Gamtininkas, rašytojas Selemonas Paltanavičius antradienio vakarą Nacionalinėje Martyno Mažvydo bibliotekoje pristatė jau šimtąją savo knygą „Su gamta kišenėje“. Portalui LRT.lt autorius sakė, kad jam tiek knygų parašyti išėjo visai natūraliai. Gal dėl to, kad vaikystėje Suvalkijoje jo mama vis pabrėždavo, kad nedera sėdėti be darbo, jis visą laiką ką nors veikia, na, o geriausiai jam sekasi rašyti knygas vaikams.
– Man atrodo sunkiai tikėtina, kad įmanoma parašyti šimtą knygų. O jums pačiam ar nesunku tuo patikėti?
– Na, jei prieš kelis dešimtmečius kas būtų paklausęs, ar parašysiu šimtą knygų, būčiau tik truktelėjęs pečiais. Bet aš tiesiog kasdien rašiau ir taip natūraliai išėjo. Nebuvo jokių varžybų ar skubėjimo, tiesiog visą gyvenimą tą dirbu – mano pirmoji knygelė parašyta dar septintoje klasėje.
Žinoma, iki pensijos dirbau ir kitus darbus, Aplinkos ministerijoje ir kitur, bet kasdien bent po valandą dvi rasdavau laiko ir rašymui.
Mano pirmoji knygelė parašyta dar septintoje klasėje.
Rašau juodraščiuose ranka, paskui pats surenku tekstą kompiuteriu ar kas nors padeda. Rašau savęs neversdamas ir nespausdamas, ir vieną dieną žiūriu – šimtas.
– Dabar turbūt jaučiatės iškilmingai?
– Na, tai įdomus jausmas, lyg ir kažkokia riba, bet ji nelabai ką reiškia – jau ir keturios kitos knygos yra iliustruojamos ar maketuojamos.
Užtat nujausdamas, kad ši knyga bus šimtoji, joje rašiau apie save. Knyga vadinasi „Su gamta kišenėje“. Kai kas nors paklausia, kaip susidomėjau gamta, aš sakau, kad jau gimiau ja domėdamasis, ir dabar ji visą laiką greta.
Iš esmės visos mano knygos – apie gamtą. Aš savęs be gamtos neįsivaizduoju.
Buvau kaimo vaikas, augau vienkiemyje Marijampolės rajone, Kazlų Rūdos pamiškėse. Buvome keturi broliai, gimę kas penkerius metus, aš – tas mažasis. Vyresnieji broliai daug ką mokėjo, bet kai ko ir nežinojo – na, kas ten žinos, koks čia vabalas ar kas čia žydi, koks paukštis čiulba. O man buvo pikta, kad niekas man to nepaaiškina. Atsimenu, dar visai mažas būdamas sakiau, kad užaugęs parašysiu apie tai knygą.
Šioje, šimtojoje, pasakoju, koks man tada atrodė gyvenimas, kokių buvo atradimų mokyklos laikais, ir po kiekvieno skyrelio iš anų laikų priduriu, kaip man tai atrodo dabar, juk dabar žinios ir patirtys jau kitos.
Iš esmės visos mano knygos – apie gamtą. Aš savęs be gamtos neįsivaizduoju.
– Be rašymo turbūt irgi neįsivaizduojate?
– Oi ne. Pradžioje lyg ir nebuvo tikslo parašyti knygą, bet maždaug nuo trečios klasės kasdien vakare kokią valandą iš lėto rašydavau apie tai, ką mačiau, kokių įspūdžių patyriau. Žinote, daug žmonių, paklausti, ką įdomaus šiandien matė, eidami į darbą (arba jei klausiu vaikų – į mokyklą), atsako, kad nieko nematė, bet taip juk nebūna, kad nieko aplink nevyktų, tik aš, nuo mažens tai fiksuodamas, lavinau savo pastabumą ir žingeidumą.
Kitas svarbus dalykas – rašytojui svarbūs žodžiai, pasakymai, gebėjimas trumpai papasakoti svarbų dalyką. Jis negali pliaukšti, kas pakliuvę, kiekvienas užrašytas žodis turi reikšmę – ir aš daug metų to mokiausi.
