Po Ruandoje praleistų metų gyventi į Lietuvą sugrįžę operos solistė Sandra Lebrikaitė-Andriukevičienė ir buvęs žinių vedėjas Ignas Andriukevičius sako, kad tai buvo patys įspūdingiausi metai – spalvingi, kupini emocijų, patirčių ir situacijų, apie kurias nė nebūtum pagalvojęs. Keliaudami jie pamatė ir kitą Afrikos veidą, sukrečiantį bei priverčiantį pakeisti požiūrį į kai kuriuos dalykus. Jie taip pat parsivežė pilną lagaminą prisiminimų, o Sandra kaip tik pristatė ir Afrikoje filmuotą dainos klipą. Beje, nors Afriką ji jau paliko, vietos žmonės jos veidą vis dar gali matyti Ruandos oro linijų reklamoje.
Daugiau nei prieš metus vieno iš savo feisbuko draugų sienoje pamatęs įrašą-skelbimą, kad ieškomas kolega Ruandoje, Ignas susigundė galimybe išbandyti save verslo srityje, o taip pat pamatyti pasaulį ir pagyventi svetur. Taip praėjusius metus jis pradėjo Afrikoje, kur jam įsikūrus atvyko ir Sandra. „Galbūt tai tik kartą gyvenime pasitaikanti galimybė įsilieti į visiškai kitos kultūros šalį, pamatyti ir patirti“, – išvykdami sakė jie, leisdamiesi į spalvingą nuotykį.
– Šiandien kavą jau gurkšnojame Lietuvoje – sugrįžote. Nuotykis „Afrika“ kol kas baigtas?
Sandra: Nemažai patyrinėjome, pažinome ir pamatėme, bet pasiilgome namų, supratome, kad yra daugiau dalykų, traukiančių atgal į Lietuvą, nei laikančių Ruandoje, tad nutarėme, jog metas judėti namo.
Ignas: Tie metai dabar atrodo susitraukę laike, tarsi koks sapnas. Nusileidome Lietuvoje – tos pačios gatvės, tie patys namai ir netgi pardavėja šalia esančioje parduotuvėje. Tik Ruanda dabar atrodo daug artimesnė, nei čia pat esanti Estija. Dabar tai antroji šalis po Lietuvos, kurią geriausiai pažįstame. Galiausiai, metus ten pagyvenę, jaučiamės ten palikę ir dalį savęs.
Iš tiesų Afrika yra labai skirtinga, kiekviena šalis – vis kitokia.
– Ką iš ten parsivežėte?
Sandra: Tai buvo patys įspūdingiausi metai – labai spalvingi, kupini emocijų, turtingi patirčių ir situacijų, apie kurias anksčiau nė nebūtum pagalvojęs. Taigi parsivežiau labai daug prisiminimų ir truputį kitokio požiūrio.
Ignas: Išties, dabar viskas atrodo paprasčiau, nebeerzina įvairios kasdienės situacijos, kurios anksčiau turbūt būtų pagadinusios nuotaiką. Ruandoje į susitarimus vietiniai reaguoja labai laisvai, todėl ką nors planuotis gana sudėtinga. Ir namuose, ir darbuose.
Jei kas sugedo, nežinai, kada kas ateis pataisyti. Jei išsikvietei taksi automobilį, nežinia, kiek jo reikės laukti, – gali atvažiuoti ir už pusantros valandos. Jei restorane užsakei maisto, nenustebk, jei kažkas bus supainiota. Ruandoje turi susitaikyti, kad ne viskas klostysis taip, kaip esi numatęs ar kaip norėtum – ten visada gali nutikti visaip.
Sandra: Netgi kai viskas sukasi apie rimtus projektus! Vienas pavyzdžių oro linijų reklama, kurioje filmavausi. Buvo scenų oro uoste, taigi užsakovai turėjo pasirūpinti visais tam reikalingais leidimais ir dokumentais, bet panašu, jog to nepadarė – su kūrybine grupe prie oro uosto laukėme vienuolika valandų, tačiau mūsų niekas taip ir neįleido, o darbai persikėlė į kitą dieną.
Afrikoje ir ką nors gauti daug sudėtingiau. Tarkime, Lietuvoje buvome įpratę gauti visko, ko nori ar ko reikia: nuo gražiausios suknelės koncertui iki norimų maisto produktų. Ten vietos parduotuvėlės labai paprastos, dažnai nedidukės ir ne visada jose rasi mums įprastos kokybės produktų. Dėl to kartais batono eidavome į vieną parduotuvę, vaisių ar mėsos – į kitą.
Tolėliau buvo ir didesnių prekybos centrų, tačiau į juos paprastai neidavome. Kai neseniai prie mūsų namų Ruandoje atsidarė didesnis prekybos centras ir jo lentynoje pamatėme 5 makaronų rūšis, atrodė – oho, yra iš ko rinktis.
