„Nelaikau savęs labai daug pasiekusiu, nuveikusiu ar labai įsitvirtinusiu. Kartais net nežinau, ar tikrai esu reikalingas“, – LRT.lt sako atlikėjas Saulius Prūsaitis, garsėjantis kaip geros nuotaikos užtaisas ir vakarėlių siela. Jis pripažįsta, kad kai aplink tiek daug liūdnų aktualijų, linksmų dainų atlikėjui kyla įvairių minčių. Vis tik gruodį jis pasitiko kurdamas šventę kitiems savo koncertų ture. Ir nors tai reiškia, kad per šventes negalės viso savo laiko skirti šeimai, jis džiaugiasi tuo, kad jas praleis su antrąja savo šeima ir mylima veikla.
– Po truputį jau pagalvojame apie šventes ir artėjančius 2025-uosius, o kokie jums buvo šie, besibaigiantys, metai?
– Man jie buvo geri. Mano amžius jau toks, kad laimingais metais laikai tuos, per kuriuos nieko tikrai blogo nenutiko, artimieji sveiki. Man tai jau yra gerai.
– Vyšnia ant torto – gruodį vykstantis jūsų koncertų turas. Turbūt dabar visos mintys apie jį?
– Iš tiesų, galima sakyti, kad šiuo turu gyvenu visus metus – galvoju, planuoju, jaudinuosi... O kaip kitaip, kai žinai, kad metų pabaigoje laukia kažkas, nuo ko galbūt priklauso kiti tavo metai. Nors iš šono šou versle viskas atrodo spalvinga ir gražu, čia nuolat vyksta egzistencinė kova. (Juokiasi.)
Taigi su kolektyvu jau ruošiamės, repetuojame visiems gerai žinomas ir dar negirdėtas dainas, o taip pat pažadame tą nuotaiką, kurią visuomet kuriame savo koncertuose.
Bene jautriausia turo akimirka – didžiausias mano karjeros koncertas paskutinę metų dieną Kauno „Žalgirio“ arenoje. Kartu ant scenos pasirodys ir grupė „Rondo“. Man tai reiškia labai daug.
– Kodėl jums tai taip svarbu?
– Kai esame jaunesni, pradedame domėtis kultūra ir mus supančiu pasauliu, paprastai būname pilni nekantrumo, maištaujame, viską vertiname labai kategoriškai, svarstome, kad vieni žanrai ar stiliai geresni už kitus ir pan. Žinoma, taip pat kartais padarome ir daug puikių dalykų.
Kažkada ir aš toks buvau, tačiau atėjęs į muzikos pasaulį supratau, kad ir porą ar trejetą metų jame išsilaikyti yra sudėtinga. Kad ant scenos išliktum 30–40 metų reikia nuolat kurti dainas, kurios yra sėkmingos ir reikalingos tautai.
Tai žvėriškas darbas ir milžiniškas iššūkis. „Rondo“ yra viena tų grupių, kuri sėkmingai eina šiuo keliu ir kurios vis dar reikia klausytojui. Todėl man didelė garbė, kad jie sutiko ir pasirodys mano koncertų ture.
– Tačiau ir jūs jau galite pasidžiaugti ne vienus metus trunkančia karjera ir tuo, kad žmonės traukia jūsų dainas.
– Iki „Rondo“ man dar toli, tačiau pasidžiaugti jau tikrai turiu kuo. Tiesa, kartais susimąstau, kad nė pats nesuprantu, kaip tos mano dainos susikūrė, tačiau viskas vyko labai natūraliai. Tikrai negalėčiau pasakyti, kokia yra sėkmingos dainos formulė, negalėčiau išvesti jokios statistikos ir visko sudėlioti į ekselio lenteles. Viskas tiesiog kažkaip taip susiklostė.
– Galbūt sėkmė slypi tame, kad garsėjate kaip geros nuotaikos užtaisas, vakarėlių siela...
– Vieniems – geros nuotaikos užtaisas, kitiems galbūt nuo manęs bloga (Juokiasi.) Bet toks jau esu. Galiu būti gilus, susimąstęs, apmąstantis, bet nei savo muzika, nei savo esybe nesijaučiu galintis kelti egzistencinių klausimų, gvildenti kažkokių svarbių temų, padėti surasti atsakymų ar užvesti žmones ant tiesos kelio. Jaučiu, ką galiu daryti, tą ir darau. Vietos po saule užteks visiems, o žmonės tegul nusprendžia, ko jiems reikia.
– Koncertai neatima laiko iš šeimos – dizainerės Agnės Kuzmickaitės ir dukters Leonardos?
– Ir taip, ir ne. Turbūt mano profesijos žmonės jau susitaikę, kad neturi vasarų ir švenčių sezono. Tiesiog taip jau yra – kol vieni ilsisi, kiti – dirba, ir atvirkščiai.
