Vaikystėje Genė Lazdans ryte rijo knygas: joms išleisdavo visus kišenpinigius, kuriuos tėvai duodavo pietums mokykloje, turėjo net septynių Vilniaus bibliotekų abonementus ir kartais apeidavo jas visas, kol rasdavo norimą leidinį. Meilės knygoms ji neprarado ir suaugusi: šį pavasarį oficialiai tapusi pensininke ji toliau darbuojasi savo įkurtame nebenaujų knygų knygyne, nors, kaip prisipažino LRT.lt, pajamos juokingos ir išsilaikyti nelengva.
Apie savo darbą bukinistė pasakoja su entuziazmu, nes suktis tarp knygų jai labai smagu, kaip ir bendrauti su jų skaitytojais – tik pokalbyje nuskamba liūdnesnė gaida, kai kalba pasisuka apie finansinę šio reikalo pusę. „Išsilaikyti padeda tik prekyba internetu. Čia man labai padeda dukros, viena kartu su vyru, IT specialistu, sukūrė interneto svetainę, kita administruoja „Pelėdų knygos“ feisbuko paskyrą, vis sugalvoja kokių akcijų ir konkursų“, – pasakojo pašnekovė.
Seniau skaitymas buvo tik Genės hobis – ji baigė Justino Vienožinskio dailės mokyklą ir dailininkų kursus ir dirbo Vilniaus gamyklose dailininke apipavidalintoja (piešdavo plakatus, skelbimus ir kitką, ko prireikdavo).
Kai darbo gamyklose nebeliko, ji ėmėsi prekiauti knygomis – iš pradžių tiesiog turguje, kartais jų atsiveždavo ir iš Minsko. O jos draugė Dalia Kurauskaitė jau turėjo savo knygyną, „Knygos namus“, dabar nugriautuose Profsąjungų rūmuose – ji ir padrąsino pašnekovę padaryti tą patį bei pasidalijo naudingais patarimais.
Atsimenu, kaip pati po septynias bibliotekas ieškodavau Emilio Zola, Teodoro Dreizerio ir kitų knygų, kurių dabar niekam nebereikia.
Genės knygynas 2011 m. įsikūrė buvusio „Lazdynų“ kino teatro patalpose. Pradžioje moteris šiame pastate išsinuomojo 10 kv. metrų ploto kambariuką, paskui persikraustė į 20 kv. metrų patalpas, o dabar šeimininkauja gerokai didesnėse, esančiose buvusiame kino teatro bufete antrame aukšte.
Pasikeitė ir pavadinimas – pirmiausia jis buvo „Knygos kiekvienam“, tačiau Genė pastebėjo, kad tokį pavadinimą žmonės painioja su kitais – „Knygos visiems“, „Gera knyga“ ar pan., tad panoro labiau išskiriančio. Susimąstė apie paukščius, kuriuos taip pat mėgo nuo vaikystės (pomėgį perėmė iš savo tėčio, kuris labai domėjosi ornitologija, namie vis rūpinosi iš lizdų išmestais sparnuočiais), na, o labiausiai su knygomis, žinoma, asocijavosi pelėdos – taip ir atsirado „Pelėdų knygos“.
Seniau deficitinės – dabar nemokamos
Pirmo nedidelio knygyno pagrindu tapo Genės namuose buvusios knygos, kurios ten jau nebetilpo – jų turėjo sukaupusi apie 7000. Kai dar dirbo dailininke, ji su vyru latviu, puikiai kalbančiu lietuviškai, vis vykdavo į Rygą, kur būdavo galimybė nusipirkti lietuviškų knygų, kurių negaudavai čia.
Lankytojų nėra daug, bet tie, kurie ateina, labai geranoriški, o man patinka ne tik gyvūnai, bet ir žmonės.
Taip pat moteris iki šiol atsimena, kaip 1985 m., besilaukdama dukros, visą naktį kartu su vyru laukė eilėje prie Sporto rūmų, kad gautų „Pasaulinės literatūros bibliotekos“ knygų prenumeratą. Na, o dabar tų knygų, jau niekam nebereikalingų, ją pasiekia tiek daug, kad jas palieka lentynose prie savo knygyno durų, iš kur žmonės gali pasiimti nemokamai. Tiesa, vis dar paklausios kai kurios tos serijos knygos, įtrauktos į mokyklinę programą, pvz., V. Šekspyro dramos.
Genės knygyne, dydžiu primenančiame mažo miestelio biblioteką, yra per 50 tūkstančių knygų, garbingiausiose vietose – skaitytojų mėgstamos šiuolaikinės knygos, nemažai ir parašytų įvairiomis užsienio kalbomis, nemenkas vaikų literatūros skyrius.
Atokesnėse vietose sukrautos knygos, kurių vargu ar kam beprireiks. „Atsimenu, kaip pati po tas septynias bibliotekas ieškodavau Emilio Zola, Teodoro Dreizerio ir kitų knygų, kurių dabar niekam nebereikia. Neretai skambina žmonės, kurie turi per gyvenimą prikaupę daug senų knygų, ir klausia, ar jas priimčiau, nes gaila išmesti. Priimu, nors ir sunku viską sutalpinti, tik atsisakau tų, kurios buvo laikytos rūsyje, nes nuo jų sklinda specifinis kvapas“, – pasakojo Genė.