Ignas: Sugrįžę, mūsų parduotuvėje Vilniuje jautėmės kaip vaikai „Legolende“ – tiek visko! Vaikščiojome ir stebėjomės, tiesiog jau buvome nuo to atpratę. Niekada nebūtume pamanę, kad tokie dalykai gali kelti nuostabą.
Vietos vaikai neretai laksto suplyšusiais rūbeliais ar sudėvėtais batais, bet jie juokiasi, krykštauja, žaidžia, jų akys – šviesios.
– Turbūt buvo ir daugiau dalykų, prie kurių reikėjo priprasti, kurie stebino?
Ignas: Afrikoje – tiesiog kitaip. Nors mes gyvenome gerame rajone, kuriame gyveno prezidento duktė, o vėliau atsikėlė ir pats prezidentas, turėjome susitaikyti, jog ten tiesiog įprasta, kad į namus gali užsukti milžiniškas tarakonas, driežas ar koks kitas gyvis, skraido uodai...
Sandra: Vorų labai bijojau, tačiau pagyvenusi Afrikoje ir prie jų pripratau. Man turbūt buvo sunkiau priimti vietos vyrų požiūrį į moterį. Net jei aš derindavau kokius nors reikalus ir šalia būdavo Ignas, vietiniai pasisukdavo į jį lyg laukdami jo pritarimo ar patvirtinimo, gali įsižeisti, jei moteris įsitraukia į kokią nors diskusiją ar pan.
– Nuotraukos socialiniuose tinkluose išduoda, kad spėjote nemažai pakeliauti.
Sandra: Nemažai keliavome dėl mano pasirodymų. Per pažįstamus susipažinau su pianiste iš Pietų Korėjos ir vokiečiu violončelininku, pradėjome drauge repetuoti, rengėme koncertus. Mane pakvietė prisijungti prie komandos, kuri kasmet rengia klasikinės muzikos koncertus Zambijoje.
Į juos atvažiuoja muzikai iš visos Afrikos. Mane nustebino tai, kad ten atlikėjai gali pasigirti puikiais balsais, nors profesionaliai dainuoti jie nesimoko – paprastai tiesiog pasileidžia įrašą ir bando jį atkartoti.
Ignas: Juokingiausia, kad mane taip pat kvietė į Zambiją, kad garsinčiau koncertą. Apie tai kažkiek išmanau, esu baigęs muzikos technologijų studijas, tačiau Lietuvoje manęs kaip garsisto niekas tikrai nesamdytų, o ten mano žinių užteko, jie manimi pasitikėjo, su manimi tarėsi. (Juokiasi.) Taip neplanuotai esu garsinęs tris Sandros koncertus. Buvo labai smagi patirtis.
Sandra: O aš buvau tokia rami, žinodama, kad būtent Ignas garsina mano koncertus!
Sunku trumpai nupasakoti, kokia yra Afrika, – norint suprasti, reikia ten nuvažiuoti.
– Kokį dar Afrikos veidą atskleidė kelionės?
Ignas: Keliaudami pamatėme, kaip gyvena provincija. Ruandoje – milžiniška socialinė atskirtis. Sunkiai besiverčiančių yra ir mieste, sunku suvokti, kaip kai kurie žmonės apskritai pragyvena uždirbdami vos keliasdešimt dolerių per mėnesį.
Provincijoje, rodos, pamatai dar didesnį skurdą. Ten jei turi elektrą jau nesi visiškai vargingas, nes yra žmonių, kurie gyvena blogiau – turi molinį namuką be langų, be lovos ir netgi be vandens. Jo atsinešti iš už kelių kilometrų esančių vandenviečių dažniausiai eina maži vaikiukai. Tokia realybė trinkteli per galvą, jautiesi kaltas, kad kaip turistas ateini pasižiūrėti jų buities.
Sandra: Žinodami, kad saldumynai provincijos vaikams yra retenybė, į vieną išvyką pasiėmėme įvairiausių saldainių. Pamenu, vieną močiutę taip pat pavaišinome ledinuku. Ji įsidėjo jį į burną net neišvyniojusi iš popierėlio. Net šiurpas per odą nubėgo – supratau, kad ji tiesiog nėra ragavusi saldainio ir nežino, kad jį reikia išpakuoti.
Susimąsčiau, kokie esame laimingi gimę šalyje, kurioje galėjome gauti išsilavinimą, turėję galimybes siekti, pažinti, pamatyti. O kažkur gyvena žmonės, gyvenime neragavę saldainio.
Ignas: Tačiau tai nereiškia, kad jie yra nelaimingi. Jie tiesiog nežino, kad gali būti kitaip. Jie nežino, kas dedasi pasaulyje, kur kokie karai ar konfliktai vyksta, jų neslegia globalios problemos, jų realybėje rūpesčiai kiti – iš kur gauti maisto, ką nors išmainyti ir pan.
