LRT TELEVIZIJOS naujienų tarnyboje beveik penkerius metus dirbęs Ignas Andriukevičius jautėsi puikiai, tačiau vieną dieną patraukė į Ruandą. O kai jam pritarė žmona, operos solistė Sandra Lebrikaitė, sako abu užvaldė beprotiška nuotykių trauka. Ką pora pamatė bei atrado Afrikoje?
Išvykti gyventi į Afriką pora sako nesvajojusi, tačiau Ignas prisipažįsta, beveik po penkerių LRT žinių tarnyboje praleistų metų, į galvą vis dažniau užklysdavo mintys apie naujas gyvenimo galimybes. Tada mintys ir pradėjo keistis, kai aš pagalvojau, kad nesu prirakintas prie to, ką darau, sako Ignas.
„Buvau šventai įsitikinęs, kad LRT yra šventovė, kurioje aš dirbsiu iki gyvenimo galo. Taip man atrodė, kai aš atėjau į darbą, – prisimena pašnekovas. – Paskui aš pradėjau galvoti, kas atsitiktų, jeigu aš kažką pakeisčiau.
Aš pradėjau jaustis toks laisvas, nes juk išties – nuo manęs viskas priklauso. Tada kažkaip pradėjau nejučia šniukštinėtis, kas vyksta darbo rinkoj. Ir taip viskas susidėliojo, kad tiesiog pamačiau skelbimą-žinutę feisbuke, kad ieškomas kolega Afrikoj, Ruandoj.“
Gyvenimas kupinas netikėtumų, sako I. Andriukevičius, visada šiek tiek skeptiškai žiūrėjęs į emigrantus, išvykstančius iš Lietuvos ieškoti geresnio gyvenimo. „Bet aš pats taip pasielgiau“, – juokiasi Ignas ir priduria, kad emigrantu savęs nelaiko.
„Daug savęs klausiau, ar vadinu save emigrantu. Ne. Tačiau tai – subjektyvu. Šiaip aš atitinku visus emigranto kriterijus ir aš turbūt toks ir esu, bet save mintyse gal guodžiu, gal save įtikinėju, kad neišvažiavau dėl to, kad man buvo blogai, aš išvažiavau tiesiog patyrinėti. Ne tik paturistauti, bet ir įsilieti į vietos bendruomenę, padirbti, suprasti ir taip įsilieti į afrikietišką gyvenimą, kas man iki tol buvo tik stereotipinis kažkoks atvaizdas, kaip atrodo Afrika“, – dėsto informacines laidas LRT TELEVIZIJOJE vedęs Ignas.
Europos Integracijos studijas baigęs LRT žinių vedėjas sako niekada nepamiršiantis dienos, kai akys užkliuvo už pažįstamo verslininko, ieškančio verslo partnerio, skelbimo. „Kai aš paskaičiau tą skelbimą, susirašiau su žmonėmis, kuriuos pažinojau, persimetėm keliais žodžiais ir aš atėjau į kitą kambarį, Sandrai sakau: „O kas, jei mes važiuojam į Afriką?“ Man buvo labai svarbi jos reakcija. O reakcija buvo – bandom“, – šypsosi Ignas.
Anot Sandros, jiedu abu jau buvo „užsisukę“ darbuose – kiek vargino tas pats ciklas. „O čia staiga ateina Ignas su tokia crazy (beprotiška – LRT.lt) idėja, – juokiasi ji. – O aš linkusi palaikyti visas jo crazy idėjas. Kai jis atėjo su tuo pasiūlymu keliauti į Afriką, aš tiesiog labai lengvai sutikau, bet gal ir netikėjau, kad tai virs realybe.“
Kai tai ėmė virsti realybe, šiek tiek nuotaikos persimainė, juokiasi Ignas. Pasak jo, iš pradžių tai skambėjo kaip egzotiškas nuotykis, kuris neatrodo, kad bus įgyvendintas.