Ką žmonės skaito?
Už senas knygas jas pristačiusiems žmonėms bukinistė nieko nemoka, nes ir pati jas nebent išdalins nemokamai. Tiesa, jei senų knygų atneša žmogus, kuris atrodo sunkiai besiverčiantis, paprastai duoda jam porą eurų.
Tačiau ji superka neseniai išleistas knygas. Tik jas atnešę žmonės kartais tikisi didesnės pinigų sumos, nei ji gali pasiūlyti: „Jie nori gauti tokią kainą, kurios prašoma už knygą internete, tačiau juk aš nežinau, ar pati ją greit parduosiu – jeigu pragulės pusmetį, turėsiu parduoti už tiek, už kiek pirkau, jei ne mažiau. Dėl to labai apsidžiaugiu, kai žmogus nori knygomis mainytis – tada mažiau rizikos patirti nuostolį.“
Žmonės į senienas beveik nekreipia dėmesio, o mieliausiai perka neseniai išleistus detektyvus ir trilerius, taip pat mėgsta fantastiką, meilės romanus, bet taip pat tuos, kurie dar apynaujai. Neseniai tarp populiariausių rašytojų buvo Stephenas Kingas, Jo Nesbø – bet, panašu, ir jų banga po truputį slūgsta.
Tiesa, yra ir senesnių rašytojų, kurių pirkėjams vis dar prireikia, – tai Žiulis Vernas, Ernestas Hemingvėjus, Erichas Marijas Remarkas.
Užklupus skausmui padėjo joga
Bukinistei reikia susimokėti už patalpų nuomą, komunalines paslaugas, norisi ir kažką prisidurti prie nedidelės pensijos. „Rodos, visą gyvenimą dirbau, tačiau kadangi pradėjusi prekybą knygomis perėjau prie individualios veiklos, paskaičiavus išėjo, kad man trūksta darbo stažo, sukaupiau tik 27 metus, tad ir pensija atitinkama“, – atsiduso pašnekovė.
Ir daug žvaliau pridūrė, kad jai į pensiją nesinori eiti ne tik dėl pinigų – darbas jai mielas, tad tikisi jį dirbti dar ilgai. „Kai kurie pensininkai vis gulinėja ir skundžiasi skausmais. Man perkopus per 50 m. irgi prasidėjo skausmai, bet pradėjau lankyti jogą ir viskas susitvarkė!“ – pasidžiaugė energija trykštanti moteris.
Darbe ji sukasi viena – knygynas atsidaro 12 val., kad dar spėtų nueiti į jogą, išsiųsti knygas užsisakiusiems internetu ir pan., o darbą baigia 19 val. Darbuojasi viena, bet, kaip minėta, moteriai labai padeda dvi iš trijų jos dukrų (trečioji dukra gyvena Lenkijoje). Vyras, jau pasitraukęs į pensiją, palaiko ją morališkai.
„Apskritai aš turiu puikią šeimą, turiu mylimą darbą, na, tik pinigų mažai, bet juk negali gyvenime turėti visko“, – nusišypsojo pašnekovė.
Nori padėti pelėdoms
„Pelėdų knygyne“ apstu ne tik knygų, bet ir pelėdų – statulėlių, puodelių, plakatų, pagalvėlių, papuošalų, yra net laikrodis ir vaikiškas čiulptukas su šiuo išminties simboliu. Viskas prasidėjo tarsi savaime – lankydama dukrą Varšuvoje ji vietinėje parduotuvėje pamatė dailią pelėdos statulėlę ir ją įsigijo. Kai ją parsivežė į Vilnių, pelėdos netrukus pradėjo daugintis.
Moteris pati daug pelėdų nė neperka, bet jai jų dovanoja artimieji ir nuolatiniai lankytojai. Būna ir taip, kad pirkėjas pasakoja, jog apsilankęs kokioje Italijoje pamatė suvenyrą su pelėda, pagalvojo apie Genę ir sumanė parvežti lauktuvių – jai tai labai miela.
„Pas mane užsuka įvairūs žmonės – ir inteligentiški, žinomi visuomenėje, ir darbininkų rankomis, gal ir su kvapeliu, bet mėgstantys skaityti. Ir apskritai man patinka bendravimas su lankytojais – jų nėra daug, bet tie, kurie ateina, labai geranoriški, o man patinka ne tik gyvūnai, bet ir žmonės. Bendraudama su jais knygyne jaučiuosi savo vietoje ir jaučiuosi laiminga“, – sakė pašnekovė, pasipuošusi palaidine, ant kurios pavaizduota pelėda.
Ji tikisi, kad jos darbas bent maža dalele prisideda ir prie miškų, kuriuose šie paukščiai gyvena, išsaugojimo – juk naudotų knygų pirkimas skatina tvarumą. „Aš suprantu, kad atsiranda vis naujų gerų rašytojų ir knygų, kuriuos reikia leisti. Bet panorėjus prieš keletą ar keliolika metų išleistos knygos, manau, tikrai verta ją, vis dar puikiai atrodančią, įsigyti iš antrų rankų“, – paragino bukinistė.
