Radijo ir televizijos laidų vedėja, žurnalistė Livija Gradauskienė vaikystėje ilgėjosi kompanijos, todėl šiandien jos šeimoje džiaugsmo suteikia ne tik trys keturkojai augintiniai, bet ir 23-ejų dukra Liepa bei 16-metis sūnus Andrius. „Nuo visko bandydamas apsisaugoti, neteksi visko“, – teigia žinoma moteris, kuri stengiasi savo vaikams parodyti kuo daugiau meilės ir gyvenimo.
Ką jie atsinešė iš vaikystės ir kaip šiandien auklėja savo vaikus? Portalas LRT.lt tęsia publikacijų ciklą, kuriame mintimis ir patirtimis dalijasi žinomi žmonės.
– Kokius prisimenate savo tėvus? Kokie jie buvo, kaip jus auklėjo?
– Aš buvau vienturtis vaikas, todėl prisimenu vienišumo jausmą. Iš to vienišumo norėjau šuniuko. Prašydavau jo net su ašaromis akyse, bet mama labai prieštaraudavo. Jos mintis buvo tokia: nereikia šuniuko todėl, kad jis neilgai gyvena, o jei dar suserga, neduok Dieve... Būna labai liūdna, tikra ašarų pakalnė, todėl geriau nereikia. Aš su ta filosofija kovoju visais frontais ir šuniukų fronte taip pat, nes dabar, kai užaugau, turiu tris šunis (juokiasi). Ir vaikystėje sugebėjau vieną šuniuką iš kaimo parsivežti, kitą iš turgaus parsinešti už 2 ar 3 rublius.
Žinoma, tos pabaigos yra labai sunkiai pakeliamos, jautriems žmonėms atsisveikinimas su savo augintiniu yra beprotiškai sunkus. Bet reikia galvoti iš kitos pusės, kad tu turi 10–20 metų besąlygiško džiaugsmo, meilės, smagių kasdienių momentų. Žmogus pasirenka, į ką atkreipti dėmesį. Jeigu nereikia šuns, nes kai jis numirs, labai skaudės, tuomet apie vaikų turėjimą išvis kalbėti nereikia. Nes šuo tai dar šuo, kažkaip išgyveni tą netektį, o, neduok Dieve, jeigu kam nors dar svarbesniam kas nors nutinka... Tuomet ir tuoktis nereikia, nes tikrai kada nors kas nors bus blogai (juokiasi).
Nereikia saugoti vaiko nuo tikro gyvenimo. Pamenu, kaip mes, pirmokai, visa klasė raudojom, kai mokytoja skaitė „Brisiaus galą“. Gal šiais lakais tėveliai mokyklai ieškinį už vaikų traumavimą keltų? Aišku, svarbu su gyvenimu vaiką pažindinti laiku ir vietoj, bet dar svarbiau nepalikti jo vieno su visais įspūdžiais. Juk „Brisiaus galas“ ne apie gyvūnų naikinimą, o apie kitus dalykus...
Mąstymas, kad jeigu žinai, kad kažkas gali baigtis liūdnai, tuomet geriau net nepradėti, gali save apsaugoti nuo skausmų. Tai net skamba logiškai. Bet nuo visko tikrai neapsisaugosi. Išvengsi ne tik skausmo, bet ir viso gyvenimo gėrio, džiaugsmo. Gyvenimas taip ir praeis pro šalį. Nuo visko bandydamas apsisaugoti, neteksi visko. Tėvų noras apsaugoti vaiką yra suprantamas, bet gali būti ir žalingas. Juk teks susidurti su netektimis, neteisybėmis, todėl tikiu, kad nereikia vaikui sukurti iliuzijos, kad tokie dalykai neegzistuoja. Geriau mokytis, kaip sunkesnėse situacijose būti, ką daryti, o ne jų tiesiog vengti. Kaip ir meluoti vaikui dėl „gerų tikslų“. Man keista, kai tėvai slepia nuo vaikų, kad, pavyzdžiui, rūko. Nesakau, kad reikia pūsti dūmus vaikui į nosį, bet sakyti, kad eini į lauką paukščiukų palesinti, yra tiesiog melavimas. Arba nerūkyk, arba kalbėk – negerai darau. Melas yra galinga griaunanti jėga.
O šiaip aš buvau geras, pareigingas vaikas, mokiausi dabartinėje Vilniaus Senvagės vidurinėje mokykloje, ten šalia yra kalniukų, todėl žiemomis duodavomės nuo tų kalniukų. Buvau gan savarankiška – raktas pakabintas ant kaklo, po mokyklos į troleibusą ir per visą miestą į muzikos mokyklą. Grojau fortepijonu, buvau laikoma gabia, bet tuomet nelabai kas rūpinosi vaiko malonumu muzikuoti, daugiau muštravo – neišmokai gamos, gauni velnių ir verki prie pianino. Kai palyginu, kaip mūsų laikais buvome mokomi muzikos ir kaip dabar vaikai mokomi, labai didelis skirtumas.