Mes suprantame, kad mūsų šeimoje yra dvi skirtingos karjeros ir būna etapų, kai geriau pabūti nuošaly. Kartais būtent tai yra pati didžiausia pagalba. Tikrai būna dienų, kai tarp koncertų tiesiog slankioju pakampėmis, ilsiuosi, beveik nekalbu ir laukiu, kada vėl reikės išvykti į kitą koncertą.
Panašiai ir Agnė – kai ruošėsi kolekcijos pristatymui, aš stengiausi suteikti jai erdvės. Mes jau mokame pastebėti, kada kuriam koks laikotarpis ir, jei reikia, mokame pabūti šone.
Ką gali žinoti, galbūt kažkada viskas pasikeis. Galbūt kai fiziškai nebegalėsiu tiek lėkti, tada ir aš per šventes sėdėsiu ir valgysiu kalakutus ar žąsis.
– Kokios jūsų šeimos šventės?
– Kūčios visada skiriamos šeimai. Jas švenčiame kaip ir visi kiti, su dvylika patiekalų, su artimiausiais.
Tiesa, po Kūčių vakarienės su šeima, Kalėdas leidžiu su savo antrąja šeima – savo kolektyvu, su kuriuo drauge dirbame jau daugelį metų ir su kurio nariais jau esame kaip šeimos nariai. Su jais man taip pat labai gera ir miela būti.
Iš tiesų nežinau, ar tokiu pačiu grafiku galėčiau dirbi kokį nors kitą darbą, pvz., atsakinėti į elektroninius laiškus, krauti dėžes ar dažyti sienas. Laimei, man labai patinka daryti tai, ką darau ir tai darau su malonumu.
Nors būna visko – ir nuovargio, ir pradingusių balsų ar ligų, žinome, kad kiti žmonės mus pasirinko norėdami užsimiršti, atitrūkti nuo kasdienybės ir atėjo švęsti, mes tuo džiaugiamės ir stengiamės jiems tą šventę sukurti.
– Kaip jūsų kuriamą muziką vertina paauglė dukra?
– Jei daina jai patinka, ji tai tikrai parodo. Beje, ji pati lanko muzikos mokyklą ir turi labai gerą klausą, vau! Tai yra nuostabu.
– Auga dar viena muzikantė?
– Jei tik ji panorėtų, aš tikrai pasistengčiau jai padėti. Ne aiškinti ar kištis, bet padėti. Tačiau svarbiausia, kad ji būtų laiminga, mes pasirinkome ją, o ji pasirinks tai, ką norės.
– Galų gale, šiais laikais žmonės retai apsiriboja viena veikla. Jūs ir pats jau daugiau nei dešimtmetį darbuojatės muzikiniame televizijos projekte.
– Nes jis glaudžiai susijęs su muzika, tad turiu įžvalgų, pastebėjimų, patarimų, ten jaučiuosi labai natūraliai. Iš tiesų vienuolika metų išbūti tame pačiame kolektyve ir nesusipykti, turbūt yra duotybė. Ypač dabartiniais laikais, kai mėtomi gyvenimo žmonės dažnai keičia darbo sritis. Man tai ne prie širdies, tad televizija man yra tam tikras stabilumas, ramybės garantas.
– Ar niekad nesviro rankos tame nepastoviame šou verslo pasaulyje? Galbūt buvo minčių, kad jau užtenka ir taip pat reikėtų kiek pakeisti kryptį.
– Ir vakar, ir užvakar buvo visokių minčių. (Juokiasi.) Jų būna labai dažnai. Iš tiesų nelaikau savęs labai daug pasiekusiu, nuveikusiu ar labai įsitvirtinusiu. Kartais net nežinau, ar tikrai esu labai reikalingas.
Tas slogus kontekstas, kuriame pastaraisiais metais gyvename, slegia mane ir kaip dainininką. Kartais tokiame liūdname, sunkiame fone labai sunku būti linksmų dainų atlikėju. Tikrai susimąstai, ar to reikia. Kita vertus, turbūt reikia, kad žmonės galėtų bent kiek atitrūkti ir užsimiršti.
– Galbūt kiti metai bus šviesesni, ko iš jų tikitės, ko palinkėtumėte sau ir kitiems?
– Visų pirma, sveikatos – ir sau, ir visiems. Taip pat norėtųsi, kad visa ta aplink vykstanti neteisybė greičiau pasibaigtų. Apmaudu, kad visi, gimę iš mamos, taip skirtingai suvokiame pasaulį ir kai kurių elgesys yra tiesiog protu nesuvokiamas. Taigi būkime visi sveiki ir sveiko proto.