„Tada mes jau pradėjom svarstyti, ar protingai elgiamės, nes mesti darbus, mesti patirtis, palikti draugus, gimines, išvažiuoti į kontinentą, kuriame nesi buvęs, nežinai, ko tikėtis, pakeisti darbą, pakeisti viską iš esmės. Pakeisti gyvenimą dėl to, kad tu sugalvojai kažkokią avantiūrą sau“, – abiejų viduje virusius jausmus įgarsina I. Andriukevičius.
Afrikoje kojas jau apšilęs Ignas per nemažai pamatė ir spėjo patirti daug įdomybių. Vyrui jau pirmosiomis dienomis įstrigo tai, kad šioje šalyje itin pigi darbo jėga. Pasak I. Andriukevičiaus, pasiturinčiam vietos gyventojui net nepasimoka įsirengti automatinių vartų, mat daug pigiau samdyti žmogų, kuris tuos vartus atidarys.
„Man buvo truputį keista ir nejauku, bet turbūt jau geriau įdarbinti tą žmogų ir jam mokėti, kad ir palyginti ne tiek daug, bet vis tiek sukurti jam darbo vietą, nei leisti tam žmogui kitais būdais tų pinigų ieškot arba galbūt jų visai negaut, – svarsto nuotykių ištroškęs Ignas. – Man taip pat susidarė įspūdis, kad yra trijų kategorijų žmonės, kurie gabena prekes.
Pati neturtingiausia dalis neša tiesiog ant galvos arba kažkur ant pečių kokias milžiniškas bananų kekes, maišus ar dar ką nors iš kaimo į kaimą ar kažkur, kur jam nurodyta. Tie, kurie šiek tiek prakutę ir turi dviratį, tai ant to dviračio gali žymiai daugiau sukraut. Dažnai tu jo net nemini – viską susikrovęs tiesiog šalia stumiesi ir keliauji ten, kur tau nurodyta. Ir jau tie, kuriems visai verslas gerai einasi, turi motocikliukus. Tai motocikliukas jau yra aukštas lygis.“
Kultūrinis šokas Afrikoje ištiko ne kartą, juokiasi Ignas. Pirmomis savaitėmis svetimame krašte Igno akys buvo didelės.
„Labai įdomus kultūrinis bruožas, kad net ir dirbdami, man pasirodė sunkų fizinį darbą, tarkim cementą ant galvos nešiodami po nežinau kiek kilogramų, bet spėju, kad kokie 20 kg ant galvos, žmonės dirbdami sudėtingą fizinį darbą dainuoja. Dainuoja kažkokias tradicines dainas, kas man būdavo neįtikėtina. Tai pakelia ūpą net tai matyti ir atrodo, kad tas darbas gal nėra toks nemalonus, nepatogus ar sunkus, nes jie save kažkaip motyvuoja dainom ir tai tikrai daro didelį įspūdį“, – pasakoja I. Andriukevičius.
Europietis, matyt, Afrikoje, ne tik Ruandoje, yra vadinamas muzungu, toliau pasakojimą tęsią pašnekovas. Pasak jo, muzungu reiškia baltasis ir tuo pačiu turtingas – turtingas baltasis.
„Į muzungus vietiniai žiūri kiek atsargiai. Tie, kurie visai tų muzungų nėra matę kur nors kaimuose, tai vaikiukai pribėga, prašo pinigų. „Muzungu va faranga“, – rėkia jie. Tai reiškia „turtingas baltasis, duok pinigų“, – dažnai girdimą frazę išverčia buvęs televizijos laidų vedėjas. – O mieste europiečių yra, bet taip, kad tu taptum jų kultūros dalimi, tai nėra.