Turiu labai daug neigiamų atsiminimų iš mūsų kartos švietimo sistemos. Kiek užgniaužtų, sugniuždytų, suvaržytų, pamintų asmenybių, kiek kūrybiškumo sužlugdyta. Žinoma, buvo ir gerų mokytojų, dalykų, bet vis dėlto daugiausiai buvome mokomi nelįsti, neišsišokti, nebuvo asmenybės ugdymo, priešingai, buvo bandoma ugdyti prisitaikančią asmenybę su kuo mažiau nuostolių. Trumpai tariant, vaikas buvo tokia būtybė, kurios nei klausyti, nei gerbti nereikia. Gavai penketą – geras vaikas. Nevaikštai ratu koridoriuje per pertrauką – eisi griovių kasti užaugęs.
– Mokyklos ar tėvų auklėjimas turi didesnę įtaką vaikų ugdymui, asmenybei?
– Žinoma, kad tėvai daugiau įtakos turi vaikui. Esi su savo tėvais nuo pirmos savo gyvenimo minutės. Nuolatinis buvimas šeimoje formuoja dar iki mokyklos. Žinoma, mokykla stumtelėja aukštyn arba, bent jau mano kartos atveju, kartais ir žemyn.
Kita vertus, dabar su vaikais gali pasimokyti ir tėvai. Tarkim, mūsų laikais nebuvo jokio švietimo apie tvarumą. Tai iš vaikų tiek pamokų gauname, kad tikrai keičiam įpročius, klausom, kaip šiuolaikinis žmogus turi elgtis. Blogiausia, kai suaugęs žmogus užstringa savo laike – „kaip mes darėm, buvo teisinga, o dabar – nesąmonės“. Normalu, kad žmogus turi bagažą, kokį susikrovė ar jam sukrovė, bet reikia nesustoti – būti atvirom akim ir atviru protu. Ir muzikine prasme mus labai šviečia vaikai – tiek daug geros, kokybiškos muzikos dabar! Bet vaikai įvertina ir mūsų laikų kūrybą. Labai smagu apsikeisti patirtimis.
Džiaugiuosi, kaip tobulėja mokykla. Tarkime, mano sūnaus (jam dabar 16 metų) mokykloje buvo metai, kai jiems nebuvo rašomi pažymiai. Mano manymu, parodyti, kad mokaisi ne dėl pažymio, yra labai sveika. Bet tam ir vaikui, ir tėvams reikia tam tikro brandumo. O mes užauginti taip, kad buvome vertinami pagal pažymius, tik ir girdėdavom – tas pirmūnas penketukininkas, tas – dvejetukininkas. Gauni etiketę ir žinai, kas tu. Tėvai tuomet irgi vis klausinėdavo, kiek gavai, parodyk pažymių knygelę. Mes savo vaikų neklausinėjam apie pažymius. Ir taip per daug streso, tarkim, su egzaminais.
– Kokia jūs pati mama esate? Ar esate griežta?
– Griežta tikrai nesu, man svarbiau, kad vaikai gerai jaustųsi, o ne vykdytų mano nurodymus. Kai žmogaus nespaudi, jis pats ima galvoti, kaip čia geriau padarius. Aišku, įvairių žmonių yra. Vienus reikia atpalaiduoti, kitiems padėti valią ugdyti, kad pavyktų kažką nuveikti.
Mano dukra labai pareiginga, atsakinga. Kai mokykloje mokėsi, pavyzdžiui, prancūzų kalbos, vis prašydavo paklausinėti žodžių, pasitikrinti, ar viską išmoko. Todėl mano užduotis būdavo kaip tik dukrą nuraminti, kad ji atsipalaiduotų, kad ji viską moka, kad viskas gerai, kad nesvarbu pažymys, jei mokėsi, tai išliks galvoj viskas. Man svarbiausia, kad visi jaustųsi gerai, man pasiekimai nėra pirmoje vietoje. Aš manau, kad jeigu žmogui kažkas įdomu, jis gerai jaučiasi, tuomet pats domisi, jam sekasi ir nereikia jo spausti.
Kol žmogui pačiam neateina į galvą, kaip turi būti, spaudimas bus tik mechaninis veiksmas. Aišku, mes rūpinamės, kad vaikai kažko su mokslais nepražiopsotų, bet kai sūnus pasakė „Jūs pasitikėkit manim“, tai ir gerai. Turi pasitikėti. Vadinasi, pats prisiima atsakomybę. Stengiamės rodyti vaikams kuo daugiau pasaulio, – ir keliauti, ir pažinti, ir bendrauti, – kad jie pamatytų, susivoktų, kuo nori tame pasaulyje būti.