– Bet gal jūsų aplinkoje buvo žmonių, kurie buvo labai raštingi ar mylintys gamtą, juk daugelis septintokų šiaip sau knygos nerašo?
– Jokio pavyzdžio ar vedlio nebuvo. Už žodingumą aš labai dėkingas savo mamai – ji buvo paprasta išbuožintų ūkininkų dukra be didesnio išsilavinimo, bet nuo mažens man vis ką nors deklamuodavo, žinojo daugybę vaizdingų posakių. Klausydavausi ir galvodavau, iš kur mano mama tiek visko žino. Įgimtam kalbos jausmui išsilavinimas nebūtinas – rašytoja Ieva Simonaitytė nebuvo baigusi nė vienos klasės.
Anksti atradau profesoriaus Tado Ivanausko knygas, nors kaimo bibliotekoje jų daug nebuvo. Jos mane taip sužavėjo, kad prieš keletą metų parašiau apie profesorių knygą „Tadukas, Tadas ir svajonių paukštė“ – taip išreiškiau jam savo dėkingumą.
– O kaip atsirado ir dienos šviesą išvydo ta jūsų pirmoji knygelė, parašyta septintoje klasėje?
– Ji išėjo, kai jau buvau studentu, vadinosi „Žalio miško istorijos“, buvo tokia nedidukė, bet tiražas – 10 000. Tada, mokydamasis mokykloje, parašiau pluoštelį pasakojimų apie gamtą, nelabai kam juos ir rodžiau, tiesiog laikiau tokiame aplanke, ant viršelio užrašęs „Po žaliąja skraiste“. Kai būdamas 11 klasėje lankiausi Vilniuje, parodžiau tą aplanką publicistui Rimantui Budriui – jis buvo „Mūsų gamtos“ žurnalo vyriausiasis redaktorius, o aš ten kartais nusiųsdavau savo pasakojimų. Jis paskaitęs pasakė: „Čia gerai, gali būti knyga.“ Tik aš nežinojau, ką su tuo daryti.
Iš Vilniaus nesunku per gerą pusvalandį išlėkti į mišką – nuolat stebiu, kas ten vyksta.
Išvažiavęs iš savo kaimo studijuoti į Vilnių antrame kurse profesoriui, garsiam genetikui Romualdui Lekevičiui taip pat apie tai užsiminiau. Jis pasakė, kad nėra ko tų istorijų laikyti aplanke, ėmė ir paskambino į „Vagos“ leidyklą, mane pakvietė atspausdinus atnešti tekstą į vaikų literatūros skyrių. Nunešiau ir po poros savaičių gavau laišką, kad ateičiau pasitarti, o nuėjęs sužinojau, kad knyga bus leidžiama.
Tekstų rinkimas, spausdinimas, visi tikrinimo darbai tuometiniame Glavlite anuomet užtrukdavo labai ilgai. O anonsuojamos knygos būdavo Centriniame knygyne Gedimino prospekte (tuomet sakydavo – priešais „Vaikų pasaulį“). Vieną dieną eidamas pro šalį vitrinoje, kur buvo išstatomos netrukus pasirodysiančios knygos, pamačiau savąją – ilgai stovėjau ir stebėjausi.
Tai buvo 1978 m., dabar viskas atrodo paprasčiau.
– Kiek vietos jūsų gyvenime dabar užima gamta ir rašymas?
– Dabar esu laisvas žmogus (kitaip – pensininkas), tad visą savo laiką galiu tam ir skirti. Šiemet su šimtąja knyga pakeliausiu po Lietuvą, bet visuomet išvykdamas su reikalais į kelią pasiimu fotoaparatūrą. Aš daug fotografuoju ir jei važiuodamas pakeliui pamatau kokių įdomių paukščių ar žvėrių, sustoju ir einu arba šliaužiu, kad juos įamžinčiau. Neretai mano pažintinės knygos iliustruojamos mano nuotraukomis.