Kai pamatai, kad žmonės ir taip gyvendami yra laimingi, pradedi galvoti, kokios smulkios kai kurios mūsų problemos ir kad neverta išgyventi dėl menkniekių. Tai mus nuleido ant žemės ir parodė, kad gyvenime reikia nedaug.
Sandra: Laimei reikia nedaug. Mūsų ego galbūt nori naujo telefono ar automobilio, bet iš tiesų vidinė ramybė yra ne apie tai. Vietos vaikai neretai laksto suplyšusiais rūbeliais ar sudėvėtais batais, bet jie juokiasi, krykštauja, žaidžia, jų akys – šviesios.
– Tolimoji Afrika vis dar apipinta tam tikrais mitais, turbūt apie ją prakalbus, būtent skurdas, apie kurį pasakojate, turbūt yra vienas pirmų į galvą šaunančių dalykų...
Ignas: Iš tiesų Afrika yra labai skirtinga, kiekviena šalis – vis kitokia. Tarkime, Ruanda, kurioje gyvenome, yra labai švari ir tvarkinga šalis, kurioje nėra plastikinių maišelių, o Zambijoje – tokios tvarkos tikrai nepamatysi.
Pakeliavę po skirtingas šalis įsitikinome, kad visas žemynas buvo kolonizuotas – vienuose kraštuose jaučiamas arabiškas, kituose – itališkas, angliškas ar belgiškas palikimas. Sunku trumpai nupasakoti, kokia yra Afrika, – norint suprasti, reikia ten nuvažiuoti.
Susimąsčiau, kokie esame laimingi gimę šalyje, kurioje galėjome gauti išsilavinimą, turėję galimybes siekti, pažinti, pamatyti. O kažkur gyvena žmonės, gyvenime neragavę saldainio.
– Ko būdami toli nuo Lietuvos pasiilgote labiausiai? Galbūt pasvajodavote apie ką nors paprasto, tarkime, apie kokį nors patiekalą ar pan.?
Sandra: Lietuvoje įsisuki į darbus ir neretai neturi jėgų net pasikalbėti, o Afrikoje gyvenimo tempas lėtesnis, ten turėdavome ilgus, lėtus vakarus. Nepaisant to, pasiilgau to lietuviško gyvenimo būdo, kai gali planuoti savo laiką. Pavargau nuolat gyventi kaip ant adatų, nes nežinai, kaip viskas pasisuks ir susiklostys.
Ignas: Aš turbūt galėčiau pasakyti tą patį. O kalbant apie maistą, sakyčiau, kad nebuvo kažkokio patiekalo, apie kurį pasvajodavau, tačiau pasiilgau to, kad Lietuvoje tiesiog gali pasitikėti maisto kokybe.
Tikrai nesu išrankus ar knibinėjantis kiekvieną kąsnį lėkštėje, bet Afrikoje maistą reikia rinktis itin atsargiai. Jie visuomet sako, kad tarkime, mėsa yra „atvežta tik šiandien“, nors ji atrodo gerokai pagulėjusi, pamėlusi... Dar atsargesnis tapau po to, kai sykį apsinuodijęs atsidūriau ligoninėje.
Sandra: Aš visą laiką labai atidžiai rinkausi, ką valgau. Neapdorotos mėsos neduodavome net kartu į Afriką keliavusiam mūsų šuniui. Veterinarijos gydytoja įspėjo, kad tai gali būti nesaugu, tad nerizikavome. Juolab kad jei šuo sunegaluotų, nežinia, kaip greitai sulauktum pagalbos vietos veterinarijos klinikoje.
Ignas: Atrodo, smulkmenos, tačiau jos labai apsunkina kasdienybę.
– Sugrįžote į Lietuvą, kas toliau?
Sandra: Turiu suplanuotų pasirodymų, taip pat iš Afrikos parsivežiau su ruandiečiu reperiu įrašytą dainą ir klipą. Klipą kūrėme taip, kaip įprasta ten, taigi klipas man ir pačiai atrodo kiek netikėtai, bet tie, kas jį jau matė, sakė, kad jiems patiko. Labai džiaugiuosi – liks labai gražus prisiminimas iš Ruandos.
Ignas: Toliau garsinu LRT projektus, kuriuos, beje, garsinau ir būdamas Afrikoje – buvau nusivežęs visą reikiamą įrangą, reikėjo tik susirasti kampelį prie užuolaidos, kuriame nėra aido. Kadangi darbą Afrikoje palikau, gyvenu naujomis idėjomis ir planais, o kaip viskas susidėlios parodys laikas.
Daugiau Sandros ir Igno gyvenimo Afrikoje akimirkų – nuotraukų galerijoje.