Aš netikiu muštru, nors disciplinos reikia. Bet ji ateina su sąžine. Jei tau neramu, kad kažką nuvilsi, pats prastai pasirodysi, tai ir stengiesi.
– Jūsų sūnui yra 16 m., o dukrai – 23-eji. Kuriame etape būti mama jums buvo sunkiausia?
– Mano dukra buvo labai nemieganti. Mažytė nemiegodavo naktimis, aš kas valandą keldavausi. Aš dirbdavau ir radijuje, ir televizijoje. Darbas tiesioginiame eteryje daug jėgų reikalaudavo, o pamiegoti nepavykdavo. Jaunystėje viskas atrodė įmanoma, nors ir sunku.
Kita vertus, kai žmogus auga, pasaulis plečiasi, reikalai rimtėja, tada ir pasakoji jaunoms mamoms, kad jeigu vaikas verkia visą naktį, atrodo nepakeliamai sunku, bet realiai problema sutvarkoma. Priėjai, panešiojai, pamaitinai. Jeigu sveikatai viskas gerai, tai tokios ir problemos. Tu nepailsi, bet problemą sutvarkai. Vėliau jau pradedi jaudintis dėl savo vaiką. Būtų gerai 16-metį panešioti, dainelę padainuoti ir taip išspręsti problemą.
Sudėtingesnių žmonių sudėtingesnės ir problemos. Paprastų mažučių vaikučių mažos problemytės, jas paprasta spręsti, nors ir kainuoja sveikatos. Reikia galvoti, kas galėtų padėti išsimiegoti, kas galbūt gali padėti pažiūrėti leliuką. Bet paaugliškų problemų paprastai neišspręsi, nes kad ir ką tėvai sako, guodžia, vis tiek paaugliams atrodo, kad visas pasaulis prieš juos. Bet svarbu išlaukti tą periodą. Vis sakyti sau, kad ramiai, toks laikas, jis praeis,– ir tiesiog būti su vaiku. Kovos ir bausmės viską tik gadina. Niekad nesu kažkaip nubaudusi vaikų.
– Panašu, kad turite gražų santykį su savo vaikais. Kaip jį kūrėte? Ar taip susiklostė natūraliai, ar turėjote kokių nors strategijų, kaip tą santykį sukurti?
– Turbūt net jei įsivaizduoji, kad turi kažkokią strategiją, darai, kaip tau išeina. Mums pavyksta pagarbiai į vaiką žiūrėti, bendrauti, girdėti, ką vaikas sako. Mūsų šeimoje nėra to, kad mes tėvai ir turite klausyti mūsų vien todėl. Mes stengėmės klausytis savo vaikų. Ir būti kartu.
Aš juokauju, kad baigsiu tris muzikos mokyklas – su dukra, dabar su sūnum – mes visuose koncertuose, kai buvo mažesni – į visas pamokas veždavau. Dabar su dukra sportuoti, į treniruotes vaikštome, tėtis su sūnum vis važiuoja pulo žaisti. Va, nuo Liepos gavau kalėdinę dovaną – bilietą į Monique koncertą. Ėjom abi. Smagu, kad tinku kartu į koncertą nueiti. Nors koncertai, teatras, kinas, parodos – visur einam kartu. Visiems įdomu. Labiausiai džiaugiuosi, kai sesė su broliu kartu kur nors nueina. Va, ką tik buvo Free Fingos albumo pristatyme abu. Aš irgi norėjau. Eisim su vyru.
Man svarbiausia, kad žmogus būtų sąžiningas su kitais ir savimi. Prisižadėjai – negali nuvilti kito žmogaus. Tai šventa. Noriu nebenoriu – taip neveikia.
Prisimenu, kai sūnus buvo pirmokas ir su klasės draugu nusprendė vykti į vasaros stovyklą. Žinoma, kad vaikams vakare, ne savo namuose pasidaro liūdna ir jie nori namo. Kai atvažiavome savaitgalį aplankyti vaiko, sūnus su nutrintomis kojytėmis man sakė: „Mama, aš tavęs iš visos savo širdelės prašau, pasiimk mane iš čia, aš nenoriu čia būti.“ Aš jam sakiau: „Ar supranti, kad tuomet paliksi savo draugą vieną, o jūs kartu atvažiavote, negali jo vieno palikti.“
Man dar dabar verčiasi viduriai, kai kalbame, kai prisimenu šitą „Mama, aš iš visos savo širdelės prašau“. Labai sunku atsakyti savo vaikui, bet laikiausi savo supratimo. Nežinau, ar tai teisinga, bet aš mačiau, kad viskas toje stovykloje yra gerai, tik normalus vaiko liūdesys, kai pasiilgsta namų. Bet norėjau duoti pamoką, kad draugas, duotas pažadas šioje situacijoje svarbiau nei jo paties norai. Aišku, reikia jausti savo vaiką, kur yra zyzimas, o kur tikrai kažkokia bėda.
