padrąsina.
„Apskritai aš į šią kelionę leidausi ne tam, kad kažkam kažką įrodyčiau. Tiesiog norėjau leistis į kelią ir tai buvo puikus potyris. Ši kelionė man davė neįkainojamos patirties – ir motociklo valdymo, ir savęs bei kitų žmonių pažinimo, ir savo jėgos ir ištvermės išbandymo“, – sakė drąsioji panevėžietė.