Man atrodo, kad tai galbūt susiję ir su genocidu, kuris vyko 1994 metais. Ta atmintis dar labai gyva, nes nepraėjo nė 30 metų ir visi mano amžiaus ir vyresni žmonės yra tai išgyvenę ar matę. Dėl to, man atrodo, kad jie ne taip greitai prisileidžia svetimtaučius, mat jie turi dėl ko abejoti, ką tas svetimtautis gali padaryti gero ar blogo.“
Namą Ruandos sostinėje Kigalyje Ignas surado ir išsinuomojo vos per kelias dienas. Ir įsikūrė ne bet kur, o prestižinėje miesto dalyje, kurioje gyvena ir prezidento dukra.
„Labai neblogas rajonas, kuriame ten aš gyvenu. Tam pačiam rajone gyvena prezidento dukra. Ten yra griežta apsauga. Visi, kurie ten atvažiuoja ir negyvena ten, yra fiksuojami į žurnalą, nepraleidžiami net motociklai, kad, matyt, netrukdytų gyventojų jų garsas įkyrus, – svarsto I. Andriukevičius. – Ten tikrai viskas pakankamai griežtai. Saugesnės vietos aš nesugalvočiau – visur kameros, visur gyva apsauga ir griežta kontrolė.“
Ignas pasakoja, buitis Afrikoje nevargina – europiečiui įprasta samdyti aptarnaujantį personalą, atliekantį visus darbus. Didžiojoje dalyje Afrikos yra visiškai normalu pasisamdyti maisto gamintoją ir namų tvarkytoją, tikina pašnekovas ir priduria, kad tai nėra netgi labai brangu.
„Jeigu esi europietis ir ta alga yra vis tiek labiau europietiška, tai Afrikoj, Ruandoj gali labai daug neišleisdamas sutaupyti, mano galva, nes jei turi maisto gamintoją, tai natūralu, kad tau reikia tiesiog nupirkti produktų ir tu visąlaik valgai namie šviežią maistą. Kitu atveju, jei valgytum kavinėse ar restoranuose, tai nėra labai pigu, kas man irgi pasirodė kaip didelis kontrastas.
Jeigu žmogų gali įdarbinti už šimtą ar du šimtus dolerių per mėnesį, o kavinėj nueini pavalgyti ir sumoki už kepsnį dvidešimt dolerių. Tai kai pradedi skaičiuot, akivaizdu, kad sutaupai pasisamdydamas žmogų, kuris tau gamina valgyti. Kartais netgi jei nuomoji namą, į kainą yra įskaičiuotas ir sargas ar sodininkas, kaip jį pavadinsi. Dieną, matyt, tvarko sodelį, o vakare prižiūri vartus. Ir tai normalu. Čia yra kultūros dalis“, – dėsto Ignas.
Šalies kultūros dalis taip pat yra ir maistas. Kai atvažiavo į Ruandą, Ignas norėjo išragauti kuo daugiau vietinių patiekalų. Tačiau vyras buvo nustebintas, mat tam užtruko vos kelias dienas.
„Viskas, ką valgo vietiniai – tai yra ryžiai, pupelės ir tie žalieji bananai, vadinami plantanai. Tai ir būtų praktiškai viskas, – tikina pašnekovas. – Na, ten gali būti daržovių kažkiek, bet porcijos... Aš norėčiau jums parodyti porcijos dydį. Neįsivaizduojamas kiekis! Jie valgo valandą laiko, bet aš turiu įtarimą, kad jie valgo vieną kartą dienoj. Kalbu apie tuos žmones, kurie dirba labiau fizinį darbą. Aš nematau, ar jie valgo pusryčius, bet matau, kai jie valgo pietus. Tai porcijos yra man neįveikiamos. [...] Vaisiai ten pigūs. Prisipirkau prieš išvykdamas į Lietuvą lauktuvėm taip spėju kokius 25 kg vaisių, už kuriuos sumokėjau 20 dolerių. Tai vaisiai yra tai, kas pigu ir verta valgyti kasdien ir daug.“
Visas intriguojantis Igno ir Sandros Andriukevičių pasakojimas apie ateities planus Ruandoje – LRT TELEVIZIJOS laidos „Stilius“ mediatekos įraše.
Parengė Vismantas Žuklevičius.