Man būtų didelis auklėjimo „feilas“ [nepasisekimas – LRT.lt], jeigu matyčiau, kad mano vaikas gali išdurti, apgauti draugą, mokytoją ar kažką. Juk kartais reikia daryti ir tai, kas nepatinka, jei to reikalauja padorumas. Dabar susiduria ir darbdaviai su situacija, kad nauja karta nenori daryti, kas nepatinka. Neturi būti priverstas kažką daryti, žmogus esi laisvas, bet jeigu pasižadi kažką padaryti, tuomet svarbu pasižadėjimas.
– Tradicinis klausimas apie šeimos tradicijas ir taisykles. Ar turite tokių savo šeimoje?
– Švenčiame Kūčias, Kalėdas pas vyro seserį, o Velykas pas mus. Visada būtinai visi susirenkame, maistą gaminame. Keliaujame kartu prie jūros, vyrai kartu ką nors gamina, nes mėgsta gaminti. Bet nėra griežtų tradicijų ar taisyklių. Mes gyvename taip, kaip įsivaizduojam, kad turi gyventi padorūs, jautrūs žmonės.
Vaikai patys susiprasdavo, kad jeigu nori kažkur eiti arba negrįžti namo, turi atsiklausti, pranešti. Jeigu matai, kad kažkas „grybauja“, tada šnekiesi. Aš nelabai tikiu susigalvotomis šeimos taisyklėmis, galbūt ir reikėtų, bet aš tikiu natūraliu gyvenimu. Kaip tu gyveni, taip ir vaikai. Jeigu kažkuris iškrenta iš konteksto, tai pajaučia greitai, kad reikia grįžti į vėžes (juokiasi).
Žinau, kad kiti turi, pavyzdžiui, „ekranų“ taisyklę prie stalo. Na, pasideda mano vaikai tą telefoną prie stalo, nepavyksta kartais ramiai pavalgyt. Bet ir mes, tėvai, nestebuklingi. Ir televizorius būna įjungtas, ir dar kažkas... Būtų gerai, jeigu anksčiau nueitų miegoti, geriau ryte išsimiegoję atsikeltų, bet irgi neverčiu, nes pats kaltas, jeigu žino, kad bus neišsimiegojęs, bet vis tiek neina miegoti anksčiau. Manau, kad su bizūnu stovint nieko nepadarysi.
– Kaip manote, kas vaikui svarbiausia šeimoje?
– Man atrodo svarbiausia yra meilė ir besąlygiškas palaikymas. Blogiausia, ką gali padaryti savo vaikui, – mylėti jį už kažką. Koks geras vaikas, kad gerai mokosi, o jeigu vaikas nedaro, kaip tu nori, tuomet vaikas jau blogas. Aš suprantu, kad visi tėvai stengiasi dėl vaikų padaryti viską, kas geriausia, bet jeigu vaikas daro kažką kita, nei tu norėtum, tai užgniaužk savo norą ir palaikyk savo vaiką.
Pavyzdžiui, mano sūnui labai sekasi muzika, jis labai geras muzikantas. Bet jam labai įdomu ir kulinarija, jis dega ja, jis peržiūrėjęs turbūt visą įmanomą gastronominę informaciją internete (juokiasi). Norėtų būti virtuvės šefu. Jeigu atvirai, aš norėčiau, kad jis rinktųsi muzikanto kelią, nes tiek daug darbo įdėta ir jis turi didelius gabumus, bet jeigu jis norės būti kulinaru, tegul būna, o mano norai jau mano reikalas.
Tėvų pareiga, kad vaikas galėtų išgyventi be tėvų, kai ateis laikas. Turime išmokyti vaiką gyventi, negalime už jį visko padaryti. Ir kartu reikia priimti vaiką tokį, koks jis yra. Net ir blogose situacijose palaikyti vaiką, nes tik taip jis gali iš jų išeiti. Jeigu vaikas jaučia, kad jis blogas, smerkiamas ir jam toliau nesiseka, tuomet nėra išeities. Turi žmogus žinoti, kad kažkur kažkas jį 100 procentų palaikys ir atiduos už jį galvą. To turbūt ir reikia iš tėvų.