Beveik iki pensijos dirbau valstybės tarnyboje, o dabar, kai esu laisvas, jaučiuosi užsitarnavęs galimybę toliau dirbti gamtai, literatūrai ir vaikams. Beveik visos mano knygos skirtos jiems, juk, kaip pusiau juokais sakau, iš vaikų užauga žmonės – verta į juos investuoti.
– Ar išėjęs prieš keletą metų į pensiją džiūgavote, kad liks daugiau laiko, ar visgi jautėsi nesmagumas, kad kažkoks gyvenimo etapas baigėsi?
– Ne, lūžio nebuvo, tiesiog nusiteikiau, dar iš anksto nusiteikiau, kad bus kitų galimybių. Dirbdamas ministerijoje rašydavau vakarais, naktimis, fotografuodavau savaitgaliais arba per atostogas – džiugu, kad dabar galiu daryti tai, kada panorėjęs. Tai didelė laimė.
Vyresnieji broliai daug ką mokėjo, bet kai ko ir nežinojo – na, kas ten žinos, koks čia vabalas ar kas čia žydi, koks paukštis čiulba. O man buvo pikta, kad niekas man to nepaaiškina.
Jėgų ir planų dar yra, palengva kažkas dėliojasi. Kaip jau sakiau, aš toks rašytojas, kuris niekur neskuba, niekas man pirštu nebaksnoja, ką daryti, paprastai leidyklai išsiunčiu jau paruoštą rankraštį ir tada tariamės, leisime ar ne. Be galo sunku būtų rašyti, ypač grožinį tekstą, sutarus, kad, tarkim, po pusmečio turiu darbą atiduoti. Man rodos, tada būčiau išsunktas, išgręžtas ir nenuoširdus, kadangi visą laiką žiūrėčiau į kalendorių, skubinčiau save ir nebūčiau tikras, ar parašiau taip, kaip norėjau.
– Bet juk jūs rašote labai sparčiai ir esate vadinamas vienu produktyviausių lietuvių rašytojų. Kaip manote, ar taip yra todėl, kad jūs labai disciplinuotas, darbštus, ar kaip jums tai pavyksta?
– Mano mama suvalkietė mane ir brolius mokė, kad žmogus niekada neturi turėti laisvo laiko, jeigu nežinos, ką veikti, ir bimbinės, bus blogai. Tad aš tą savo laiką ir naudoju – neįsivaizduoju, ką reiktų daryti, jei man kas lieptų ilsėtis ir nieko neveikti. Tai nėra patarimas visiems elgtis taip pat – tiesiog man taip išeina.
– Ar eilinę savo dieną, kai į jokį pristatymą nei radijo laidą skubėti nereikia, jūs planuojatės dienotvarkę ir esate nusiteikęs dalį laiko skirti gamtai, dalį – rašymui?
– Režimo neturiu, darau įvairiai. Kartais, jei labai gerai dėliojasi mintys, dirbu ir iki 2 val. nakties, o ryte vėl sėdu tęsti darbo. Jei ruošiu pažintinę knygą, sėdžiu apsikrovęs kalnu knygų – jas vartau, tikslinuosi informaciją ir pan., tai irgi didelis darbas. Šiuo metu gyvūnų namie neturiu, užtat turiu daugybę knygų įvairiomis kalbomis, daugiausia mokslinių, biologinių, ir savo kolekciją vis papildau.
Na, jei oras gražus (man jis gražus ir lapkritį, jei tik nėra vėtros) – būtinai iškeliauju į gamtą. Iš Vilniaus nesunku per gerą pusvalandį išlėkti į mišką – nuolat stebiu, kas ten vyksta. Kaip dabar jaunimas sakytų, aš einu ir skenuoju, kad matyčiau bendrą vaizdą.
Taip nužingsniuoju keletą kilometrų, pasidairau, pasiklausau, įsikraunu energijos ir grįžtu prie kitų darbų. Būna, žmogus sako: „O į ką ten miške žiūrėti?“ Bet aš ten kaskart jaučiu skirtingus kvapus, matau skirtingus vaizdus ir aš be to negaliu.
